Tag: Restoranai

  • Virtuvės miestuose lenkia automobilius: Londone ir Pekine tarša ypač šokteli per pietus

    Centriniame Londone ar Pekine didžiausias mikrodalelių taršos šaltinis gatvėse per pietus gali būti ne automobilių išmetamosios dujos, o virtuvės. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikrose miesto vietose maisto gaminimas išskiria daugiau šviežiai susidarančių itin smulkių dalelių nei transportas.

    Tokias išvadas pateikė mokslininkų komanda, kuri stebėjimus atliko Londone, Pekine ir Delyje, o rezultatus publikavo žurnale „npj Climate and Atmospheric Science“. Tyrėjai matavo dalelių „cheminius parašus“, kad atskirtų taršą, susijusią su maisto gamyba, nuo taršos, kurią sukelia eismas ir kiti degimo šaltiniai.

    Pastaraisiais dešimtmečiais oro taršos politika daugiausia buvo nukreipta į transportą – griežtėjo emisijų standartai, daugėjo švaresnių technologijų. Dėl to išmetamųjų dujų tarša kai kuriose vietose smarkiai sumažėjo, tačiau tuo pačiu išryškėjo kiti anksčiau menkiau vertinti šaltiniai.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad virtuvės dūmai labiausiai suintensyvėja būtent tada, kai miestuose daugiausia žmonių yra lauke – per pietus ir vakarienės laiką. Tai svarbu ne tik oro kokybės statistikai, bet ir kasdieniam gyvenimui šalia restoranų bei maitinimo įstaigų.

    Kaip išmatuotas „valgymo meto“ šuolis

    Tyrėjai naudojo matavimo įrangą, įrengtą ant aukštų miesto bokštų: Londone – ant 190 metrų aukščio BT bokšto, Pekine – ant 102 metrų bokšto, Delyje – ant 33 metrų bokšto. Prietaisai analizavo ore esančių dalelių cheminę sudėtį, leidžiančią identifikuoti skirtingus taršos šaltinius.

    Dėmesys sutelktas į vadinamąsias neatsparias PM1 daleles – mažesnes nei 1 mikrometras. Tokios itin smulkios dalelės gali pasiekti gilesnes kvėpavimo takų dalis ir patekti į kraujotaką.

    Matavimai atskleidė aiškų ritmą, sutampantį su maisto gaminimo piku. Centrinėje Londono dalyje maisto gamyba sudarė iki 83 proc. pirminių PM1 emisijų per vidurdienį ir iki 87 proc. ankstyvą vakarą, Pekine – atitinkamai iki 61 proc. ir 76 proc.

    Tuo metu automobilių išmetamosios dujos šiuose palyginimuose sudarė mažiau nei 10 proc. pirminių PM1 emisijų. Tyrėjai akcentuoja, kad tai ryškus pokytis, turint omenyje, kiek daug dėmesio ir reguliavimo buvo skirta būtent transporto taršai.

    Kodėl taršą didina būtent maisto gaminimas

    Mokslininkai aiškina, kad kaitinant aliejus ir riebalus – ypač kepant sekliai ar gruzdinant – į orą išsiskiria smulkūs lašeliai ir organiniai garai. Vėsdami jie gali kondensuotis į daleles, kurias virtuvės ištraukimo sistemos išpučia į lauką.

    Kitaip tariant, problema dažnai susijusi ne su pačiu maistu, o su technologiniu procesu ir tuo, kaip išmetami garai tvarkomi komercinėse virtuvėse. Tyrėjų vertinimu, dalį emisijų būtų galima sumažinti greičiau nei transporto atveju – gerinant filtravimą ir riebalų gaudymo sistemas ištraukimo gaubtuose.

    Kodėl Delis išsiskiria iš Londono ir Pekino

    Delyje vaizdas buvo kitoks: čia maisto gaminimas sudarė vidutiniškai apie 8 proc. kasdienių pirminių PM1 emisijų. Tačiau tai nereiškia, kad Delyje mažiau gaminama – tyrėjai nurodo, kad absoliutus iš virtuvės kylantis dalelių kiekis buvo panašus į Londono lygį.

    Skirtumas tas, kad Delyje bendrą taršos vaizdą užgožė kiti šaltiniai: suodžiai ir tarša iš senesnių transporto priemonių, intensyvūs autobusų terminalai ir kitas kietojo kuro deginimas. Dėl to eismo ir degimo šaltiniai išliko dominuojantys.

    Virtuvių dūmai – ne tas pats, kas bendras miesto smogas

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: tai, kas yra „šviežiai išmetama“ konkrečiame rajone, nebūtinai tampa pagrindine viso miesto ore tvyrančios taršos dalimi. Nors Londone ir Pekine maisto gaminimas dominavo kai kuriuose vietiniuose emisijų palyginimuose, su maisto gamyba susiję aerozoliai sudarė tik apie 5–10 proc. bendros (aplinkos) PM1 masės matavimo vietose.

    Be to, dalis miesto smogo susidaro jau ore – vykstant cheminėms reakcijoms, kai į miestus patenka ir su urbanistine aplinka susimaišo iš kaimo vietovių atnešamos dujos, pavyzdžiui, žemės ūkio amoniakas. Tyrimo autoriai taip pat pažymi, kad bokštų jutikliai negalėjo įvertinti vadinamosios ne išmetimo taršos – dulkių nuo stabdžių, padangų ir kelio dangos.

    Vis dėlto, net jei virtuvės nėra vienintelis ar didžiausias „fono“ taršos šaltinis, jų emisijos sutampa su valandomis, kai miestuose gausiausia pėsčiųjų ir lauko kavinių lankytojų. Todėl, mokslininkų teigimu, geresnė komercinių virtuvių filtracija galėtų būti greitas būdas sumažinti taršą konkrečiose miesto vietose.

  • Varšuvoje atsidarė „Salon Warszawski“: fine dining vakarienė su burleskos šou vienoje vietoje

    Varšuvos centre duris atvėrė „Salon Warszawski“ – vieta, kur vieną vakarą sujungiama aukštos klasės vakarienė ir sceninis burleskos bei revijos šou.

    Restoranas įsikūrė Mazowieckos gatvėje 10, o jo idėja – atgaivinti prieškarinės Varšuvos žavesį: retro interjerą, vakarienės ritualą ir kabareto nuotaiką.

    Tokie vakarienės ir meninio pasirodymo deriniai jau seniai populiarūs Londone ar Niujorke, o Varšuvoje ilgą laiką trūko erdvės, kuri vienodai rimtai žiūrėtų ir į virtuvę, ir į sceną.

    Viduje dominuoja ryškus, maksimalistinis retro stilius: sodrios spalvos, ornamentai, krištoliniai sietynai. Erdvė suskirstyta į restorano zoną su vaizdu į sceną ir antresolę su VIP ložėmis, kur žadamas privatumas bei atskiras aptarnavimas.

    Virtuvė: klasika su šiuolaikiniu lengvumu

    Meniu pristatomas kaip fine dining, paremtas lenkiška miestietiška tradicija, tačiau interpretuojamas moderniau. Vakarą siūloma pradėti nuo rūkytos upėtakio užkandos su varške, pasukomis ir ikrais, salotų su keptomis daržovėmis bei ožkos sūriu ar klasikinio tartaro.

    Pagrindiniuose patiekaluose minimi jautienos stroganovas su miško grybais, sterkas švelniame vėžių ir šafrano padaže, taip pat confit anties šlaunelė su vyšnių padažu.

    Desertų dalyje – morengas su chalvos kremu ir avietėmis bei naminis medaus tortas su vyšniomis.

    Kokteiliai, įkvėpti senojo kino

    Vakarą papildo „Złoty Bar“, kuriame kuriami autoriniai kokteiliai. Jie stilistiškai siejami su prieškarinio kino žvaigždžių vardais ir skirtingomis skonio kryptimis – nuo vaisiškų iki ryškių ar desertinių natų.

    Tarp minėtų pavadinimų – „Pola Negri“, „Eugeniusz Bodo“, „Mieczysława Ćwiklińska“, „Aleksander Żabczyński“, „Adolf Dymsza“ ir blizganti „Hanka Ordonówna“.

    Gyva muzika ir burleska: skirtingos savaitės programos

    Programoje numatyti teminiai vakarai: ketvirtadieniais – bliuzo ciklas su gyvu atlikimu, šeštadieniais – džiazas, žadantis sugrąžinti 4-ojo dešimtmečio ir svingo dvasią.

    Didžiausias dėmesys skiriamas savaitgalio naktims, kai scena atitenka revijos ir burleskos pasirodymams – kaip duoklė Paryžiaus kabaretams, su choreografija, kostiumais ir teatrališka estetika.

    Vietoje taikomas aprangos kodas „Smart Elegant“ arba „Vintage Chic“, tad lankytojai kviečiami prisidėti prie bendros retro atmosferos.

    Publikacijos pabaigoje nurodoma, kad tai – restorano „Salon Warszawski“ reklaminė medžiaga.

  • Krokuvos šaudynėse bėgę žmonės slėpėsi E. Wachowicz restorane: „Čia rado prieglobstį“

    Krokuvoje įvykus šaudynėms, per centrą bėgę žmonės slėpėsi Ewy Wachowicz restorane – pasak jos, daliai praeivių būtent čia pavyko rasti saugų prieglobstį.

    Apie patirtą šoką ir situaciją, kai restoranas netikėtai tapo užuovėja panikoje atsidūrusiems žmonėms, E. Wachowicz pasakojo Lenkijos leidiniui „Super Express“.

    Tragedija įvyko lapkričio 7 dieną netoli Krokuvos pagrindinės aikštės, kur, kaip teigiama, ginkluotas 24 metų vyras šaudė į atsitiktinius praeivius.

    Skelbiama, kad buvo sužeista daugiau kaip 20 žmonių, šeši iš jų mirė. Tarp dėl gyvybės kovojančių sužeistųjų minimi ir du policijos pareigūnai.

    Restoranas tapo laikina užuovėja

    Kai miesto centre buvę žmonės suprato, kas vyksta, jie ėmė skubiai ieškoti, kur pasislėpti. Dalis praeivių pateko į E. Wachowicz restoraną, o darbuotojai, pasak jos, pasirūpino, kad ten esantiems žmonėms nieko nenutiktų.

    Pati restorano savininkė neslėpė, kad tokia patirtis sukrėtė – tai, kas priminė filmo scenarijų, virto realybe pačiame miesto centre.

    Po šaudynių restoranas buvo uždarytas, bet trumpam

    Lapkričio 7 dieną restorano „Instagram“ paskyroje pasirodė pranešimas, kad įstaiga laikinai uždaroma, kartu raginant žmones likti namuose ir saugotis.

    Kitą dieną E. Wachowicz teigė, kad Krokuva po truputį grįžta į įprastą ritmą. Ji taip pat nurodė, kad restoranas yra už uždarytos teritorijos ribų, todėl planuojama jį vėl atverti lankytojams.

    Visgi ji pripažino, kad sugrįžti prie įprasto darbo po tokio sukrėtimo yra neįprastai sunku.

    Pagalbos linijos žmonėms, išgyvenantiems krizę

    Publikacijoje taip pat primenama apie pagalbos linijas žmonėms, kurie išgyvena emocinę krizę ar turi minčių apie savižudybę.

    Vaikai ir paaugliai gali skambinti numeriu 116 111, suaugusieji – 116 123, taip pat nurodomas Centro „800 70 2222“ numeris. Skambučiai yra nemokami ir anonimiški.

  • Paskutinis skambutis pusryčių gurmanams: „BreakfastWeek“ baigiasi, o vietų lieka vis mažiau

    Lenkijoje artėja prie pabaigos pusryčių festivalis „BreakfastWeek“, kviečiantis iki lapkričio 25 dienos išbandyti specialius restoranų meniu ir rezervuoti staliukus iš anksto. Organizatoriai akcentuoja, kad renginio pabaigos savaitėmis paklausa tradiciškai šokteli, todėl populiariausiuose adresuose vietos tirpsta greičiausiai.

    Festivalio idėja paprasta: dalyvaujantys restoranai siūlo iš anksto suderintus pusryčių rinkinius, dažniausiai su kava, o lankytojai gali patogiai planuoti vizitą rezervacijos principu. Tokie formatai Europoje pastaraisiais metais populiarėja, nes leidžia restoranams prognozuoti srautus, o svečiams suteikia aiškią kainą ir meniu patirtį.

    Kur vyksta festivalis?

    „BreakfastWeek“ meniu galima rasti keliuose Lenkijos regionuose ir didmiesčiuose, tarp jų Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Vroclave, Ščecine, Trimiestyje ir Silezijos regione. Skirtingų miestų pasiūla nevienoda, tačiau bendra kryptis aiški: nuo klasikinių, sočių pusryčių iki šiuolaikinių, netikėtų derinių.

    Pastaruoju metu pusryčių kultūra Lenkijos miestuose ryškiai keičiasi: auga susidomėjimas kokybiška kava, lėtu savaitgalio brunchu ir meniu, kuriuose svarbus produktų kilmės bei paruošimo skaidrumas. Tai matyti ir festivalio koncepcijoje, kur akcentuojami autoriniai patiekalai, o ne vien įprasti dienos pusryčiai.

    Ką ragauti Varšuvoje?

    Varšuvoje festivalio dalyviai siūlo skirtingas kryptis: nuo naujų, jaukių vietų iki viešbučių lygio aptarnavimo. Vienur lankytojus vilioja grilyje kepta chala su trumų kiaušiniene ir sūriais, kitur siūlomas prabangesnis variantas su sūdyta lašiša ir ikrais.

    Ne mažiau dėmesio skiriama ir kepiniams bei duonai: populiarėja natūralaus raugo gaminiai, brioche tipo bandelės, o taip pat japoniškas „shokupan“, pritaikomas ir sūriems, ir žuvies ar paukštienos deriniams. Tokie pasirinkimai atspindi bendrą tendenciją, kai pusryčiai tampa vis labiau kulinarine patirtimi, o ne tik greitu užkandžiu.

    Festivalyje netrūksta ir klasikų gerbėjų pasiūlymų, kai pasirinkimas sukasi apie sotesnius pusryčius su kiaušiniais, dešrelėmis, grybais ar pupelėmis, taip pat lengvesnius, saldžius variantus su košėmis, vaisiais ir priedais. Tai leidžia iš anksto pasirinkti kryptį pagal nuotaiką, o ne vietoje improvizuoti iš didelio meniu.

    Norintys suspėti į „BreakfastWeek“ pabaigos savaitę turėtų planuoti laiką ir rezervaciją iš anksto, ypač savaitgaliais ir rytais. Tokiuose festivaliuose būtent paskutinės dienos dažnai tampa intensyviausios, nes lankytojai stengiasi dar kartą išbandyti labiausiai giriamas vietas.

  • Nuo šiandien „U Fukiera“ žąsienos sezonas: Gessler meniu stebina krupniku ir konfituota kojele

    Vėlyvas ruduo Lenkijoje ir Lietuvoje tradiciškai siejamas su žąsiena, o lapkritį šis produktas neretai tampa tikra gastronomine žvaigžde. Ūkininkai pabrėžia, kad būtent šiuo metu žąsys pasiekia tinkamiausią brandą, o mėsa įgauna ryškesnį skonį ir sultingumą.

    Varšuvos senamiestyje veikiantis restoranas „U Fukiera“, siejamas su žinoma restoratore Magda Gessler, paskelbė pradedantis specialų žąsienos meniu. Pasak restorano, šįkart dėmesys sutelktas į skirtingas paukščio dalis ir senąsias gaminimo technikas.

    Meniu akcentuojami ir šalti, ir karšti patiekalai, pritaikyti sezonui, kai ieškoma sotesnių, šildančių skonių. Vienas iš ryškesnių pasirinkimų – vytintas ir rūkytas žąsies krūtinėlės gaminys, patiekiamas su prinokusiais vaisiais, taip išryškinant natūralų mėsos riebumą.

    Karštųjų patiekalų dalyje išskiriamas krupnikas, verdamas iš žąsies subproduktų. Restoranas taip pat siūlo patiekalus su žąsies skrandžiais, kurie patiekiami tiek sriuboje, tiek troškinti su svogūnais ir čiobreliais.

    Pagrindiniu sezono patiekalu įvardijama ilgai žąsies taukuose konfituota kojelė, patiekiama su moliūgų ir bulvių tyre bei žolelių padažu. Tokia gaminimo technika pastaraisiais metais vėl populiarėja ir aukštesnės klasės restoranuose, ir namų virtuvėse, nes leidžia išlaikyti mėsą itin minkštą.

    Restoranai primena, kad šviežios žąsienos sezonas paprastai trunka trumpai, todėl patariama pasinaudoti proga, kol rinkoje gausu vietinės produkcijos. Norintys sutaupyti dažnai žvalgosi ne tik į restoranus, bet ir į ūkininkų turgus, kur rudenį padaugėja žąsienos pasiūlos.

  • Ar lapkričio 1 dieną restoranai dirba? Štai kada miestuose pavyks pavalgyti

    Visų Šventųjų dieną daugelis po kapinių lankymo planuoja pietus mieste, tačiau iš anksto nerimauja, ar restoranai ir kavinės bus atviros. Skirtingai nei dalis parduotuvių, maitinimo įstaigoms šventinę dieną dažniausiai netaikomi tokie griežti ribojimai.

    Praktikoje tai reiškia, kad nemaža dalis restoranų, kavinių ir greitojo maisto vietų lapkričio 1 dieną dirba, tačiau neretai trumpesniu grafiku. Dažniausiai keičiasi ryto valandos, o pikas persikelia į popietę, kai žmonės grįžta iš kapinių.

    Didžiausia tikimybė rasti atviras vietas paprastai yra didžiuosiuose miestuose ir prie pagrindinių srautų: miesto centruose, šalia ligoninių, autobusų ir geležinkelio stočių, degalinėse, taip pat prekybos centruose veikiančiuose restoranų kiemeliuose. Mažesniuose miesteliuose ir arčiau kapinių esančios kavinės neretai dirba būtent tą dieną, bet jų darbo laikas gali būti labai nevienodas.

    Planuojant pietus svarbiausia patikrinti konkrečios vietos šventinį grafiką, nes jis gali skirtis nuo įprasto savaitgalio ar darbo dienos. Jei norisi ramesnio apsilankymo su šeima, verta rezervuoti staliuką iš anksto, nes popietę populiariuose restoranuose gali susidaryti eilės.

    Jei prioritetas yra greitas ir patogus sprendimas, verta numatyti alternatyvą: užsukti į vietas, kurios tradiciškai dirba kasdien, arba rinktis maistą išsinešimui. Taip lengviau išvengti situacijos, kai atvykus paaiškėja, kad virtuvė jau nebepriima užsakymų arba įstaiga dirba tik iki ankstyvo vakaro.

  • „MasterChef“ laimėtoja su „Michelin“ žvaigžde triumfavo: kodėl visi kalba apie Beatą Śniechowską

    Lenkijos šefė Beata Śniechowska, išgarsėjusi po pergalės „MasterChef“ ir įvertinta „Michelin“ žvaigžde, tapo viena ryškiausių metų figūrų moterims skirtame plebiscite „Wszechmocne“. Šis įvertinimas akcentuoja ne tik jos profesinius pasiekimus, bet ir gebėjimą laužyti gastronomijos industrijoje vis dar gajus stereotipus.

    Nominacija ir pergalė plebiscite pabrėžia, kad šiuolaikinėje restoranų rinkoje vien talento nebepakanka. Šefės vieši pasisakymai ir darbai rodo, jog už apdovanojimų slypi nuoseklus komandos darbas, griežta disciplina, atsakomybė už virtuvės procesus ir drąsa priimti verslo sprendimus.

    Žvaigždė, kuri pabrėžia komandą

    Po „Michelin“ pripažinimo Śniechowska ne kartą yra pabrėžusi, kad tokie apdovanojimai retai būna vieno žmogaus nuopelnas. Jos teigimu, restorano identitetą kuria visa komanda, o kasdienė kokybė priklauso nuo daugybės mažų, nematomų sprendimų virtuvėje ir salėje.

    Šis požiūris atitinka ir platesnę Europos gastronomijos kryptį, kai vis daugiau dėmesio skiriama ne tik šefui, bet ir visam restoraną kuriančiam kolektyvui. Tai apima tiek produktų tiekimo grandinę, tiek aptarnavimo kultūrą, tiek virtuvės darbo organizavimą, kuris tampa svarbiu kokybės standartu.

    Kodėl ji neatsiėmė apdovanojimo?

    Finalo renginyje Varšuvoje laureatė apdovanojimo neatsiėmė asmeniškai, nes kitą dieną jos bistro Vroclave vyko pop-up vakarienė su šefais iš Londono. Tokie projektai šiandien yra viena pagrindinių gastronomijos tendencijų, kai restoranai trumpam sujungia skirtingas komandas ir idėjas, siekdami pritraukti lankytojų bei kurti tarptautinius ryšius.

    „Daugiausia esu čia, bet tokios pergalės nepaprastai džiugina ir suteikia dar daugiau energijos bei jėgų“, – sakė Beata Śniechowska vaizdo įraše, parodytame plebiscito „Wszechmocne“ finale.

    Restorano kasdienybė ir atsakomybė

    Šefės darbas nesibaigia naujų patiekalų kūrimu ar apdovanojimų ceremonijomis. Restorano vadovui tenka atsakomybė už personalą, finansus, tiekimą ir darbo sąlygas, todėl viešumoje vis dažniau kalbama ir apie tai, kaip virtuvėse kuriama tvari, darbuotojams saugi aplinka.

    Tekste minima, kad jos bistro vykdė darbuotojų paiešką, o tai rodo nuolat kintantį restoranų rinkos tempą ir poreikį suburti stabilias komandas. Visame sektoriuje tai viena jautriausių temų, nes personalo trūkumas ir kaita išlieka svarbiu iššūkiu net aukščiausio lygio restoranams.

    Plebiscite „Wszechmocne“ iš viso buvo įteikti apdovanojimai 11 kategorijų. Daugumoje jų nugalėtojas rinko skaitytojai, o vienoje kategorijoje sprendimą priėmė komisija, pabrėždama, kad įvertinimai apima tiek visuomenės palaikymą, tiek ekspertinį požiūrį.

  • „Książulo“ restorane paliko 260 eurų: gavęs picą ėmė skleisti keistus garsus – kas nutiko?

    Apsilankymas restorane PIU nebuvo atsitiktinis. Ši vieta jau kurį laiką buvo minima interneto diskusijose dėl aštrių savininko atsakymų į klientų atsiliepimus, todėl „Książulo“ nutarė patikrinti, ar už griežtos komunikacijos slypi aukšta virtuvės kokybė.

    Kūrėjas su komanda pasirinko maistą išsinešti. Jo teigimu, taip sumažinama tikimybė, kad atpažinus svečią patiekalai bus paruošti kitaip nei įprastai, o sąskaita buvo išskaidyta į du užsakymus.

    Galutinė suma vis tiek atrodė įspūdingai ir siekė apie 260 eurų. Ant stalo atsidūrė kelios picos, fokačija su pecorino, dviejų tipų carbonara, lazanija, spagečiai bolognese, jautienos išpjovos kepsnys ir tiramisu.

    Kainos, pasak apžvalgos, buvo aukštesnės nei vidutinės. Vien už fokačiją teko mokėti maždaug 11 eurų, o už jautienos išpjovos kepsnį apie 33 eurus, tad lūkesčiai skoniui ir kokybei natūraliai kilo.

    Ragaujant picą „Książulo“ nuo pirmų kąsnių neslėpė nustebimo ir reakcijas palydėjo jam būdingais garsais. Jis kritiškai įvertino pomidorų padažą, pabrėždamas, kad šis pasirodė per saldus, o pastabų turėjo ir tešlai bei sūriui.

    Panašiai įvertinta ir fokačija su pecorino. Anot recenzento, ji buvo sausa, o pateikimas ir skonis, jo akimis, neatsvėrė kainos, ypač turint omenyje restorano įvaizdį ir komunikacijoje deklaruojamą užtikrintumą.

    Daugiausia priekaištų sulaukė makaronai. „Książulo“ teigė, kad tiek klasikinė carbonara, tiek jos versija su grietinėle buvo blankaus skonio ir per mažai pagardintos.

    Vertinant lazaniją ir spagečius bolognese vėl sugrįžo saldumo tema. Kūrėjui susidarė įspūdis, kad keliuose patiekaluose galėjo būti naudojama labai panaši pomidorų padažo bazė, todėl skoniai tarpusavyje pernelyg supanašėjo.

    Šiek tiek geriau, pasak apžvalgos, pasirodė jautienos išpjovos kepsnys. Vis dėlto kritikos sulaukė garnyras, ypač keptos daržovės, kurios, recenzento teigimu, buvo per kietos.

    Stabiliausiu pasirinkimu įvardytas tiramisu, nors ir čia pasikartojo pastaba dėl perdėto saldumo. Po degustacijos „Książulo“ sakė tikėjęsis kitokio scenarijaus ir tikėjosi, kad restoranas geriausiai apsigins maistu, o daugiausia diskusijų kils tik dėl bendravimo stiliaus.

    Galiausiai jis neišskyrė patiekalo, dėl kurio norėtų sugrįžti. Kūrėjas pareiškė, kad pakartotinio vizito neplanuoja, o jo verdiktą labiausiai nulėmė neatitikimas tarp kainos, lūkesčių ir, jo vertinimu, realaus skonio.

  • Italų triukas su duona prie lėkštės: kada tai tampa geriausiu komplimentu šefui

    Valgant makaronus ar troškinius Italijoje dažnai lėkštės dugne lieka tiršto pomidorų, alyvuogių aliejaus ir žolelių padažo. Vietiniai tokio skonio „likučio“ paprastai nepalieka: paima gabalėlį šviežios duonos ir juo surenka padažą iki paskutinio lašo.

    Šis gestas vadinamas „fare la scarpetta“ ir daugeliui italų reiškia paprastą dalyką: patiekalas buvo toks geras, kad gaila švaistyti padažą. Nors ilgą laiką tai buvo laikoma prasto tono ženklu, šiandien daugelyje vietų tai suprantama kaip pagarba maistui ir šefui.

    Kaip „scarpetta“ tapo priimtina

    Dar XX amžiaus dalyje dalis miestietiško etiketo normų draudė liesti maistą rankomis, o duoną, naudojamą kaip padažo surinkimo priemonę, laikė nemandagumu. Kai kur net duonos užmovimas ant šakutės buvo vertinamas dar prasčiau, nes atrodė kaip bandymas apeiti taisykles.

    Požiūris pamažu keitėsi, kai į madą grįžo paprastesnė, regioninė virtuvė ir pagarba produktui. Šiuolaikinėje italų gastronomijoje vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausia yra ne sustabarėję formalumai, o pagarba maistui ir tai, kad niekas nebūtų išmetama be reikalo.

    Regionai ir skirtingas požiūris

    Italijoje stalo įpročiai priklauso ir nuo regiono. Pietuose dažniau manoma, kad palikti ką nors lėkštėje yra užuomina, jog maistas nepatiko, todėl padažo surinkimas duona laikomas natūraliu elgesiu.

    Šiaurėje tradiciškai buvo daugiau formalaus etiketo, tačiau net ir ten „scarpetta“ vis dažniau vertinama palankiai, ypač neoficialioje aplinkoje. Paprastas principas aiškus: jei padažas puikus, jo ignoruoti nėra prasmės.

    Kada tai tikrai tinka

    Jei esate restorane ir patiekale liko padažo, „scarpetta“ dažniausiai priimtina neformalesnėse vietose, šeimos trattoria tipo restoranuose ar vakarieniaujant su vietiniais. Formalioje aplinkoje verta įvertinti situaciją ir aplinkinių elgesį.

    Vis dėlto italai dažnai sutaria dėl vieno: didesnė nuodėmė yra palikti išskirtinį padažą lėkštėje nei šiek tiek pažeisti senąsias etiketo taisykles. Daugeliu atvejų šefas tokį gestą priims kaip nuoširdų komplimentą.

  • Magdos Gessler kantrybė trūko: mėtė bulves ir rėžė, kad bistro klientams siūlo nuodus

    Lenkijos televizijos realybės šou „Kuchenne rewolucje“ (liet. Virtuvės revoliucijos) 33 sezono septintajame epizode žinoma restoratorė Magda Gessler apsilankė Turzno miestelio bistre, kurį valdo Marcin. Laidos kūrėjų teigimu, šeimai tai turėjo tapti nauju startu po skaudžių finansinių nesėkmių ir prarasto būsto.

    Tačiau vietoje laukto proveržio bistras ilgą laiką traukė mažai lankytojų, o situaciją dar labiau komplikavo netoliese atsiradusi konkurencija. Magda Gessler įvertinusi aplinkybes pabrėžė, kad vien gerų norų maitinimo versle neužtenka, jei nesilaikoma elementarių higienos ir kokybės principų.

    Didžiausias konfliktas kilo per degustaciją, kai ant stalo atsidūrė karbonadas su bulvėmis. Išgirdusi, kad bulvės buvo virtos prieš keturias valandas ir vėliau laikytos vandenyje, Magda Gessler sureagavo itin emocingai ir demonstratyviai metė bulves šeimininko pusėn.

    „Jūs čia parduodate nuodus, o ne maistą“, – sakė Magda Gessler.

    Epizode kritikos kliuvo ne tik garnyrui. Restoratorė atkreipė dėmesį į nešvarų meniu, apleistą interjerą ir virtuvės būklę, o agurkinę sriubą palygino su vandeniu po dumblių, pabrėždama, kad toks skonis ir pateikimas negali būti toleruojami viešojo maitinimo vietoje.

    Maisto saugos specialistai ne kartą yra akcentavę, kad netinkamas paruošto maisto laikymas ir temperatūrų kontrolės nepaisymas didina riziką bakterijoms daugintis. Būtent todėl maitinimo įstaigose svarbiausia yra ne tik receptai, bet ir aiški tvarka virtuvėje, darbuotojų įgūdžiai bei nuoseklus procesų valdymas.

    Laidoje vėliau prasidėjo pertvarkos etapas: pasikeitė meniu, organizacija ir pats lokalo konceptas. Po „revoliucijos“ bistras pervadintas į „Bistro Królewska Rybka“, o naujas meniu buvo orientuotas į gėlavandes žuvis, tarp jų šamą ir upėtakį.

    Epizodo pabaigoje Magda Gessler tradiciškai sugrįžo patikrinti rezultatų. Pasak laidos, šįkart pokyčiai pasiteisino: anksčiau tuščias buvęs bistras sulaukė lankytojų, o patiekalai buvo įvertinti gerokai palankiau, šeimai suteikdami realią viltį stabilizuoti verslą.