CP v2

Tag: Restauravimas

  • Paryžiaus Cirque d’Hiver pradeda renovaciją: kaip per 18 mėnesių grįš XIX amžiaus spindesys

    Paryžiaus Cirque d’Hiver pradeda renovaciją: kaip per 18 mėnesių grįš XIX amžiaus spindesys

    Prasideda istorinės salės atnaujinimas

    Paryžiuje pradėti vienos žymiausių miesto pasirodymų erdvių, Cirque d’Hiver, renovacijos darbai. Pastatas duris atvėrė 1852 metais, o dabar siekiama kuo tiksliau atkurti pirminę jo išvaizdą ir dekorą.

    Pirmasis etapas startavo šią savaitę ir apima maždaug dvidešimties Antrosios Prancūzijos imperijos laikotarpio dekoratyvinių freskų restauravimą. Jos įrengtos virš žiūrovų vietų ir laikomos vienu svarbiausių interjero akcentų.

    „Dirbame etapais: viską nuimame, apžiūrime objektą ir atliekame įvertinimą tiek saugos, tiek bendros būklės prasme: ar pažeista, stipriai pažeista, ar galima išsaugoti, ar jau nebeįmanoma“, – sakė už darbus atsakingas architektas ir inžinierius Stéphane Millet.

    Sudėtingiausia dalis – nuėmimas

    Specialistų teigimu, didžiausias iššūkis yra atsargiai nuimti tapybą nepažeidžiant senos medžiagos. Freskų pagrindas per dešimtmečius tapo standesnis, o deformacijas sustiprino drėgmės poveikis.

    Virš dekorų esantys langai, anot projekto vadovo, ilgą laiką kėlė riziką dėl pratekėjimų ir kondensato, kuris galėjo tekėti žemyn ir ardyti paviršių. Dėl to restauratoriai privalo dirbti itin lėtai ir kontroliuojamai.

    „Esminė ir sunkiausia dalis yra nuėmimas. Drobė per laiką įgijo standumo, o iškraipymų atsirado todėl, kad viršuje yra langai ir buvo pratekėjimų bei nekontroliuoto kondensato, kuris pažeidė kūrinį“, – sakė Stéphane Millet.

    Komanda planuoja freskas padengti apsaugine plėvele, kuri turėtų suminkštinti pagrindą ir leisti dekorą nuleisti vientisu gabalu virš žiūrovų vietų. Teigiama, kad ši priemonė lengvai pašalinama ir nedaro žalos kūriniams.

    „Tuomet jas siųsime į restauravimo dirbtuves, kur apsauginė plėvelė bus nuimta ir prasidės itin sudėtingas atkūrimo procesas, nes jau matome, kad kai kuriose vietose anksčiau būta retušavimo“, – sakė Stéphane Millet.

    Ką dar žadama atnaujinti?

    Restauravimo etapui, susijusiam su freskomis, numatoma skirti nuo dvylikos iki aštuoniolikos mėnesių. Projekto vadovas pabrėžia, kad tikslas yra sugrąžinti vaizdą, kuris būtų beveik visiškai ištikimas istoriniam originalui.

    Vėliau darbai apims žiūrovų vietų atnaujinimą ir vitražų sugrąžinimą į angas virš freskų, kad interjeras atgautų pirminį šviesos ir spalvų efektą. Taip pat planuojama restauruoti polichrominę drobę, dengiančią lubas.

    Ši platesnė renovacijos dalis, kaip nurodoma projekto aprašuose, gali tęstis šešerius–septynerius metus ir būtų vykdoma vasaromis, kad kuo mažiau trikdytų Cirque d’Hiver renginių programą. Projekto vertė siekia kelis milijonus eurų, o iniciatyvą vykdo Bouglione šeima, valdanti areną beveik šimtmetį.

    Pranešama, kad darbams taip pat pritaria kultūros paveldo priežiūroje dalyvaujančios regioninės institucijos ir Île-de-France regiono valdžia. Tokia partnerystė dažnai laikoma būtina, kai atnaujinami istoriniai objektai, kurių vertė svarbi ne tik renginių rinkai, bet ir miesto kultūriniam identitetui.

  • Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne rastas unikalus radinys

    Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.

    Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.

    „Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Kaip atrodė viduramžių užrašai

    Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.

    Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.

    Kodėl latrina išsaugojo radinį

    Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.

    Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.

    „Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.

    Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.

    Ką dar rado ir kas bus toliau

    Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.

    Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.

    Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.

  • Atėnuose baigtas svarbus Partenono restauravimo etapas: po 220 metų nuimti pastoliai

    Atėnuose baigtas svarbus Partenono restauravimo etapas: po 220 metų nuimti pastoliai

    Vakarų fasadas vėl matomas

    Graikija pranešė užbaigusi vieną svarbiausių pastarųjų metų Akropolio restauravimo darbų etapų: nuo Partenono vakarų fasado nuimti išoriniai pastoliai. Tai reiškia, kad monumento vakarų frontonas pirmą kartą per maždaug 220 metų vėl atsiveria kiek įmanoma vientisesniu vaizdu.

    Šis pokytis matomas ne tik turistams, bet ir specialistams, nes vakarų pusė ilgą laiką buvo siejama su sudėtingais konstrukciniais ir akmens konservavimo sprendimais. Pasak Graikijos institucijų, pastolių nuėmimas žymi esminį darbų lūžį, nors restauracija Akropolyje tęsiama ir toliau.

    Sudėtingiausi darbai – su marmuru

    Restauruojant Partenono vakarų frontono dalį buvo tvarkomos vadinamosios ortostatos – dideli akmens blokai, formuojantys apatinę frontono dalį. Už darbus atsakinga Akropolio paminklų restauravimo tarnyba pabrėžė, kad tai buvo viena techniškai sudėtingiausių intervencijų per pastaruosius metus.

    Darbams reikėjo itin tikslių matavimų, naujo marmuro parinkimo ir apdirbimo, taip pat saugaus blokų pakėlimo bei įtvirtinimo istoriniame statinyje. Viena didžioji ortostata atkurta sujungiant išlikusius antikinius fragmentus ir papildant juos nauju marmuru, o kita suformuota iš naujo marmuro nuo pradžios.

    Istorinis momentas Akropoliui

    Galutiniam akmens blokų sumontavimui buvo įrengta nauja funkcinė pastolių sistema, atitinkanti šiuolaikinius saugos reikalavimus ir pritaikyta prie paminklo estetikos. Užbaigus montavimo darbus, išoriniai pastoliai buvo nuimti visam laikui, todėl vakarų fasadas vėl įgauna architektūrinį vientisumą.

    „Šiandien kalbame apie itin sudėtingos restauravimo intervencijos pabaigą, dėl kurios Partenono vakarų frontonas pristatomas kiek įmanoma pilniausiu pavidalu pirmą kartą per maždaug 220 metų“, – sakė kultūros ministrė Lina Mendoni.

    Ministrė pabrėžė, kad naujos ortostatos ne tik užpildo vizualinę spragą, bet ir leidžia vėl aiškiai matyti vakarų fasado proporcijas bei geometriją. Graikijos institucijų teigimu, šis etapas laikomas reikšmingu ne tik pačiam monumentui ir Akropoliui, bet ir platesniam pasaulio kultūros paveldo išsaugojimui.

    Skelbiama, kad vakarų fasado atkūrimo programa įgyvendinta projekto, finansuoto Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšomis, rėmuose. Restauravimo darbai Akropolyje planuojami taip, kad lankytojų srautai galėtų judėti saugiai, o monumentas būtų apsaugotas nuo tolesnio irimo.

  • Bajė gobelenas keliasi į Britų muziejų: kaip bus saugomas 70 metrų viduramžių kūrinys

    Bajė gobelenas keliasi į Britų muziejų: kaip bus saugomas 70 metrų viduramžių kūrinys

    Vienas garsiausių Europos viduramžių meno kūrinių, vadinamasis Bajė gobelenas, pirmą kartą per ilgą laiką paliks Prancūziją ir bus eksponuojamas Londone. Britų muziejus skelbia, kad 70 metrų ilgio siuvinėta drobė lankytojams bus rodoma nuo 2026 metų rugsėjo iki 2027 metų liepos.

    Paroda siejama su planuojamu Vilhelmo Užkariautojo 1 000 metų jubiliejaus minėjimu ir platesniu Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės kultūrinių mainų paketu. Gobelenas įprastai saugomas ir eksponuojamas Bajė mieste Normandijoje, todėl jo išvežimas laikomas išskirtiniu sprendimu.

    Ginčai dėl būklės ir rizikų

    Kartu su džiaugsmu dėl būsimos parodos kilo ir kritikos banga: dalis paveldo saugotojų įspėja, kad transportavimas gali pakenkti jau dabar trapiai drobei. Viešai minimi skaičiai rodo, kad kūrinyje fiksuojama tūkstančiai dėmių, skylučių bei įplyšimų, o tai didina jautrumą bet kokiems pokyčiams.

    Prancūzijos institucijos pabrėžia, kad senų tekstilės dirbinių didžiausi priešai yra temperatūros ir drėgmės svyravimai, taip pat vibracijos. Dėl to transportavimo planas rengiamas kaip atskiras konservavimo projektas, o ne vien logistinis perkėlimas.

    Kaip gobelenas bus gabenamas?

    Prancūzijos kultūros ministerija pranešė, kad gobelenui parengtas specialus transportavimo dėklas, skirtas sumažinti vibracijas ir smūgių poveikį kelionės metu. Taip pat numatyta griežta mikroklimato kontrolė, kad eksponatas nepatirtų staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių.

    Pasak kultūros ministrės Catherine Pégard, ruošiantis perkėlimui atlikta daug testų ir sudaryta išsami rizikų valdymo schema, nors visiško nulio rizikos, anot jos, tokio masto objektams užtikrinti neįmanoma.

    „Nieko, absoliučiai nieko, nepalikta atsitiktinumui, ypač kai kalbame apie šio kūrinio transportavimą“, – sakė Catherine Pégard.

    Teisinėje plotmėje sprendimas skolinti gobeleną Jungtinei Karalystei taip pat buvo ginčijamas, tačiau Prancūzijos Valstybės taryba atmetė paveldo asociacijos prašymą panaikinti šį sprendimą, nurodžiusi, kad nėra kompetentinga spręsti klausimo esmės.

    Kas laukia po parodos Londone?

    Planuojama, kad po eksponavimo Britų muziejuje gobelenas sugrįš į Prancūziją, o tada jam turėtų būti pradėtas seniai numatytas restauravimo ir konservavimo etapas. Dalį darbų anksčiau buvo ketinta vykdyti anksčiau, tačiau terminai buvo nukeliami.

    Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės institucijos taip pat kalba apie laikinas kitų viduramžių artefaktų mainų parodas. Toks modelis pastaraisiais metais vis dažniau taikomas didžiųjų muziejų praktikoje, kai kartu su eksponatais keliauja ir griežti jų priežiūros standartai.

  • Raudondvario dvaro oficinos po rekonstrukcijos: svečių namai, verslo erdvės ir santuokos

    Raudondvario dvare ketvirtadienio popietę oficialiai atvertos po rekonstrukcijos atnaujintos šiaurinė ir pietinė oficinos. XIX amžiaus pastatai pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams: čia numatytos verslo, apgyvendinimo ir civilinės metrikacijos erdvės.

    Kauno rajono savivaldybė tikisi, kad atnaujintos oficinos sustiprins viso dvaro komplekso gyvybingumą ir pritrauks daugiau veiklų ne tik turistams, bet ir vietos bendruomenei. Tokie projektai dažnai vertinami kaip vienas efektyviausių būdų išsaugoti paveldą, kai istoriniai pastatai naudojami kasdienėms paslaugoms ir renginiams.

    Pietinė oficina: darbas ir ceremonijos

    Pietinėje oficinoje įsikurs Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Kauno rajono filialas bei savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius. Tai reiškia, kad vienoje vietoje bus derinami verslo bendruomenės susitikimai, partnerystės ir gyventojams svarbios registravimo bei ceremonijų paslaugos.

    Renginio metu Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pabrėžė, kad šis žingsnis užbaigia nuoseklų dvaro pastatų įveiklinimą. Anot jo, atnaujintos erdvės turėtų tapti vieta, kur natūraliai susitinka kultūra, bendruomenė ir praktiniai kasdieniai poreikiai.

    „Raudondvario dvaras pulsuoja garbinga istorija, o šiandien galime pasakyti, kad žengiame paskutinį žingsnį įveiklindami visus šio dvaro pastatus“, – sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

    Šiaurinė oficina: svečių namai dvare

    Šiaurinėje oficinoje įrengti Raudondvario dvaro svečių namai, kurie turėtų papildyti dvaro renginių ir turizmo infrastruktūrą. Tokia kryptis atitinka pastarųjų metų tendenciją paveldo objektus pritaikyti kokybiškam kultūriniam turizmui, kai lankytojams siūlomos ne tik ekspozicijos, bet ir nakvynės bei paslaugų paketai.

    Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Zigmantas Dargevičius akcentavo, kad naujose patalpose tikimasi realios naudos verslo bendruomenei. Jo teigimu, sprendimas kurtis Raudondvaryje gali paskatinti aktyvesnį vietos įmonių bendradarbiavimą ir bendrų projektų atsiradimą.

    „Džiaugiuosi, kad Kauno rajono savivaldybė priėmė mūsų pasiūlymą čia kurti padalinį. Tikiu, kad šiose erdvėse gims naujos partnerystės, idėjos ir svarbūs sprendimai“, – kalbėjo Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Zigmantas Dargevičius.

    Simboliniai raktai renginio metu įteikti Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentui Vyčiui Arlauskui, laikinai VšĮ Raudondvario dvaras direktorės pareigas einančiai Kotrynai Ingai Morkūnaitei ir Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjai Skirmantei Subačienei. Atidarymo šventę muzikiniais pasirodymais papildė grupė „Vilnius Voices“.

    Kas atnaujinta ir kodėl tai svarbu

    Raudondvario dvaro oficinos buvo pastatytos Tiškevičių valdymo laikotarpiu šalia pagrindinių rūmų ir istoriškai tarnavo dvaro tarnautojų bei administracijos reikmėms. Šie neogotikos bruožų turintys pastatai yra svarbi dvaro ansamblio dalis, todėl jų restauravimas vertinamas kaip viso komplekso vientisumo atkūrimas.

    Rekonstrukcijos metu restauruoti fasadai, stogai, langai, durys ir dekoratyviniai elementai, sustiprintos konstrukcijos, atidengti ir išsaugoti istoriniai fragmentai. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas buvo ne tik sutvarkyti architektūrą, bet ir užtikrinti, kad pastatai turėtų aiškią funkciją bei būtų atviri visuomenei.

    Specialistai pažymi, kad paveldo pritaikymas paslaugoms, turizmui ir bendruomeninėms veikloms dažnai tampa tvariausiu modeliu: pastatai prižiūrimi nuolat, o investicijos grįžta per lankytojų srautus, renginius ir nuomos veiklas. Raudondvario atveju tai taip pat kuria papildomą vertę Kauno rajonui, stiprinant dvarą kaip regiono traukos centrą.

  • Milano atnaujina garsųjį buliaus mozaikos simbolį: dešimtmečių tradicija „nuvalgė“ sėkmės vietą

    Milano atnaujina garsųjį buliaus mozaikos simbolį: dešimtmečių tradicija „nuvalgė“ sėkmės vietą

    Milane pradėtas vieno labiausiai atpažįstamų miesto simbolių – buliaus mozaikos Galleria Vittorio Emanuele II pasaže – restauravimas. Ši vieta turistams ir patiems milaniečiams žinoma dėl ilgametės tradicijos: apsisukti ant kulno ant buliaus atvaizdo, tikint, kad tai atneša sėkmę ir garantuoja sugrįžimą į miestą.

    Per daugiau nei šimtmetį kartojamas ritualas paliko labai apčiuopiamą pėdsaką: kulnais trinamas mozaikos fragmentas tiesiog nusidėvėjo, o dalis plytelių buvo pažeistos. Šią savaitę darbuotojai aptvėrė mozaiką apsaugine tvorele ir pradėjo darbus, kurie – kaip skelbiama – yra pirmasis rimtesnis atnaujinimas nuo 2017 metų.

    Kas tiksliai bus daroma

    Restauravimas nebus kapitalinis, tačiau apims svarbiausius žingsnius, kad mozaika vėl atlaikytų lankytojų srautą. Numatyta pašalinti labiausiai pažeistas vietas, sutvirtinti pagrindą, įdėti naujas plyteles ir atnaujintą plotą užglaistyti bei išlyginti.

    Miesto atstovai pabrėžia, kad nusidėvėjimą lėmė didžiulis lankytojų skaičius ir kasdien kartojamas apsisukimas ant kulno. Teigiama, jog tūkstančiai žmonių kasdien atlieka šį veiksmą, todėl vadinamoji sėkmės vieta su laiku tiesiog išsitrynė.

    Garsusis pasažo aštuonkampis

    Mozaika yra centrinėje Galleria Vittorio Emanuele II erdvėje, vadinamojoje aštuonkampėje sankryžoje. Šis XIX amžiaus pasažas jungia Piazza del Duomo ir Piazza della Scala, o pats statinys, pradėtas statyti 1865 metais ir baigtas 1877 metais, laikomas vienu svarbiausių Milano architektūros ir miesto gyvenimo traukos taškų.

    Bulio atvaizdas – tik viena iš keturių grindų mozaikų, vaizduojančių miestų, susijusių su Italijos karalyste, herbus. Bulis simbolizuoja Turiną, o kiti mozaikų motyvai siejami su Roma, Florencija ir pačiu Milanu, todėl ši vieta turi ir istorinį, ir reprezentacinį svorį.

    Kodėl tai nuolat kartojasi

    Nors tiksli tradicijos pradžia nėra aiški, žinoma, kad ji buvo paplitusi dar prieš XX amžiaus pradžią. Dėl to restauratoriams tenka spręsti nuolatinę dilemą: kaip išsaugoti autentišką meno kūrinį, kai jis tuo pat metu yra ir gyva, lankytojų aktyviai naudojama miesto tradicija.

    Skelbiama, kad darbai turėtų būti baigti iki savaitgalio. Vis dėlto Milano patirtis rodo, kad tai gali būti laikinas sprendimas, nes po atnaujinimo sėkmės ritualas greičiausiai vėl sugrįš, o kartu su juo – ir naujas nusidėvėjimo ciklas.

  • VDA Telšių fakultetas Taline atskleidė XVIII a. auksakalystės paslaptis: kaip atpažįstama Štapelerio dirbtuvė

    Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Dailės ir interjero restauravimo programos atstovai Taline vykusioje XIV Baltijos šalių restauratorių trienalėje pristatė tyrimus, leidžiančius tiksliau priskirti autorystę XVIII amžiaus sakralinės auksakalystės kūriniams Lietuvoje. Dėstytoja doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė ir bakalaurantas Igoris Skripka renginyje dalijosi ir praktinėmis restauravimo įžvalgomis, pabrėžiančiomis atsakingų intervencijų ribas.

    Jų pristatymo ašis buvo Sedos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios relikvijorius ir Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčios monstrancija. Tyrėjai siekė, remdamiesi Kristijono Juozapo Štapelerio dirbtuvės paveldo analize, pagrįsti šių objektų atribuciją ir parodyti, kodėl restauruojant ne visada būtina imtis ryškių rekonstrukcijų.

    Kaip atpažįstamas meistro braižas

    Tyrimo metu buvo lyginami iki šiol žinomi K. J. Štapelerio dirbtuvės darbai, atliekama technologinė ir atribucinė analizė. Pasak pristatymo autorių, net ir nesignuotus dirbtuvių kūrinius galima atpažinti iš pasikartojančių ornamentikos, kompozicijos ir atlikimo sprendimų, kurie veikia kaip savotiškas meistro „parašas“.

    Kaip būdingus bruožus jie įvardijo savitas rokailės formas, obels žiedus primenančias gėles su lapeliais, reljefiškai dekoruotas šakeles, žvynelių ornamentus ir specifinę figūrų traktuotę. Taip pat minėtos šv. Rašto citatos, kurios tam tikruose dirbiniuose pasikartoja kaip ikonografinis ir kompozicinis elementas.

    Medžiagos, cheminiai tyrimai ir restauravimo ribos

    Mikrocheminiai tyrimai patvirtino XVIII amžiaus antrosios pusės auksakalystėje naudotų medžiagų sudėtį ir padėjo geriau suprasti vėlesnius perdirbimus. Pristatyme nurodyta, kad monstrancijoje identifikuotas vario rezinatas, o relikvijoriuje aptikta dirbtuvėms būdinga spalvoto lako lesiruotė, kuri tampa papildomu argumentu atribucijai.

    Nors abu objektai buvo pažeisti, restauravimo metu sąmoningai atsisakyta visiškos rekonstrukcijos, laikantis šiuolaikinėje paveldo praktikoje taikomų autentiškumo ir minimalios intervencijos principų. Auksavimo ir sidabravimo atkūrimas buvo planuotas taip, kad būtų išlaikytas estetinis vientisumas, bet kartu nepaslėpti istoriniai sluoksniai ir naudojimo žymės.

    Dėl didelio likutinio gyvsidabrio kiekio relikvijoriaus veidrodinė dalis buvo dalinai naujai sidabruota, o bendram vaizdui atkurti pagaminti ir paauksuoti šeši trūkstami stiklo spinduliai. Tuo metu monstrancijos polichromija, atsiradusi vėlesnio XIX amžiaus restauravimo metu, nebuvo šalinama, kad nebūtų sunaikintas istoriškai reikšmingas, nors ir vėlyvesnis, objekto sluoksnis.

    Trienalė Taline ir profesinis kontekstas

    Baltijos šalių restauratorių trienalė laikoma viena svarbiausių regiono profesinių platformų, kur susitinka restauratoriai, tyrėjai ir akademinė bendruomenė. Tokie renginiai leidžia palyginti taikomas metodikas, aptarti tyrimų patikimumą ir praktines dilemas, kai tarp estetinės išvaizdos atkūrimo ir autentiškumo išsaugojimo tenka rinktis balansą.

    Programoje vyko ir ekskursijų diena, kurios metu dalyviai lankėsi Estijos riterių namuose Taline, šiandien vadinamuose Estijos Respublikos valstybingumo rūmais. Pastato istorija siekia 1690–1694 metus, o per daugiau kaip tris šimtmečius jame veikė skirtingos institucijos, todėl objektas dažnai minimas kaip sudėtingas, daugiasluoksnis paveldo apsaugos pavyzdys.

    Ant posėdžių salės sienų eksponuojami 280 Estijos didikų šeimų herbai, o Üxküll salone saugomas didžiausias ir seniausias ant drobės tapytas lubų plafonas Estijoje – barokinis kūrinys „Veneros triumfas“. Trienalės dalyviams apie šio plafono restauravimo ir eksponavimo iššūkius pasakojo Estijos dailės akademijos rektorė profesorė Hilkka Hiiop.

    VDA Telšių fakulteto atstovų pristatymas Taline išryškino, kad autorystės nustatymas šiandien vis dažniau remiasi ne vien stilistine intuicija, bet ir technologiniais bei cheminiais duomenimis. Tokia kryptis padeda priimti pamatuotus sprendimus, kada restauruoti, o kada svarbiau stabilizuoti būklę ir išsaugoti istorinį pasakojimą.

    „Net ir nesignuotus dirbinius galima priskirti konkrečiai dirbtuvei, kai sutampa ornamentika, technika ir medžiagų požymiai, o restauruojant svarbu riboti nebūtinas intervencijas“, – sakė doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė.

  • Neogotikiniai rūmai Rozbitke: Oskaro laureato Jano A. P. Kaczmareko istorija ir pardavimas

    Neogotikiniai rūmai Rozbitke: Oskaro laureato Jano A. P. Kaczmareko istorija ir pardavimas

    Rozbitko kaime, Lenkijos Didžiosios Lenkijos vaivadijoje, stovi neogotikiniai rūmai, dažnai vadinami vienu įdomiausių regiono romantizmo epochos dvarų kompleksų. Pastatas iškilo 1856–1858 metais, kai buvo statomas Georgui Heinrichui Otto von Reiche, o architektūroje sąmoningai siekta viduramžių pilių įspūdžio.

    Istorikai kelia versiją, kad projektas galėjo būti susijęs su Friedricho Augusto Stülerio aplinka, tačiau autorystė iki galo nepatvirtinta. Vis dėlto stilistika aiškiai atitinka XIX amžiaus prūsiško neogotikos laikotarpio madą, kai turtingi žemvaldžiai rinkosi reprezentacines, romantizuotas rezidencijas.

    Ryškiausias rūmų akcentas – dvi aukštos keturių aukštų bokštinės dalys su smailiais stogais, o visas tūris pastatytas ant pakelto mūrinio cokolio. Rūmai dengti stačiu stogu su gausiomis stoglangių konstrukcijomis, o fasaduose dominuoja profiliuotų plytų neogotikinės detalės.

    Komplekso mastas išlieka įspūdingas ir šiandien: rūmų plotas siekia apie 2 000 kvadratinių metrų, o rūmų ir parko ansamblis – maždaug 33 hektarus. Išskiriamas priekinis fasadas su Tudorų arkos motyvu ir heraldiniai elementai, primenantys istorinę savininkų giminę.

    Per skirtingus laikotarpius valdos priklausė kelioms aristokratų šeimoms, o von Reiche giminė čia išsilaikė iki 1945 metų. Vėliau objektas atiteko valstybei, o XX amžiaus antroje pusėje, kaip ir nemaža dalis panašių rezidencijų, pamažu prarado ankstesnį reprezentacinį statusą ir buvo apleistas.

    Naują etapą rūmai pasiekė 2004 metais, kai juos įsigijo Janas A. P. Kaczmarekas – kompozitorius, apdovanotas Oskaru už muziką filmui Marzyciel. Tuomet pradėta platesnė restauravimo programa, o vieta imta sieti ne tik su paveldu, bet ir su kūrybinėmis veiklomis.

    Rūmuose veikė Instytut Rozbitek – erdvė menininkų darbui ir tarptautiniams susitikimams, kuri laikinai sugrąžino kompleksui kultūrinį gyvybingumą. Tokie projektai dažnai vertinami kaip viena realiausių išeičių paveldo objektams, kai istorinis pastatas pritaikomas šiuolaikinei funkcijai neatsisakant autentiškumo.

    Šiuo metu skelbiama, kad visas parkų ir rūmų kompleksas parduodamas, tačiau potencialiam pirkėjui tai reiškia ne tik dideles investicijas. Objektas įrašytas į paveldo registrą, todėl bet kokie remonto ar pritaikymo darbai turi būti derinami su paveldo apsaugos specialistais, o sprendimai privalo atitikti apsaugos reikalavimus.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent šis derinys – įspūdingas architektūrinis charakteris, didelė teritorija ir teisiniai įsipareigojimai – lemia, jog tokio tipo objektų ateitis priklauso nuo ilgalaikės vizijos. Sėkmingiausi atvejai dažniausiai remiasi tvariu naudojimu: kultūros, turizmo ar mišriomis veiklomis, kurios užtikrina nuolatinę pastato priežiūrą.

  • Muziejų naktis Palangoje: nemokami vakariniai apsilankymai, koncertai ir performansai

    Gegužės 23 dieną Palangoje vyksianti Europos muziejų naktis kviečia į vakarinius renginius, kuriuose muziejai atsiveria kitaip nei įprastai. Lankytojams parengta programa apima nemokamas ekspozicijas, koncertą, performansą ir edukacijas, o dalis veiklų vyks iki vėlyvo vakaro.

    Europos muziejų naktis yra tarptautinė iniciatyva, kasmet suburianti kultūros įstaigas visoje Europoje ir skatinanti atrasti muziejus per gyvas patirtis. Palangos muziejai šią progą išnaudoja siūlydami ne tik parodų lankymą, bet ir susitikimus su kūrėjais bei restauravimo užkulisius.

    Koncertas Kurorto muziejuje

    Palangos kurorto muziejuje numatytas Jausmės akustinis koncertas „Namolio“, kuriame skambės autorinė kūryba, jungianti šiuolaikinį skambesį ir tradicinių kanklių tembrą. Koncertas suplanuotas vakare, o renginys lankytojams bus prieinamas nemokamai.

    Tokio formato pasirodymai muziejų erdvėse pastaraisiais metais tampa vis populiaresni, nes leidžia patirti muziką intymesnėje aplinkoje ir kartu pritraukia publiką, kuri į muziejų užsuktų rečiau. Palangoje šis koncertas taip pat akcentuoja sugrįžimo prie šaknų temą, artimą kurorto istorijai ir jo lankytojų kelionėms.

    Nauji akcentai Antano Mončio muziejuje

    Antano Mončio meno muziejus kvies užsukti nuo 17 valandos iki 21 valandos, žadėdamas Muziejų naktį su nauju eksponatu. Renginio metu bus galima nemokamai aplankyti nuolatinę Antano Mončio ekspoziciją ir parodą Andrzej Tadeusz Król. NE/AKIVAIZDŪS RYŠIAI.

    Muziejų nakties kontekste naujo eksponato pristatymas dažnai tampa pagrindine intriga, nes suteikia progą pamatyti kūrinius, kurie iki tol nebuvo rodyti ar buvo restauruojami. Tokie įvykiai padeda muziejams atnaujinti pasakojimą apie kolekcijas ir praplėsti lankytojų ratą.

    Šliūpo muziejuje – lėtas menas ir performansas

    Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje Muziejų nakties programa „Šaknys suka lizdą“ prasidės 18 valandą. Lankytojai bus kviečiami sulėtinti tempą ir į parodą Marija Švažienė: gobelenai ir tapyba pažvelgti per pojūčių patirtį, kur atmosferą kurs garsai ir vaišinimas žolelių arbata.

    19 valandą muziejuje numatytas Beno Šarkos performansas „Šaknys suka lizdą“, kuriame bus tyrinėjamos namų, lizdo, meilės ir gyvenimo temos. Tokie gyvo meno pasirodymai muziejuose tampa vis svarbesni, nes kuria tiesioginį ryšį su publika ir įtraukia ją į pasakojimą ne vien per eksponatus, bet ir per veiksmą.

    Gintaro muziejuje – edukacija ir vakarinė ekskursija

    Palangos gintaro muziejus Muziejų nakties proga siūlys kelias skirtingas patirtis: 18 valandą vyks edukacija „Auksuotės dirbtuvių paslaptys“ su auksuotės restauratore Ingrida Bagočiūniene. Edukacija skirta suaugusiesiems, jos kaina sieks 5 eurus, o dalyvavimui reikalinga išankstinė registracija.

    Vėliau, nuo 20 valandos iki 23 valandos, muziejaus ekspozicijas bus galima lankyti nemokamai, o 21 valandą suplanuota ekskursija „Restauratoriaus akimis“. Joje dalyvaus meninių baldų restauratorius Lukas Rakauskas ir restauratorė Ingrida Bagočiūniene, o programa įgyvendinama kartu su LNDM Prano Gudyno restauravimo centro komanda.

    Palangos Muziejų nakties programa šiemet išsiskiria tuo, kad apjungia skirtingas meno formas ir leidžia rinktis pagal interesus: nuo muzikos ir performanso iki parodų bei restauravimo pažinimo. Tai vakaras, kai muziejai tampa ne tik ekspozicijų erdvėmis, bet ir gyvais kultūros susitikimų taškais.

  • Viekšniuose pradedami Vytauto paminklo tyrimai: aiškinsis pažeidimus ir rengs restauravimo planą

    Viekšniuose pradėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programos rengimo darbai. Nuo paminklo nuimta drėgmės poveikį mažinusi laikina apsauginė konstrukcija, o specialistai ėmėsi pirminio būklės vertinimo.

    Artimiausiu metu bus nustatoma, kokie pažeidimai jau atsiradę ir kokių priemonių prireiks, kad paminklas būtų apsaugotas nuo tolesnio irimo. Tokie tyrimai paprastai tampa pagrindu sprendžiant, ar pakaks konservavimo, ar būtina pilna restauracija.

    Pagrindinis tikslas – tikslūs duomenys

    Paminklo būklės tyrimus atliks restauratorė Rūta Glinskytė. Iš paimtų mėginių bus atliekami cheminiai ir kiti laboratoriniai tyrimai, kurie padeda nustatyti medžiagų sudėtį, ankstesnių remonto darbų pėdsakus ir irimo priežastis.

    Taip pat numatyti fotogrametriniai matavimai, leidžiantys tiksliai fiksuoti esamą paviršių, įtrūkimus ir deformacijas. Sukaupti duomenys vėliau praverčia ir planuojant tvarkybą, ir lyginant, kaip paminklo būklė kinta po atliktų darbų.

    Paminklas bus vėl uždengtas

    Baigus pirminį vertinimą ir mėginių paėmimą, paminklas bus vėl uždengtas, kad iki praktinių restauravimo darbų pradžios būtų apsaugotas nuo drėgmės. Drėgmė ir temperatūrų svyravimai lauko sąlygomis yra vieni dažniausių veiksnių, spartinančių paviršių irimą, ypač jei yra mikroįtrūkimų.

    Parengta tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų programa taps pagrindu tolesniems paminklo tvarkybos sprendimams. Joje paprastai apibrėžiama darbų apimtis, eiliškumas, tinkamiausios medžiagos ir metodai, taip pat ilgalaikės priežiūros rekomendacijos.

    Informaciją apie vykdomus darbus pateikė savivaldybės Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyrius.