Briuselyje vykusiame susitikime su Europos Komisijos atstovais ir kelių musulmonų daugumos valstybių diplomatais nuskambėjo raginimas, kurį Europa, pasak rabinų, pernelyg dažnai praleidžia: kalbantis apie migraciją, saugumą ar prekybą, verta girdėti ir žydų bendruomenes, šimtmečius gyvenančias šiose visuomenėse.
Apie tai rašo Rabinas Mendy Chitrik, 2019 metais įkurtos Islamo valstybėse veikiančių rabinų aljanso vadovas. Jo teigimu, vien tai, kad prie vieno stalo sėdėjo rabinai nuo Maroko iki Kazachstano ir kelių šalių ambasadoriai, rodo, jog šios bendruomenės nėra vien istorijos reliktas, o gyvas socialinis ir kultūrinis ryšys.
„Europa dažnai žiūri į žydų gyvenimą musulmonų šalyse kaip į muziejaus eksponatą, nors tai turėtų būti dabarties pokalbio dalis“, – sakė rabinas Mendy Chitrik.
Autorius pabrėžia, kad tokios bendruomenės turi patirties, kurios nepakeis jokios ataskaitos: kaip išlikti matoma mažuma, palaikant darbinius santykius su valdžia, dvasininkais ir kaimynais. Jis mini Irano vyriausiąjį rabiną Yehudą Gerami, kuris Briuselyje kalbėjo apie daugiau nei 2 500 metų trunkančią bendruomenės istoriją ir praktinės paramos poreikį.
Kartu tekste vengiama romantizuoti praeitį. XX amžiuje dalis regiono žydų bendruomenių buvo smarkiai sunaikintos, o persekiojimai ir priverstinės migracijos pakeitė demografinį žemėlapį; tai prisidėjo ir prie to, kad šiandien didelė dalis Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų kilmės žydų bendruomenių telkiasi Europoje.
Vis dėlto autorius akcentuoja, kad „žlugimas“ nėra vienintelė istorijos kryptis. Marokas pastaraisiais metais žydų paveldą įtraukė į nacionalinį pasakojimą, kai kurios valstybės viešai įamžina žydų indėlį, o Persijos įlankos regione po 2020 metais pasirašytų Abraomo susitarimų atsirado naujų, atviresnių žydų religinio gyvenimo formų.
Naujausias etapas, pasak rabinų, tapo trapesnis po 2023 metų spalio įvykių Artimuosiuose Rytuose, kai kai kuriose šalyse viešas žydų gyvenimas tapo atsargesnis. Autorius mini smurto atvejus ir išpuolius, pabrėždamas, kad vietinės bendruomenės dažnai neturi jokios sąsajos su geopolitiniais sprendimais, tačiau patiria jų pasekmes kasdienėje aplinkoje.
Didelė teksto dalis skirta praktikai: mažose bendruomenėse rabinų darbas dažnai reiškia ne viešą politiką, o kasdienes religines paslaugas, švietimą, santuokų ir laidotuvių organizavimą, košerinės priežiūros užtikrinimą. Tai, jo teigimu, reikalauja nuolatinių ryšių ir pasitikėjimo, kurio neįmanoma „greitai sukurti“ krizei prasidėjus.
Europos Sąjungai siūloma naudoti jau turimus instrumentus ir nedideles priemones: aiškesnį sinagogų registravimo pripažinimą, vizų procedūrų palengvinimą rabinams, galimybę saugiai gabenti religinius reikmenis, kapinių apsaugą. Autoriaus vertinimu, tai nereikalautų naujų biurokratinių mechanizmų, o labiau politinės valios įtraukti šias bendruomenes į dialogą.
Tekste keliama ir platesnė mintis apie Europoje kylančias įtampas dėl religinių praktikų. Pasak autoriaus, kai ginčijami košerinio skerdimo ar apipjaustymo klausimai, panašūs debatai dažnai paliečia ir musulmonų bendruomenes, todėl praktinis bendradarbiavimas dėl religijos laisvės tampa bendra demokratinių visuomenių darbotvarke.
Autorius kritiškai vertina ir Europos polinkį idealizuoti viduramžių al Andalus kaip „saugaus atstumo“ tolerancijos simbolį. Jo teigimu, istorinis sugyvenimas buvo sudėtingas ir ne visada taikus, o tikrieji šiandienos pavyzdžiai yra gyvos, nors ir mažos bendruomenės tokiose vietose kaip Stambulas ar Džerba.
Esminė žinutė paprasta: jei Europa rimtai siekia dialogo su musulmonų pasauliu, ji neturėtų ignoruoti žydų bendruomenių, kurios ten vis dar gyvena. Pasak autoriaus, tai būtų naudinga ne tik žydams, bet ir pačiai Europai, ieškančiai patikimų kanalų, paremiančių ne deklaratyvų, o realų bendradarbiavimą.
