CP v2

Tag: Restauravimas

  • Dubajaus Al Fahidi fortas po penkerių metų atveria duris: ką pamatys lankytojai naujame muziejuje

    Dubajaus Al Fahidi fortas po penkerių metų atveria duris: ką pamatys lankytojai naujame muziejuje

    Dubajus daugeliui siejasi su dangoraižiais, prabangiais viešbučiais ir milžiniškais prekybos centrais, tačiau miesto istorija gerokai senesnė už šiuolaikinę panoramą. Vienas ryškiausių to įrodymų yra Al Fahidi fortas senajame Dubajuje, laikomas seniausiu išlikusiu miesto pastatu.

    Po penkerius metus trukusio uždarymo ir restauravimo Al Fahidi fortas artimiausiomis savaitėmis ar mėnesiais turėtų vėl priimti lankytojus. Atnaujintas objektas bus pristatomas kaip muziejus, kuriame istorinis forto audinys derinamas su šiuolaikinėmis ekspozicijomis ir interaktyviais sprendimais.

    Forto istorija ir reikšmė

    Fortas buvo pastatytas maždaug 1787 metais kaip gynybinė tvirtovė prie Dubajaus įlankos ir svarbaus prekybinio vandens kelio. Per daugiau nei du šimtmečius jo paskirtis keitėsi: jis buvo ir valdovo rezidencija, ir administracijos centras, ir kalėjimas.

    1971 metais, kai buvo įkurti Jungtiniai Arabų Emyratai, Al Fahidi forte duris atvėrė pirmasis Dubajaus muziejus. Miestui sparčiai modernėjant, fortas ilgą laiką išliko vienu nedaugelio vietų, leidžiančių suprasti, kaip atrodė Dubajus iki naftos ekonomikos šuolio ir turizmo bumo.

    Ką žada atnaujintas muziejus

    Už restauravimą atsakinga Dubajaus kultūros ir meno institucija teigia, kad atnaujintas muziejus bus orientuotas ne tik į turistus, bet ir į vietos bendruomenę bei mokyklas. Idėja paprasta: fortas turi tapti aiškiu įėjimu į miesto pasakojimą, pradedant nuo amatų, prekybos ir gynybos, baigiant valstybės formavimosi etapais.

    „Kultūros paveldas yra svarbus ne tik kultūriniam turizmui, bet ir gyventojams bei mokykloms, kad mokiniai geriau suprastų miesto istoriją“, – sakė Al Fahidi forto ir specializuotų muziejų vadovė Ayisha Khansaheb.

    Pasak jos, Dubajus vis aktyviau plečia pasiūlą tiems, kurie ieško ne vien futuristinių vaizdų, bet ir kultūrinio turinio. „Matome augantį poreikį pabrėžti, kad čia yra kultūra ir istorija“, – teigė Ayisha Khansaheb.

    Lankytojai pradės maršrutą naujame požeminiame priestate, kuriame įrengtos šiuolaikinės galerijos. Jose bus pasakojama apie gynybą, lyderystę ir amatus, o vėliau ekspozicija ves į patį istorinį fortą su jo kiemu, bokštais, vartais ir gynybinėmis sienomis.

    Tarp akcentų minimas šviesos ir garso sprendimais paremtas pasakojimas apie Dubajaus gynybos raidą, taip pat galerija, apžvelgianti forto vaidmens pokyčius per daugiau nei 230 metų. Muziejuje numatytos ir edukacinės, vaikams pritaikytos interaktyvios patirtys, o svarbiausiu eksponatu išliks pats pastatas.

    Šis atnaujinimas atspindi platesnę tendenciją regione: kelionių ir turizmo sektoriuje vis daugiau investuojama į autentiškas kultūrines patirtis, muziejus ir paveldo objektus. Dubajui tai tampa būdu subalansuoti modernios metropolijos įvaizdį su istorine tapatybe ir sustiprinti senųjų miesto rajonų patrauklumą.

  • Apleista 90 kv. m erdvė Lodzėje atgimė: 4 m lubos, išsaugotos detalės ir mėlynas akcentas

    90 kvadratinių metrų butas reprezentacinėje Lodzės kamienicoje turėjo viską, ko ieško senųjų erdvių gerbėjai: beveik 4 metrų aukščio lubas, geras proporcijas ir istorinius pėdsakus. Tačiau pradinė būklė buvo nuvilianti, erdvė atrodė apleista ir toli nuo šiuolaikinio patogumo.

    Naujoji savininkė kreipėsi į interjero architektę Hanną Pietras, kurios tikslas buvo ne atkurti muziejinį interjerą, o susigrąžinti buto klasę ir ją suderinti su kasdieniu funkcionalumu. Sprendimas buvo aiškus: saugoti tai, kas autentiška, bet perplanuoti taip, kad gyvenimas būtų patogus.

    Autentiškumas, o ne butas nuo nulio

    Vietoj populiaraus kelio viską „nurengti“ iki plytų ir pradėti iš naujo, buvo pasirinktas kruopštus restauravimo ir pritaikymo kelias. Dirbant su meistrais ir paveldo specialistais pavyko atnaujinti dalį originalios stalių gamybos detalių, parketą ir lipdinius.

    Taip pat atkurti monumentalūs dvipusiai durų sprendimai, kurie šiandien veikia kaip ryškus akcentas ir primena pastato istoriją. Atkurti elementai interjerui suteikė solidumo, bet erdvė netapo sustingusiu laiko kapsulės variantu.

    Didžiausia problema buvo planas

    Vienas kebliausių klausimų buvo judėjimas bute: anksčiau įėjimas vedė tiesiai į virtuvę, todėl pirmas įspūdis buvo chaotiškas. Projektuojant atsirado mažas prieškambaris ir drabužinė, kurie padėjo suvaldyti srautus ir sutvarkyti kasdienius poreikius.

    Naujai suformuotoje įėjimo zonoje išsaugotos originalios baltai melsvos plytelės, kurios tapo ir funkciniu, ir estetiniu sprendimu. Panašus principas pritaikytas ir koridoriuje bei sanitarinėse patalpose, kur praktiški sprendimai neatskyrė interjero nuo jo kilmės.

    Mėlyna spalva sujungė viską

    Butą į vieną visumą sujungė mėlynos spalvos motyvas, paimtas būtent iš istorinių plytelių. Jis subtiliai kartojasi skirtingose zonose: nuo stalių gaminių detalių iki keramikos ar mažesnių akcentų, todėl interjeras atrodo nuoseklus.

    Šviesiai mėlyna spalva sušvelnina klasikinius elementus ir prideda lengvumo, ypač greta dekoruotų lubų, medinių grindų ir senovinių durų. Galutinis rezultatas balansuoja tarp elegancijos ir kasdienybės, išlaikydamas senamiesčio būstams būdingą charakterį.

    Projektuojant vengta pertekliaus, nes senųjų namų interjerus lengva apsunkinti masyviais sprendimais. Todėl pasirinkta šviesi, lengva ir santūri estetika, kur šiuolaikiniai daiktai nekonkuruoja su istorija, o leidžia jai atsiskleisti.

  • Antikvariniai daiktai grįžta į madą: kas iš tiesų kursto jaunų žmonių aistrą senienoms

    Antikvariniai daiktai grįžta į madą: kas iš tiesų kursto jaunų žmonių aistrą senienoms

    Pastaraisiais metais interjeruose ir kasdieniuose pirkiniuose vis dažniau matyti posūkis nuo naujumo kulto į daiktus su istorija. Tai, kas dar neseniai atrodė atgyvenę ar net „nemoderna“, šiandien vertinama kaip charakteris, meistrystė ir autentiškumas. Antikvariniai baldai, senas stiklas ar porcelianas vėl tampa geidžiami ne vien kolekcininkų.

    Ši tendencija siejama ne tik su nostalgija, bet ir su praktiniais motyvais. Kylant kainoms ir keičiantis vartojimo įpročiams, žmonės dažniau renkasi atnaujinti jau turimus daiktus arba ieškoti kokybiškų alternatyvų antrinėje rinkoje. Daiktas, kuris tarnavo dešimtmečius, daugeliui atrodo patikimesnis nei greitai susidėvintys masinės gamybos sprendimai.

    Antikvaras ar vintažas?

    Kalbant apie senus daiktus, dažnai suplakamos skirtingos sąvokos, nors jos reiškia ne tą patį. Antikvariniais paprastai laikomi daiktai, kurių amžius siekia bent 100 metų, pavyzdžiui, prieškariniai baldai ar senoviniai laikrodžiai. Vintažu dažniau vadinami XX amžiaus vidurio ir antros pusės dizaino objektai, ypač 1950–1970 metų laikotarpio.

    Skirtumas svarbus ir dėl vertės: vien amžius dar negarantuoja kainos. Vertinant objektą reikšmę turi kilmė, autorius, gamintojas, medžiagos, būklė ir retumas. Dėl to „senas“ nebūtinai reiškia „brangus“, tačiau „su istorija“ vis dažniau reiškia „geidžiamas“.

    Kas stumia trendą į viršų?

    Vienas ryškiausių pokyčio variklių – socialiniai tinklai, kurie senienoms suteikė naują įvaizdį. „Instagram“ ir „TikTok“ populiarūs atnaujinimo vaizdo įrašai, pirkinių medžioklės sendaikčių turguose ir interjerai, kuriuose senas baldas derinamas su šiuolaikiniu menu. Tai sukuria įspūdį, kad išskirtinumas gimsta ne iš katalogo, o iš atradimo.

    Ne mažiau svarbi ir tvarumo tema. Daugelio ekspertų vertinimu, prailginti daikto naudojimo laiką dažnai yra aplinkai palankiau nei pirkti naują, nes mažėja gamybos ir atliekų našta. Todėl antrinis naudojimas, restauravimas ir taisymas iš mados virsta įpročiu, ypač jaunesnėse kartose.

    Dar vienas aspektas – kokybės ilgesys. Senesni daiktai neretai pagaminti iš masyvo, jų konstrukcijos remontuojamos, o detalės taisomos, todėl jie „sukurti laikui“. Šiandien, kai dalis baldų gaminami iš pigesnių medžiagų ir pritaikyti greitam pakeitimui, solidumas tampa argumentu, kodėl verta ieškoti senesnio.

    Kodėl nebebijoma „netobulumo“?

    Keičiasi ir estetika: įbrėžimai, nusidėvėjimas ar patina vis rečiau laikomi defektu, kurį būtina paslėpti. Daliai pirkėjų tai tampa autentiškumo ženklu, įrodančiu, kad daiktas gyveno realų gyvenimą, o ne tik stovėjo vitrinose. Tokia laikysena ypač pastebima perkant daiktus kasdieniam naudojimui, o ne vien kolekcijai.

    Augantis susidomėjimas atsispindi ir aukcionų rinkoje, kur vis daugiau dėmesio skiriama XX amžiaus dizaino objektams, taikomajai dailei, stiklui ir keramikai. Ši kryptis rodo, kad senienos ir vintažas nebeapsiriboja vien sentimentu ar atsitiktiniais radiniais, o tampa platesnės kultūrinės ir ekonominės paklausos dalimi.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad prieš perkant verta pasidomėti kilme ir būkle, o restauruojant neskubėti „atnaujinti iki naujumo“. Kartais būtent originali apdaila, detalės ir natūralūs senėjimo pėdsakai lemia didžiausią vertę. Todėl šiandienos mada dažnai remiasi ne blizgesiu, o istorija, kurią daiktas atsineša į namus.

  • Dunojui nusekus Budapešte iškeltas Wehrmacht motociklas DKW: beveik išsilaikęs po 80 metų

    Dunojui nusekus Budapešte iškeltas Wehrmacht motociklas DKW: beveik išsilaikęs po 80 metų

    Radiniui kelią atvėrė nusekęs Dunojus

    Budapešte, nusekus Dunojui, iš upės dugno buvo iškeltas Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos kariuomenės Wehrmacht motociklas. Vengrijos Karo istorijos instituto ir muziejaus teigimu, tai modelis DKW NZ 350-1, sukurtas karo sąlygoms.

    Motociklas aptiktas prie Batthyány aikštės, priešais Vengrijos parlamentą. Iškėlimo metu jis buvo persigėręs vandeniu ir dumblu, todėl svėrė daugiau nei 200 kilogramų, tačiau didžioji konstrukcijos dalis išliko.

    Kas yra DKW NZ 350-1?

    DKW NZ 350 serija tarp to meto motociklininkų buvo vertinama dėl tvirtumo ir patikimumo, o NZ 350-1 variantas nuo 1944 metų buvo pritaikytas fronto poreikiams. Šis modelis išsiskyrė ir praktinėmis detalėmis, pavyzdžiui, purvo bei sniego grandikliu galinėje dalyje, skirtu apsaugoti grandinės pavarą.

    Muziejus nurodo, kad NZ 350-1 buvo gaminamas 1944–1945 metais, o iki karo pabaigos pagaminta kiek mažiau nei 12 000 vienetų. Dalis sprendimų, kaip pilkojo ketaus variklio blokas, siejami su karo metų žaliavų trūkumu, ypač aliuminio.

    Radinys restauruojamas, šalia aptikta ir daugiau daiktų

    Motociklas šiuo metu valomas ir konservuojamas muziejaus angare Budapešte. Specialistams svarbiausia stabilizuoti metalą ir kitas medžiagas, nes po ilgo buvimo vandenyje jos gali greitai irti, jei džiovinamos netinkamai.

    Pranešama, kad išdžiūvusioje upės vagos dalyje šalia motociklo rasta ir daugiau Antrojo pasaulinio karo laikų daiktų, įskaitant degalų kanistrą ir ekipuotės detales. Tokie radiniai leidžia tiksliau rekonstruoti, kaip ši vieta buvo naudojama karo pabaigoje ir pokariu.

    Po motociklu rasti dviejų karių palaikai

    Po transporto priemone aptikti dviejų vokiečių karių palaikai. Skelbiama, kad rasti asmens atpažinimo žetonai išliko labai gerai, todėl atsirado reali galimybė nustatyti žuvusiųjų tapatybę ir patikslinti jų istoriją.

    Tačiau muziejaus vertinimu, kol kas negalima vienareikšmiškai teigti, kad rasti asmenys žuvo būtent važiuodami šiuo motociklu. Neatmetama versija, kad vieta galėjo būti panaudota kaip duobė karo nuolaužoms ar atliekoms supilti po Budapešto apgulties, todėl daiktai ir palaikai galėjo atsidurti kartu vėliau.

    Kodėl tokie radiniai vis dažnesni?

    Pastaraisiais metais Europoje vis dažniau fiksuojami itin žemi upių vandens lygiai, atidengiantys anksčiau po vandeniu slėptas istorines liekanas. Archeologai ir muziejai pabrėžia, kad tokie laikotarpiai suteikia progą atrasti svarbių objektų, bet kartu kelia rizikų, nes staigus deguonies poveikis gali paspartinti radinių irimą.

    Budapešte iškeltas DKW NZ 350-1 yra ir technikos istorijos, ir karo paveldo liudijimas, kurį dabar bandoma išsaugoti ateities kartoms. Galutinės išvados apie radinio aplinkybes ir šalia rastų palaikų istoriją turėtų paaiškėti tęsiantis tyrimams.

  • Pamatę pirmąjį „KitchenAid“ plaktuvą iš 1919-ųjų, netikėsite: jis kainavo beveik 2 800 eurų

    Šiandien stacionarus maišytuvas daugeliui yra įprastas buities prietaisas, tačiau pirmasis „KitchenAid“ modelis buvo visai kitos lygos. 1919 metais „Hobart“ pagamintas „KitchenAid“ Model H-5 labiau priminė pramoninę mašiną nei virtuvės pagalbininką.

    Šis ankstyvasis aparatas svėrė apie 29,5 kilogramo, o jo dubens talpa siekė maždaug 80 kvartų, tai yra apie 76 litrus. Tokie mastai rodo, kad įrenginys iš esmės buvo orientuotas į didelius kiekius ir intensyvų darbą.

    Kainos skirtumas su dabartimi taip pat stulbina. Perskaičiavus į šiandienos perkamąją galią, Model H-5 vertė prilygtų maždaug 2 800 eurų, kai tuo metu šiuolaikiniai buitiniai stacionarūs maišytuvai dažniausiai kainuoja kelis šimtus eurų.

    Nuo pramonės link namų

    Istoriškai „KitchenAid“ vardas siejamas su „Hobart“ sprendimais profesionalioms virtuvėms, o vėliau technologijos ir konstrukcija buvo pritaikytos namų vartotojams. Maždaug XX amžiaus viduryje formavosi labiau atpažįstamas dizainas, kurį šiandien daugelis laiko klasika.

    1927 metais „Hobart“ pristatė sumažintą versiją, vadinamą Model G, ir, nepaisant aukštos kainos, buvo parduota apie 20 000 vienetų. Tai tapo ženklu, kad rinkoje atsirado paklausa galingiems, ilgaamžiams ir universaliems virtuvės prietaisams.

    Kodėl senieji modeliai vėl madingi?

    Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose ir kolekcininkų bendruomenėse suaktyvėjo susidomėjimas restauruotais H-5 įrenginiais. Entuziastai dalijasi nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kaip daugiau nei šimtmetį skaičiuojantys mechanizmai vis dar veikia po atnaujinimo.

    Tokie pasakojimai maitina ir šiandien populiarią tendenciją rinktis taisomus, ilgaamžius prietaisus, o ne trumpalaikius sprendimus. Vis dėlto specialistai primena, kad naudojant istorinę elektrotechniką būtina patikrinti laidus, jungtis ir saugą, nes senos konstrukcijos dažnai neatitinka šiuolaikinių standartų.

    Neįprastas sprendimas: maitinimas per lempos lizdą

    Vienas įdomiausių istorinių faktų, aptarinėjamų entuziastų forumuose, yra tai, kad ankstyvieji Model H-5 sprendimai galėjo būti pritaikyti maitinimui ne per mums įprastą elektros lizdą. Minima, kad kai kurie įrenginiai buvo prijungiami įsukant į lempos lizdą, o tai šiandien skamba sunkiai įsivaizduojamai.

    Rinkoje tokie restauruoti egzemplioriai kartais vertinami tūkstančiais eurų, ypač jei išlikę originalūs mazgai ir įrenginys tvarkingai atnaujintas. Dėl įspūdingo svorio ir gabaritų tai dažniau kolekcininkų trofėjus nei praktiškas pasirinkimas šiuolaikinei virtuvei.

  • Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Freskų fragmentai grįžta į skliautą

    Pompėjos archeologai pristatė iš dalies atkurtą freskomis dekoruotą pokylių salės lubų skliautą, sudėliotą iš daugybės rastų fragmentų. Skelbiama, kad vaizduose dominuoja graikų mitologijos siužetai, siejami su Dionisu ir Ariadne.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, lubų rekonstrukcijai pritaikyta nauja metodika, leidžianti fragmentus montuoti taip, kad būtų atkuriama pirminė skliauto forma. Atkūrimas vyko ne tik restauruojant tapybą, bet ir sprendžiant konstrukcinius iššūkius.

    Inovatyvi rekonstrukcijos technika

    Specialistai pagamino lenktą atraminę konstrukciją, ant kurios fragmentai išdėstomi pagal skliauto kreivę. Tokia sistema leidžia tiksliau atkurti erdvinį vaizdą ir kartu saugoti trapią medžiagą nuo papildomo mechaninio poveikio.

    Šiuo metu pavyko rekonstruoti daugiau nei ketvirtadalį pirminio lubų ploto. Parkas pabrėžia, kad procesas yra atviras tęstiniam papildymui, nes vykstant kasinėjimams ir restauracijai randami nauji fragmentai, kuriuos galima įkomponuoti į bendrą kompoziciją.

    Kur aptiktas skliautas ir kodėl tai svarbu

    Manoma, kad freskomis puoštos lubos priklausė pokylių salei, buvusiai viršutiniame namo aukšte, šalia įrengtos kepyklos. Toks derinys padeda geriau suprasti, kaip Pompėjoje buvo susijusi buitis, amatai ir pasiturinčių miestiečių reprezentacinės erdvės.

    Rekonstruotas skliautas pristatytas tarptautinio seminaro pabaigoje, kuriame aptarti naujausi Pompėjos atradimai ir restauravimo praktikos. Pompėja pastaraisiais metais vis dažniau tampa ne tik kasinėjimų, bet ir pažangių paveldo išsaugojimo metodų bandymų lauku.

    „Italija yra pasaulinė archeologinės restauracijos lyderė, o Pompėja su savo restauratorių komanda šiose pastangose atlieka centrinį vaidmenį“, – sakė Pompėjos kasinėjimų vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Todėl džiaugiamės galėdami dalytis konservavimo projektų rezultatais su pasauliu, nes tai suteikia galimybių tyrimams ir mainams“, – pridūrė jis.

    Projektas įtrauktas į Pompėjos archeologinio parko 2026 metų programą, kurioje didelis dėmesys skiriamas Dioniso temai, ir tęsia nesenų atradimų kryptį Regio IX teritorijoje. Pompėja, palaidota po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais, šiandien yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė ir vienas lankomiausių Italijos objektų.

  • Paryžiaus Cirque d’Hiver pradeda renovaciją: kaip per 18 mėnesių grįš XIX amžiaus spindesys

    Paryžiaus Cirque d’Hiver pradeda renovaciją: kaip per 18 mėnesių grįš XIX amžiaus spindesys

    Prasideda istorinės salės atnaujinimas

    Paryžiuje pradėti vienos žymiausių miesto pasirodymų erdvių, Cirque d’Hiver, renovacijos darbai. Pastatas duris atvėrė 1852 metais, o dabar siekiama kuo tiksliau atkurti pirminę jo išvaizdą ir dekorą.

    Pirmasis etapas startavo šią savaitę ir apima maždaug dvidešimties Antrosios Prancūzijos imperijos laikotarpio dekoratyvinių freskų restauravimą. Jos įrengtos virš žiūrovų vietų ir laikomos vienu svarbiausių interjero akcentų.

    „Dirbame etapais: viską nuimame, apžiūrime objektą ir atliekame įvertinimą tiek saugos, tiek bendros būklės prasme: ar pažeista, stipriai pažeista, ar galima išsaugoti, ar jau nebeįmanoma“, – sakė už darbus atsakingas architektas ir inžinierius Stéphane Millet.

    Sudėtingiausia dalis – nuėmimas

    Specialistų teigimu, didžiausias iššūkis yra atsargiai nuimti tapybą nepažeidžiant senos medžiagos. Freskų pagrindas per dešimtmečius tapo standesnis, o deformacijas sustiprino drėgmės poveikis.

    Virš dekorų esantys langai, anot projekto vadovo, ilgą laiką kėlė riziką dėl pratekėjimų ir kondensato, kuris galėjo tekėti žemyn ir ardyti paviršių. Dėl to restauratoriai privalo dirbti itin lėtai ir kontroliuojamai.

    „Esminė ir sunkiausia dalis yra nuėmimas. Drobė per laiką įgijo standumo, o iškraipymų atsirado todėl, kad viršuje yra langai ir buvo pratekėjimų bei nekontroliuoto kondensato, kuris pažeidė kūrinį“, – sakė Stéphane Millet.

    Komanda planuoja freskas padengti apsaugine plėvele, kuri turėtų suminkštinti pagrindą ir leisti dekorą nuleisti vientisu gabalu virš žiūrovų vietų. Teigiama, kad ši priemonė lengvai pašalinama ir nedaro žalos kūriniams.

    „Tuomet jas siųsime į restauravimo dirbtuves, kur apsauginė plėvelė bus nuimta ir prasidės itin sudėtingas atkūrimo procesas, nes jau matome, kad kai kuriose vietose anksčiau būta retušavimo“, – sakė Stéphane Millet.

    Ką dar žadama atnaujinti?

    Restauravimo etapui, susijusiam su freskomis, numatoma skirti nuo dvylikos iki aštuoniolikos mėnesių. Projekto vadovas pabrėžia, kad tikslas yra sugrąžinti vaizdą, kuris būtų beveik visiškai ištikimas istoriniam originalui.

    Vėliau darbai apims žiūrovų vietų atnaujinimą ir vitražų sugrąžinimą į angas virš freskų, kad interjeras atgautų pirminį šviesos ir spalvų efektą. Taip pat planuojama restauruoti polichrominę drobę, dengiančią lubas.

    Ši platesnė renovacijos dalis, kaip nurodoma projekto aprašuose, gali tęstis šešerius–septynerius metus ir būtų vykdoma vasaromis, kad kuo mažiau trikdytų Cirque d’Hiver renginių programą. Projekto vertė siekia kelis milijonus eurų, o iniciatyvą vykdo Bouglione šeima, valdanti areną beveik šimtmetį.

    Pranešama, kad darbams taip pat pritaria kultūros paveldo priežiūroje dalyvaujančios regioninės institucijos ir Île-de-France regiono valdžia. Tokia partnerystė dažnai laikoma būtina, kai atnaujinami istoriniai objektai, kurių vertė svarbi ne tik renginių rinkai, bet ir miesto kultūriniam identitetui.

  • Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne rastas unikalus radinys

    Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.

    Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.

    „Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Kaip atrodė viduramžių užrašai

    Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.

    Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.

    Kodėl latrina išsaugojo radinį

    Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.

    Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.

    „Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.

    Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.

    Ką dar rado ir kas bus toliau

    Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.

    Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.

    Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.

  • Atėnuose baigtas svarbus Partenono restauravimo etapas: po 220 metų nuimti pastoliai

    Atėnuose baigtas svarbus Partenono restauravimo etapas: po 220 metų nuimti pastoliai

    Vakarų fasadas vėl matomas

    Graikija pranešė užbaigusi vieną svarbiausių pastarųjų metų Akropolio restauravimo darbų etapų: nuo Partenono vakarų fasado nuimti išoriniai pastoliai. Tai reiškia, kad monumento vakarų frontonas pirmą kartą per maždaug 220 metų vėl atsiveria kiek įmanoma vientisesniu vaizdu.

    Šis pokytis matomas ne tik turistams, bet ir specialistams, nes vakarų pusė ilgą laiką buvo siejama su sudėtingais konstrukciniais ir akmens konservavimo sprendimais. Pasak Graikijos institucijų, pastolių nuėmimas žymi esminį darbų lūžį, nors restauracija Akropolyje tęsiama ir toliau.

    Sudėtingiausi darbai – su marmuru

    Restauruojant Partenono vakarų frontono dalį buvo tvarkomos vadinamosios ortostatos – dideli akmens blokai, formuojantys apatinę frontono dalį. Už darbus atsakinga Akropolio paminklų restauravimo tarnyba pabrėžė, kad tai buvo viena techniškai sudėtingiausių intervencijų per pastaruosius metus.

    Darbams reikėjo itin tikslių matavimų, naujo marmuro parinkimo ir apdirbimo, taip pat saugaus blokų pakėlimo bei įtvirtinimo istoriniame statinyje. Viena didžioji ortostata atkurta sujungiant išlikusius antikinius fragmentus ir papildant juos nauju marmuru, o kita suformuota iš naujo marmuro nuo pradžios.

    Istorinis momentas Akropoliui

    Galutiniam akmens blokų sumontavimui buvo įrengta nauja funkcinė pastolių sistema, atitinkanti šiuolaikinius saugos reikalavimus ir pritaikyta prie paminklo estetikos. Užbaigus montavimo darbus, išoriniai pastoliai buvo nuimti visam laikui, todėl vakarų fasadas vėl įgauna architektūrinį vientisumą.

    „Šiandien kalbame apie itin sudėtingos restauravimo intervencijos pabaigą, dėl kurios Partenono vakarų frontonas pristatomas kiek įmanoma pilniausiu pavidalu pirmą kartą per maždaug 220 metų“, – sakė kultūros ministrė Lina Mendoni.

    Ministrė pabrėžė, kad naujos ortostatos ne tik užpildo vizualinę spragą, bet ir leidžia vėl aiškiai matyti vakarų fasado proporcijas bei geometriją. Graikijos institucijų teigimu, šis etapas laikomas reikšmingu ne tik pačiam monumentui ir Akropoliui, bet ir platesniam pasaulio kultūros paveldo išsaugojimui.

    Skelbiama, kad vakarų fasado atkūrimo programa įgyvendinta projekto, finansuoto Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšomis, rėmuose. Restauravimo darbai Akropolyje planuojami taip, kad lankytojų srautai galėtų judėti saugiai, o monumentas būtų apsaugotas nuo tolesnio irimo.

  • Bajė gobelenas keliasi į Britų muziejų: kaip bus saugomas 70 metrų viduramžių kūrinys

    Bajė gobelenas keliasi į Britų muziejų: kaip bus saugomas 70 metrų viduramžių kūrinys

    Vienas garsiausių Europos viduramžių meno kūrinių, vadinamasis Bajė gobelenas, pirmą kartą per ilgą laiką paliks Prancūziją ir bus eksponuojamas Londone. Britų muziejus skelbia, kad 70 metrų ilgio siuvinėta drobė lankytojams bus rodoma nuo 2026 metų rugsėjo iki 2027 metų liepos.

    Paroda siejama su planuojamu Vilhelmo Užkariautojo 1 000 metų jubiliejaus minėjimu ir platesniu Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės kultūrinių mainų paketu. Gobelenas įprastai saugomas ir eksponuojamas Bajė mieste Normandijoje, todėl jo išvežimas laikomas išskirtiniu sprendimu.

    Ginčai dėl būklės ir rizikų

    Kartu su džiaugsmu dėl būsimos parodos kilo ir kritikos banga: dalis paveldo saugotojų įspėja, kad transportavimas gali pakenkti jau dabar trapiai drobei. Viešai minimi skaičiai rodo, kad kūrinyje fiksuojama tūkstančiai dėmių, skylučių bei įplyšimų, o tai didina jautrumą bet kokiems pokyčiams.

    Prancūzijos institucijos pabrėžia, kad senų tekstilės dirbinių didžiausi priešai yra temperatūros ir drėgmės svyravimai, taip pat vibracijos. Dėl to transportavimo planas rengiamas kaip atskiras konservavimo projektas, o ne vien logistinis perkėlimas.

    Kaip gobelenas bus gabenamas?

    Prancūzijos kultūros ministerija pranešė, kad gobelenui parengtas specialus transportavimo dėklas, skirtas sumažinti vibracijas ir smūgių poveikį kelionės metu. Taip pat numatyta griežta mikroklimato kontrolė, kad eksponatas nepatirtų staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių.

    Pasak kultūros ministrės Catherine Pégard, ruošiantis perkėlimui atlikta daug testų ir sudaryta išsami rizikų valdymo schema, nors visiško nulio rizikos, anot jos, tokio masto objektams užtikrinti neįmanoma.

    „Nieko, absoliučiai nieko, nepalikta atsitiktinumui, ypač kai kalbame apie šio kūrinio transportavimą“, – sakė Catherine Pégard.

    Teisinėje plotmėje sprendimas skolinti gobeleną Jungtinei Karalystei taip pat buvo ginčijamas, tačiau Prancūzijos Valstybės taryba atmetė paveldo asociacijos prašymą panaikinti šį sprendimą, nurodžiusi, kad nėra kompetentinga spręsti klausimo esmės.

    Kas laukia po parodos Londone?

    Planuojama, kad po eksponavimo Britų muziejuje gobelenas sugrįš į Prancūziją, o tada jam turėtų būti pradėtas seniai numatytas restauravimo ir konservavimo etapas. Dalį darbų anksčiau buvo ketinta vykdyti anksčiau, tačiau terminai buvo nukeliami.

    Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės institucijos taip pat kalba apie laikinas kitų viduramžių artefaktų mainų parodas. Toks modelis pastaraisiais metais vis dažniau taikomas didžiųjų muziejų praktikoje, kai kartu su eksponatais keliauja ir griežti jų priežiūros standartai.