Tag: Rentgeno tomografija

  • Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Praėjus beveik 2 000 metų po 79 metais įvykusio Vezuvijaus išsiveržimo, mokslininkai vis drąsiau artėja prie vienos didžiausių antikos mįslių: kaip perskaityti sudegintus Herculaneumo papirusus jų nepažeidžiant. Tai, kas ilgą laiką atrodė prarasta amžiams, dabar atkuriama pasitelkiant itin tikslius rentgeno skenavimus, trimatį modeliavimą ir dirbtinį intelektą.

    Išsiveržimas sunaikino Pompėją ir Herculaneumą, tačiau tuo pat metu dalį paveldo paradoksaliai „užkonservavo“ po pelenais ir uolienų masėmis. Būtent todėl iki šių dienų išliko unikalus radinys, vadinamas Herculaneumo ritiniais, tik jų būklė priminė trapius, apanglėjusius anglies gabalus.

    Villa dei Papiri paslaptis

    Maždaug XVIII amžiaus viduryje kasinėjant Herculaneume, vadinamojoje Papirusų viloje buvo aptikta daugiau kaip 1 000 ritinių kolekcija. Istorikams tai galėtų būti neįkainojamas šaltinis apie romėnų kasdienybę, filosofiją ir to meto intelektinį gyvenimą.

    Problema ta, kad bandymai ritinius išvynioti tradiciškai dažnai baigdavosi katastrofa: medžiaga byrėdavo, o rašalas ir pluoštas buvo taip pažeisti, kad tekstas tiesiog išnykdavo. Dėl šios priežasties daugelį dešimtmečių vyravo nuostata, kad didžioji dalis turinio liks nepasiekiama.

    Skaitmeninis išvyniojimas be prisilietimo

    Lūžį atnešė 2023 metais pradėtas tarptautinis projektas „Vesuvius Challenge“, skatinantis kurti metodus, leidžiančius ritinius „išvynioti“ virtualiai. Pirmasis etapas – itin didelės raiškos rentgeno tomografija, kai papirusas nuskenuojamas taip, kad būtų galima atkurti jo vidinę struktūrą trimatėje erdvėje.

    Tuomet speciali programinė įranga skaitmeniniu būdu atskiria susisluoksniavusius lapus ir juos „ištiesina“, tarsi ritinys būtų atsargiai išvyniotas. Kritinis žingsnis – atpažinti rašalo pėdsakus: čia dirbtinis intelektas ieško mikroskopinių medžiagos tankio ir tekstūros skirtumų, kurie gali išduoti raides, nors plika akimi jos nematomos.

    „Algoritmai padeda aptikti rašalą, bet galutinį žodį vis tiek taria specialistai, nes klaidų rizika išlieka“, – pabrėžia su projektais dirbantys tyrėjai, aiškindami, kodėl filologų ir antikos ekspertų patikra yra būtina.

    Pirmieji rezultatai ir ko dar tikimasi

    Vienas svarbiausių proveržių pasiektas 2023 metų pabaigoje, kai tyrėjams pavyko perskaityti apie 15 graikiško teksto kolonų iš vieno ritinio. Vis dėlto tai sudarė tik maždaug 5 proc. konkretaus dokumento, todėl potencialas išlieka milžiniškas.

    Iki šiol daugiausia pavyko identifikuoti epikūrinės filosofijos tekstus, siejamus su antikos autoriais, rašiusiais apie malonumą, baimę ir dvasinę ramybę. Mokslininkai tikisi, kad tolesni skenavimai ir tikslesni DI modeliai gali atverti ir visiškai nežinomus veikalus, kurių kopijos nepasiekė mūsų laikų.

    Skaičiuojama, kad panašūs metodai gali būti pritaikyti šimtams kitų ritinių, tačiau kiekvienas jų skiriasi suspaudimo laipsniu, medžiagos pažeidimais ir rašalo savybėmis. Dėl to procesas nėra vieno mygtuko paspaudimas, o kruopštus, iteracinis darbas.

    DI pagalba atkuriant freskas

    Dirbtinis intelektas tampa svarbus ne tik tekstams. Panašūs metodai taikomi ir antikinių objektų rekonstrukcijai, kai išlikę tūkstančiai fragmentų, o rankinis jų dėliojimas gali užtrukti metus ar net tapti praktiškai neįmanomas.

    Vienas ryškesnių pavyzdžių – Pompėjoje buvęs freskomis dekoruotas lubų fragmentas, kuris išgyveno antikinę katastrofą, bet vėliau buvo apgadintas XX amžiuje. Šiuolaikiniai projektai sujungia vaizdinimą, 3D modelius ir robotiką: algoritmai siūlo, kur turėtų atsidurti kiekviena detalė, o robotai gali padėti fiziškai sudėti fragmentus prižiūrint ekspertams.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šių metodų vertė – galimybė grąžinti istorijai tai, kas kitu atveju liktų muziejų saugyklų dėžėse arba būtų laikoma nebeatskaitoma. Kiekviena atkurta teksto eilutė ar sujungtas freskos gabalas praplečia supratimą apie senovės Viduržemio jūros pasaulį.

  • 4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    Mokslininkams pavyko perskaityti maždaug 4 000 metų senumo dantiraščio laiškus jų nesunaikinant. Tai padaryta pasitelkus nešiojamą rentgeno kompiuterinės tomografijos skenerį ENCI, leidžiantį „virtualiai“ pažvelgti į molines korespondencijos „vokų“ vidų.

    Tyrimai susiję su radiniais iš Kültepe, senovės Kanešo, vieno svarbiausių Anatolijos prekybos centrų XIX–XVIII amžiuje prieš mūsų erą. Ten gyveno asirų pirkliai, plėtoję plačią mainų sistemą, o žinutes rašė ant molinių lentelių ir įdėdavo jas į specialiai nulipdytus molinius apvalkalus.

    Tokie „vokai“ archeologams ilgai kėlė dilemą: norint perskaityti tekstą, apvalkalą paprastai reikėdavo sudaužyti. Taip negrįžtamai prarasdavo išorinį paviršių, antspaudų įspaudus ir technologinius pėdsakus, rodančius, kaip objektas buvo pagamintas ir užantspauduotas.

    ENCI pavadinimas reiškia neardomą dantiraščio įrašų išgavimą. Tai į muziejus atgabenamas rentgeno tomografas, kuris sukuria labai detalius vidinės struktūros vaizdus, o vėliau programinė įranga leidžia skaitmeniškai atskirti viduje esančią lentelę ir atkurti jos paviršių trimatėje erdvėje.

    Skelbiama, kad įrenginys pirmą kartą plačiau pritaikytas 2024 metais Luvre, o vėliau perkeltas į Anatolijos civilizacijų muziejų Ankaroje. Per maždaug tris savaites ten atlikti 64 skenavimai 48 lentelėms ir kitiems objektams, dalis jų iki tol buvo laikomi „užrakinti“ moliniuose apvalkaluose.

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo laiškas, kurį parašė Anna-anna savo vyrui Ennum-Aššurui, tuo metu prekiavusiam Anatolijoje. Jame ji aiškina, kad skolininkas Laqēpumas atsisako grąžinti skolą, teigdamas, jog atsiskaitys tik grįžus vyrui, todėl moteris prašo kuo greičiau spręsti situaciją.

    Iš pirmo žvilgsnio tai kasdieniška žinutė apie skolą, tačiau istorikams ji svarbi dėl socialinio konteksto. Laiškas rodo, kad asirų pirklių bendruomenėse moterys galėjo perimti finansinius ir teisinių įsipareigojimų reikalavimo klausimus, kai vyrai išvykdavo, o tai praplečia supratimą apie to meto šeimų ir prekybos tinklų veikimą.

    Skenavimas atnešė ir kitų netikėtumų: viename artefakte aptikta papildoma maža lentelė, tarsi antras pranešimo lapas, paslėptas apvalkalo viduje. Kitu atveju tomografija atskleidė net miežio grūdą, kuris apvalkale išgulėjo apie 4 000 metų, suteikdamas papildomų duomenų apie aplinką ir saugojimo sąlygas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia neardomoji tomografija keičia paveldo tyrimų praktiką, nes leidžia vienu metu išsaugoti ir tekstą, ir patį objektą su antspaudais. Tai ypač svarbu ten, kur kiekvienas įspaudų milimetras gali atskleisti prekybos ryšius, asmenų tapatybes, administracines procedūras bei autentiškumo požymius.

    Šis metodas siejamas su platesne tendencija paveldo tyrimuose, kai derinami rentgeno, 3D rekonstrukcijos ir skaitmeninės analizės sprendimai. Tokie projektai vis dažniau pasitelkia ir DI, kad būtų greičiau segmentuojami sluoksniai, atpažįstami paviršiai bei tiksliau atvaizduojami pažeisti ar sunkiai įskaitomi įrašai.

    Mokslinis darbas apie ENCI taikymą publikuotas žurnale npj Heritage Science. Tyrėjai tikisi, kad panašūs mobilūs skeneriai ateityje bus pritaikyti ir kitų tipų uždaroms istorinių objektų struktūroms, kuriose slypi tekstai ar smulkūs radiniai, tačiau jų negalima ardyti.

  • Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Atkoduota neatplėšus „voko“

    Archeologams pavyko perskaityti maždaug prieš 4 000 metų rašytus laiškus jų fiziškai neatveriant. Iki šiol tai dažnai reikšdavo vieną dalyką: norint sužinoti turinį, tekdavo sulaužyti išorinį molinį apvalkalą ir negrįžtamai sugadinti artefaktą.

    Tyrėjai pasirinko kitą kelią. Užuot ardę molines „voko“ kapsules, jie pasitelkė itin didelės raiškos rentgeno kompiuterinės tomografijos skenavimą, o vėliau speciali programinė įranga atkūrė trimatį viduje esančios lentelės vaizdą ir dantiraščio ženklus.

    Kodėl šie dokumentai buvo užrakinti

    Tyrimo centre atsidūrė radiniai iš Kültepe vietovės centrinėje Anatolijoje, svarbaus senovės asirų prekybos tinklo mazgo. Tuo laikotarpiu pirkliai intensyviai keitėsi prekėmis ir informacija, todėl paliko tūkstančius molinių lentelių su administraciniais įrašais ir laiškais.

    Dalis pranešimų būdavo įdedami į papildomą molinį apvalkalą, kuris veikė kaip vokas. Ant jo įspausdavo antspaudus, padėjusius patvirtinti autentiškumą ir greitai pastebėti bet kokį bandymą anksčiau atplėšti siuntą.

    Mobilus tomografas ir naujos detalės

    Šiandien dilema „skaityti ar išsaugoti“ vis dažniau sprendžiama technologijomis. Tyrime naudotas tomografas ENCI išsiskiria tuo, kad yra pritaikytas darbui ne tik laboratorijose, bet ir muziejuose ar saugyklose, todėl brangūs radiniai rečiau transportuojami ir mažiau rizikuoja būti pažeisti.

    Pirmieji bandymai vyko Luvre Paryžiuje, vėliau prietaisas naudotas Anatolijos civilizacijų muziejuje Ankaroje. Ten nuskenuota apie 50 uždarų lentelių, o nemaža jų dalis pasirodė esantys senoviniai laiškai, kurių turinys anksčiau buvo neprieinamas.

    Metodas suteikia daugiau nei vien tekstą. Skenavimas leidžia vienu metu tirti molio struktūrą, „voko“ gamybą, uždarymo žymes ir antspaudų įspaudus, o tai padeda tiksliau rekonstruoti administracines ir prekybines praktikas bei dokumentų judėjimą senovės prekybos keliuose.

    „Taip išsaugome ne tik laiško turinį, bet ir patį objektą kaip vientisą savo epochos liudytoją“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama metodo pranašumus.

    Istorikams ir archeologams ypač vertinga tai, kad tokia korespondencija neretai fiksuodavo kasdienius pirklių rūpesčius: prekių pristatymus, skolų ir atsiskaitymų klausimus, sutartinius įsipareigojimus, o kartais ir asmenines žinutes. Kiekvienas naujai perskaitytas tekstas gali papildyti žinias apie vieną ankstyviausių raštu paremtų ekonomikų ir prekybos tinklą, jungusį Mezopotamiją su Anatolija.