CP v2

Tag: Renesansas

  • Sicilijos Mesinos muziejuje pavogti 4 Antonello da Messinos kūriniai: žala siekia iki 80 mln. eurų

    Sicilijos Mesinos muziejuje pavogti 4 Antonello da Messinos kūriniai: žala siekia iki 80 mln. eurų

    Vagystė per miesto šventę

    Sicilijoje, Mesinos mieste esančiame regioniniame muziejuje iš eksponavimo salės pavogti keturi Renesanso dailininko Antonello da Messinos kūriniai. Italijos kultūros pareigūnai nurodo, kad vagystė įvyko tuo metu, kai mieste vyko Žolinės minėjimo renginiai ir į gatves susirinko minios žmonių.

    Pasak vietos žiniasklaidos, ilgapirščiai išsinešė tris iš penkių išlikusių 1473 metais datuojamo San Gregorio poliptiko panelių. Taip pat pagrobta dvipusė panelė, kurioje pavaizduota Švč. Mergelė Marija ir miręs Kristus Pietà siužete, ji buvo išimta iš šarvuotos vitrinos.

    Kaip veikė vagys

    Tyrėjų turima informacija rodo, kad nuo poliptiko rėmo buvo nuimtos visos penkios panelės, tačiau dvi jų vagys paliko už sienos bėgdami iš muziejaus. Tai gali reikšti, kad nusikaltimas vyko skubant arba kad nusikaltėliai susidūrė su netikėtomis kliūtimis, pavyzdžiui, sustiprintomis patalpų kontrolės priemonėmis.

    Muziejaus vadovė Marisa Mercurio vietos žiniasklaidai sakė, kad vagystė įvykdyta prieš pat 22 valandą, kai apsauga buvo vietoje, o signalizacija ir kitos saugumo sistemos veikė. Sekmadienį muziejus buvo uždarytas, kad pareigūnai galėtų rinkti įkalčius ir įvertinti, kaip nusikaltėliams pavyko apeiti apsaugą.

    Vertė ir tarptautinė paieška

    Meno ekspertas Alberto Fiz pavogtų darbų vertę vertina nuo 70 iki 80 mln. eurų. Tokios sumos meno rinkoje dažnai reiškia ne tik finansinę žalą, bet ir ilgalaikį reputacinį smūgį muziejui bei regiono kultūros turizmui, ypač kai kalbama apie autorių, kurio darbai laikomi vietos tapatybės dalimi.

    „Esame sugniuždyti dėl to, kas įvyko. Tai buvo vieni svarbiausių ir labiausiai atpažįstamų Antonello da Messinos kūrinių. Tai milžiniškas praradimas muziejui, miestui, bendruomenei ir meno pasauliui“, – sakė Marisa Mercurio.

    „Mesina be Antonello netenka pačios didžiausio Europos Renesanso menininko esmės“, – sakė miesto kultūros pareigūnas Enzo Caruso.

    Meno nusikaltimų analitikė Lynda Albertson pažymėjo, kad tokie kūriniai yra akimirksniu atpažįstami, todėl legaliuose pardavimo kanaluose juos realizuoti itin sudėtinga. Praktikoje tai dažnai lemia dvi kryptis: bandymus slėpti kūrinius ilgą laiką arba mėginimus juos naudoti kaip spaudimo priemonę deryboms su teisėsauga.

    Šis nusikaltimas nuskambėjo ypač garsiai ir dėl to, kad pastaruoju metu Italijoje fiksuojami keli rezonansiniai meno vagysčių ir susigrąžinimų atvejai. Pavyzdžiui, visai neseniai šiaurės Italijos mieste Parmoje policija pranešė atgavusi tris pavogtus Renoir, Cézanne ir Matisse kūrinius, kurių vertė siekė apie 10 mln. eurų, o su ta vagyste susiję asmenys buvo sulaikyti.

  • Renesanso mįslė pagaliau įminta: kas iš tiesų pražudė Toskanos valdovą ir jo žmoną?

    Renesanso mįslė pagaliau įminta: kas iš tiesų pražudė Toskanos valdovą ir jo žmoną?

    Daugiau nei keturis šimtmečius Europos istorikus ir kriminalistikos mėgėjus persekiojo klausimas, kas nutiko Toskanos didžiajam kunigaikščiui Pranciškui I Medičiui. 1587 metais valdovas mirė staiga, o vos po dienos mirė ir jo žmona Bianca Kapelo, todėl netruko įsižiebti kalbos apie sąmoningą nunuodijimą.

    Įtarimų šešėlis ypač krito ant valdovo brolio Ferdinando Mediči, tuo metu buvusio kardinolo, vėliau tapusio Toskanos valdovu. Politinis motyvas atrodė akivaizdus: po netikėtos Pranciškaus mirties valdžia pereitų artimiausiam įpėdiniui, o staigus dviejų žmonių mirčių sutapimas daugeliui skambėjo kaip kruopščiai surežisuotas planas.

    Naujausi genetikos tyrimai pateikė kur kas žemiškesnį, bet moksliškai tvirtesnį paaiškinimą. Mokslininkai, ištyrę iš Pranciškaus palaikų išgautą genetinę medžiagą, aptiko Plasmodium genties parazitų DNR, o tai yra stipriausias iki šiol įrodymas, kad mirties priežastis buvo maliarija, o ne nuodai.

    Toks rezultatas dera ir su amžininkų aprašymais apie staigią aukštą temperatūrą bei kitus simptomus, būdingus maliarijai. Istoriniai šaltiniai mini, kad prieš mirtį pora buvo apsistojusi vietovėje, kur aplink buvo pelkėtų teritorijų, o tokiose vietose uodai, platinantys maliariją, renesanso laikais buvo itin paplitę.

    Tyrėjai nagrinėjo ir kitus Medičių giminės palaikus: panašių parazitų DNR rasta ir Pranciškaus jaunesniojo brolio kaulų mėginiuose, o tai leido daryti prielaidą, kad maliarija galėjo turėti didesnę įtaką giminės istorijai, nei buvo manyta. Tokie duomenys mažina nunuodijimo versijos tikimybę ir rodo, kad anuometinės epideminės ligos galėjo „perrašyti“ net aukščiausios valdžios grandies likimus.

    Mokslininkų teigimu, senovinės DNR analizė yra sudėtinga, nes genetinė medžiaga per šimtmečius stipriai suyra ir lengvai užsiteršia šiuolaikiniais pėdsakais. Vis dėlto pažangūs metodai leidžia vis dažniau patikrinti istorines versijas ne vien pagal kronikas, bet ir pagal biologinius įrodymus, taip atskiriant legendas nuo tikrovės.

    Tyrime taip pat identifikuotas anksčiau nežinotas Plasmodium falciparum atmainos genetinis pėdsakas, susijęs su pavojingiausia maliarijos forma. Tokie radiniai svarbūs ne tik istorijai: jie padeda geriau suprasti, kaip maliarija plito Europoje, kaip keitėsi sukėlėjas ir kokie veiksniai lėmė ligos evoliuciją per šimtmečius.

    Nors Italijoje maliarija buvo iš esmės suvaldyta XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, pasaulyje ši liga iki šiol išlieka rimta visuomenės sveikatos problema. Šiuolaikiniai tyrimai, atskleidžiantys senųjų infekcijų pėdsakus, gali prisidėti prie platesnio supratimo, kaip ligos prisitaiko ir kokios priemonės ilgainiui padeda jas suvaldyti.

  • Tyrimas apie Botticelli paveikslus: DI atskleidė, kas galėjo pražudyti Veneros mūzą Simonettą

    Tyrimas apie Botticelli paveikslus: DI atskleidė, kas galėjo pražudyti Veneros mūzą Simonettą

    Kas pasikeitė istorijoje

    Naujas mokslinis tyrimas siūlo kitokią Simonettos Vespucci, laikomos Sandro Botticelli mūza, mirties versiją. Mokslininkų teigimu, ji galėjo mirti ne nuo tuo metu plačiai paplitusios tuberkuliozės, o nuo naviko komplikacijų.

    Istoriniai šaltiniai mini, kad Simonetta mirė 1476 metais, būdama 23 metų. Tuberkuliozės versija ilgą laiką buvo laikoma labiausiai tikėtina, tačiau nauja analizė ją kvestionuoja kaip per daug supaprastintą paaiškinimą.

    Kaip tyrėjai pritaikė DI

    Tyrimą parengusi tarptautinė mokslininkų grupė pasitelkė veido atpažinimo principu veikiančius algoritmus, pritaikytus tapybos kūriniams. Analizuoti keli Simonettą vaizduojantys portretai ir Botticelli darbai, tarp jų ir su ja siejami ikonografiniai motyvai.

    Autorių teigimu, paveiksluose per kelerius metus matyti laipsniškos veido ir minkštųjų audinių proporcijų permainos. Jos, kartu su rašytiniais to laikotarpio liudijimais, leido suformuluoti hipotezę apie hipofizės adenomą, galėjusią paveikti hormonų pusiausvyrą.

    „Įžvelgėme požymių, kad navikas galėjo išskirti augimo hormoną ir prolaktiną, o jų perteklius ilgainiui keičia veido kontūrus“, – sakė endokrinologas Paolo Pozzilli.

    Kokie požymiai nurodomi

    Tyrime akcentuojama, kad hipofizės navikai kai kuriais atvejais sukelia lėtai progresuojančius išvaizdos pokyčius, o vėliau gali baigtis staigia komplikacija. Viena iš jų yra hipofizės apopleksija, kai navikas kraujuoja arba staigiai ištinsta, sukeldamas greitą būklės blogėjimą.

    Mokslininkai taip pat aptaria istoriniuose tekstuose minėtus simptomus, tokius kaip galvos skausmai, vėmimas, karščiavimas ar sąmonės sutrikimai. Jų vertinimu, toks simptomų derinys gali labiau atitikti staigios endokrininės komplikacijos scenarijų nei lėtesnę, sekinančią tuberkuliozės eigą.

    Dar vienas argumentas remiasi keliomis užuominomis apie staigius sveikatos pablogėjimus prieš pat mirtį, įskaitant aprašytą kolapsą per šokį. Tyrėjai kelia prielaidą, kad stresinis įvykis ar trauma galėjo tapti veiksniu, paskatinusiu kraujavimą navike.

    Patys autoriai pabrėžia, kad po daugiau nei 500 metų medicininės diagnozės tiksliai patvirtinti neįmanoma. Vis dėlto jie mano, kad DI ir medicinos žinios, derinamos su meno istorijos analize, gali padėti tikslinti senas biografijas ir aiškinti, kodėl tam tikri pasakojimai tapo dominuojantys.

  • Astanoje atidaryta Leonardo da Vinci paroda: daugiau nei 40 išradimų modelių ir interaktyvios zonos

    Astanoje atidaryta Leonardo da Vinci paroda: daugiau nei 40 išradimų modelių ir interaktyvios zonos

    Renesanso genijaus idėjos Astanoje

    Astanoje atidaryta paroda Leonardo da Vinci kūrybai ir išradimams, kviečianti lankytojus iš arti pamatyti, kaip Renesanso laikų idėjos virto inžineriniais sprendimais. Ekspozicija pristatoma kaip edukacinė patirtis, jungianti meną, mokslą ir technologijų istoriją.

    Parodoje eksponuojama daugiau nei 40 tikro dydžio mechaninių modelių, atkurtų pagal Leonardo da Vinci brėžinius ir užrašus. Organizatoriai pabrėžia, kad tokie rekonstrukcijų projektai leidžia suprasti ne tik idėjų originalumą, bet ir jų praktinį veikimo principą.

    Modeliai iš rankraščių ir teminės zonos

    Eksponatai į Kazachstaną atgabenti iš muziejų Romoje ir Florencijoje, o jų atkūrimas siejamas su išlikusiais Leonardo da Vinci rankraščiais, dažnai vadinamais Vinci kodeksais. Parodos vadovė Narima Mukhambetalina teigia, kad per gyvenimą Leonardo da Vinci parašė daugiau nei 20 000 rankraščių puslapių, iš kurių iki šių dienų yra išlikę apie 7 000.

    „Per savo gyvenimą Leonardo da Vinci parašė daugiau nei 20 000 puslapių rankraščių, iš kurių šiandien yra išlikę apie 7 000“, – sakė parodos direktorė Narima Mukhambetalina.

    Paroda įrengta beveik 3 000 kvadratinių metrų plote Taikos ir susitaikymo rūmuose. Erdvė suskirstyta į keturias temines zonas, skirtas orui, vandeniui, žemei ir ugniai, taip atkartojant Leonardo da Vinci domėjimąsi gamtos jėgomis ir jų pritaikymu technikoje.

    Skraidymo idėjos, karo technika ir šiuolaikinės technologijos

    Tarp ryškiausių eksponatų lankytojai gali pamatyti ankstyvuosius skraidymo įrenginių projektus, karinius mechanizmus ir įvairias inžinerines konstrukcijas, kurios, pasak kuratorių, savo logika aplenkė laikmetį. Vienas labiausiai aptariamų objektų yra vadinamasis oro sraigtas, dažnai pristatomas kaip sraigtasparnio idėjos pirmtakas, taip pat Leonardo da Vinci parašiuto projektas.

    Didelio dėmesio sulaukia ir šarvuotos transporto priemonės koncepcija, įkvėpta vėžlio kiauto formos, kurią išradėjas įsivaizdavo kaip judančią tvirtovę mūšio lauke. Ekspozicijoje taip pat rodomas savaeigis vežimas, neretai apibūdinamas kaip ankstyvas automobilio koncepcijos užuomazgos pavyzdys, bei mechanikos sprendimai, susiję su krumpliaračiais, pavaromis ir guoliais.

    „Lankytojai dažniausiai nustemba ugnies zonoje, kur eksponuojamos karinės mašinos. Daug susidomėjimo sulaukia ir oro zona, kur matyti parašiutas bei oro sraigtas“, – sakė gidė Dilnaz Zholdaskhanova.

    Istoriniai modeliai papildomi šiuolaikiniais sprendimais: LED tuneliais, skaitmeninėmis projekcijomis ir holografinėmis instaliacijomis, kurios padeda vizualizuoti sudėtingas konstrukcijas. Parodoje taip pat integruojamos suskaitmenintos žymiausių Leonardo da Vinci darbų reprodukcijos, įskaitant Moną Lizą, siekiant parodyti jo kūrybos ir inžinerinio mąstymo ryšį.

    Organizatoriai teigia, kad interaktyvus formatas ypač pritraukia jaunesnę auditoriją, nes dalis eksponatų sukurti taip, kad lankytojai galėtų patys išbandyti mechanizmų veikimo principus. Paroda Taikos ir susitaikymo rūmuose Astanoje veiks iki 2026 metų rugsėjo 30 dienos.

  • Luvras suvedė Mikelandželą ir Rodiną: parodoje 200 kūrinių, kurie privers pažvelgti kitaip

    Luvras suvedė Mikelandželą ir Rodiną: parodoje 200 kūrinių, kurie privers pažvelgti kitaip

    Du skulptūros milžinai po viena piramide

    Paryžiaus Luvre atidaryta paroda, kurioje vienoje erdvėje sugretinami Mikelandželas ir Auguste’as Rodinas. Kuratoriai kviečia žiūrovus stebėti ne epochų skirtumus, o tai, kas abiem meistrams buvo svarbiausia: gyvą žmogaus kūną ir jo vidinę energiją.

    Ekspozicijoje pristatoma apie 200 kūrinių ir su kūryba susijusių objektų: marmuro bei bronzos skulptūros, gipso modeliai, terakotos darbai, liejiniai ir piešiniai. Luvras parodą kūrė kaip dialogą, kuriame kūriniai „kalbasi“ tarpusavyje, o ne rikiuojami pagal chronologiją.

    Kodėl Mikelandželas ir Rodinas lyginami

    Šiuos autorius skiria maždaug 350 metų, tačiau jų kūryboje nuolat grįžtama prie tos pačios užduoties: kaip išjudinti „negyvą“ medžiagą taip, kad ji atrodytų kvėpuojanti. Parodoje akcentuojama, kad skulptūrose svarbi ne tik anatomija, bet ir būsena: įtampa, kančia, susikaupimas ar svajonė.

    Pasak Rodino muziejaus kuratorės ir vienos iš parodos sudarytojų Chloé Ariot, Mikelandželo kalba išaugo iš Renesanso ir tapo manierizmo pranaše, o Rodinas savo laikotarpiu laužė nusistovėjusius skulptūros kanonus. Toks sugretinimas leidžia pamatyti, kaip skirtingomis priemonėmis siekiama panašaus emocinio poveikio.

    „Mikelandželas labai aiškiai priklauso Renesanso tradicijai, o Rodinas savo epochoje iš esmės apvertė skulptūros taisykles“, – sakė Chloé Ariot.

    Paroda peržengia muziejaus sienas

    Luvras pabrėžia, kad paroda nėra vien formali dviejų autorių kūrinių „dvikova“. Greta skulptūrų ir piešinių siūloma platesnė, tarpdisciplininė perspektyva, primenanti, kad kūno vaizdavimas skulptūroje visuomet buvo susijęs ir su idėjomis apie žmogų, jo psichologiją bei laikmečio estetines normas.

    Pastaruoju metu didieji Europos muziejai vis dažniau renkasi būtent tokį formatą, kai parodos kuriamos kaip dialogas tarp skirtingų epochų ir meno krypčių. Tai padeda pritraukti platesnę auditoriją ir tuo pačiu suteikia naują kontekstą klasikiniams kūriniams, kurie dažnai atrodo „žinomi iš anksto“.

    „Ši paroda tam tikra prasme yra dviejų didžių skulptorių duetas, todėl ir programoje norėjome dueto idėjos“, – sakė Luvro scenos menų skyriaus vadovas Lucas Bouniol-Laffont.

    Paroda Mikelandželas Rodinas „Gyvieji kūnai“ Luvre veiks iki 2026 metų liepos 20 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps proga ne tik pamatyti retai vienoje vietoje sutelktus darbus, bet ir iš naujo apmąstyti, kaip per šimtmečius keitėsi žmogaus kūno vaizdavimo kalba.

  • Moravijos Venecija Čekijoje: ką pamatyti Telče, UNESCO senamiestyje tarp tvenkinių ir rūmų

    Moravijos Venecija Čekijoje: ką pamatyti Telče, UNESCO senamiestyje tarp tvenkinių ir rūmų

    Telčas – nedidelis Pietų Moravijos miestas Čekijoje, dažnai vadinamas Moravijos Venecija dėl vandens telkinių, supančių istorinį centrą. Miestas susiformavo prie prekybos kelių, jungusių Čekijos žemes, Moraviją ir Austriją, o rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1315 metų.

    Viduramžiais Telčas gavo teisę rengti metinius turgus, o tai paskatino spartesnę plėtrą ir amatų augimą regione. Miesto istorijoje ryškus ir 1437 metų epizodas, kai čia buvo susitikę popiežiaus pasiuntinys bei Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis.

    UNESCO senamiestis ir aikštė

    Telčo senamiestis nuo 1992 metais yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pagrindinė miesto puošmena – ilga renesansinė turgaus aikštė su spalvingais fasadais, kurių dekorui būdinga sgraffito technika.

    Aikštę supa istoriniai miestiečių namai ir arkados, o visumą papildo fontanai bei barokinė maro kolona. Būtent čia geriausiai matyti, kaip Telčas XVI amžiuje įgavo itališko renesanso bruožų, siejamų su į miestą kviestais meistrais.

    Pilis, bažnyčios ir miesto panorama

    Vienas svarbiausių objektų – Telčo pilis, kurios ištakos siekia XIV amžių, o vėliau ji buvo perstatyta renesanso stiliumi. Lankytojus traukia reprezentacinės menės, istoriniai interjerai ir kolekcijos, leidžiančios pajusti, kaip gyveno to meto didikai.

    Netoli pilies verta užsukti į Šventosios Dvasios bažnyčią, išsiskiriančią bokštu, laikomu vienu seniausių miesto statinių. Taip pat dėmesio verta Šv. Jokūbo Vyresniojo bažnyčia ir jėzuitų pėdsakai, susiję su kontrreformacijos laikotarpiu.

    Tvenkiniai, vartai ir filmų lokacijos

    Telčo istorinis centras išsiskiria tuo, kad jį vizualiai įrėmina tvenkiniai ir buvę miesto vartai, todėl pasivaikščiojimai pakrantėmis tampa neatsiejama apsilankymo dalimi. Vandens telkiniai šimtmečiais veikė ir kaip gynybinė, ir kaip ūkinė infrastruktūra, padėjusi formuoti miesto veidą.

    Miestas ne kartą tapo filmų kūrėjų pasirinkimu: čia buvo filmuojami keli skirtingų dešimtmečių kino projektai, išnaudojant autentišką aikštės ir pilies aplinką. Dėl kompaktiško centro Telčas patogus ir trumpai vienos dienos išvykai, ir lėtesniam savaitgalio maršrutui.