CP v2

Tag: Restoranų etiketas

  • Amerikiečiai Prancūzijos restoranuose šią taisyklę pamiršta iškart: vietiniai tai laiko nemandagumu

    Kelionė į Prancūziją daugeliui turistų neatsiejama nuo restoranų ir kavinių, tačiau pirmasis įspūdis čia neretai priklauso ne nuo patiekalų, o nuo etiketo. Viena dažniausių klaidų, kurią padaro ypač JAV keliautojai, yra įėjimas į restoraną nepasakius pasisveikinimo.

    Prancūzijoje įprasta vos įžengus ištarti bonjour dieną arba bonsoir vakare, ir tai galioja ne tik maitinimo įstaigoms. Toks pasisveikinimas laikomas elementariu mandagumo ženklu, parodančiu pagarbą personalui ir kitiems lankytojams.

    Restorane šis žingsnis turi ir praktinę prasmę, nes po pasisveikinimo natūraliai pereinama prie klausimo, ar yra staliukas. Dėl to prancūzai stebisi turistais, kurie, nepasakę nė žodžio, tiesiog atsisėda patys, nes daugelyje vietų pirmiausia tikimasi kontaktuoti su aptarnaujančiu personalu.

    Laikas ir aptarnavimo ritmas

    Kita dažna kultūrinė kliūtis yra darbo laikas ir valgymo tempas. Daugelyje Prancūzijos restoranų pietų aptarnavimas baigiasi apie 14.00–14.30 valandą, todėl atėjimas likus keliolikai minučių iki pabaigos ir noras ramiai užsisakyti kelių patiekalų vakarienę dažnai sutinkamas šaltai.

    Prancūzijoje į maistą žiūrima kaip į laiką pokalbiui ir poilsiui, todėl valgymas paprastai trunka bent valandą, o vakare ir ilgiau. Dėl to staliukų kaita gali būti lėtesnė, o skubėjimas ar spaudimas personalui laikomas prasto tono ženklu.

    Kodėl padavėjas neskuba prie stalo?

    JAV įprastas itin aktyvus aptarnavimas Prancūzijoje dažnai atrodo kaip įkyrus, todėl padavėjai paprastai neskuba nuolat prieiti prie stalo ir klausinėti, ar viskas gerai. Vietoje to tikimasi, kad klientas mandagiai pagaus padavėjo žvilgsnį ir prireikus kreipsis.

    Norint atkreipti dėmesį, dažniausiai pakanka mandagaus prašymo, o vandens klausimas taip pat turi niuansų. Paprašius carafe d’eau paprastai atnešamas ąsotis vandens iš čiaupo be ledo, o papildymas dažniausiai nebūna automatinis.

    Apmokėjimo procesas taip pat skiriasi: sąskaita paprastai neatnešama tol, kol jos nepaprašoma, o arbatpinigiai nėra tokie privalomi kaip JAV. Prancūzijoje aptarnavimo mokestis dažniausiai jau būna įtrauktas, todėl papildomai paliekama tik jei norima, ir paprastai mažesnė suma.

  • Italijoje šefas supyks, o padavėjas nustebs: 3 klaidos restorane, išduodančios turistą

    Italijoje valgymas daugeliui vietinių yra ne tik kasdienė būtinybė, bet ir tradicija, turinti aiškias nerašytas taisykles. Dėl jų turistai kartais sukelia šypsenas, o kai kada ir atvirą nuostabą, ypač jei prašo to, kas italams atrodo visiškai nelogiška.

    Didelė dalis šių įpročių siejami su tuo, kaip italai supranta virškinimą ir patiekalų tarpusavio derėjimą. Vietiniai dažnai laikosi nuostatos, kad kiekvienas produktas turi savo laiką ir vietą, todėl net nekaltas prašymas gali nuskambėti kaip keistas kulinarinis eksperimentas.

    Kodėl kapučino geriamas ryte

    Viena dažniausių klaidų yra kapučino užsakymas po pietų ar po vakarienės. Kapučino italams yra gėrimas su daug pieno, o pienas laikomas sočiu, sunkesniu produktu, todėl jis įprastai siejamas su pusryčiais.

    Dažniausiai kapučino geriamas ryte, neretai su saldžiu kepiniu, pavyzdžiui, kornetu. Po pietų kava paprastai būna visai kitokia: itališkuose baruose ir restoranuose vyrauja nedidelis, stiprus espresso, kurį vietiniai renkasi kaip tradicinę valgymo pabaigą.

    „Jei po sočių pietų užsisakote kapučino, daugeliui italų tai skamba taip, lyg desertui pasirinktumėte didelį šilto pieno puodelį“, – sako kelionių gidė, dirbanti su grupėmis Šiaurės Italijoje.

    Kas nepriimtina prie jūros gėrybių

    Kita klasikinė klaida siejama su sūriu ir žuvimi. Daugelyje regionų laikomasi principo, kad ryškaus skonio kietasis sūris, pavyzdžiui, parmezanas, užgožia subtilų jūros gėrybių ir žuvies aromatą.

    Todėl prašymas užbarstyti sūrio ant makaronų su midijomis, krevetėmis ar tunu neretai sutinkamas skeptiškai. Ne todėl, kad tai būtų draudžiama įstatymu, o dėl to, kad vietiniams toks derinys atrodo prasilenkiantis su patiekalo idėja ir šefo sumanytu skoniu.

    Ketchupas ir vištiena: kodėl kelia emocijas

    Dar vienas prašymas, kuris Italijoje dažnai laikomas prasto tono ženklu, yra kečupas prie pastos. Tradiciniai padažai čia dažnai gaminami iš kelių ingredientų, o jų skonis kuriamas ilgai, todėl kečupas neretai vertinamas kaip pernelyg dominuojantis ir su patiekalu nederantis pasirinkimas.

    Ne mažiau diskusijų kelia ir vištiena picoje ar pastoje, ypač turistiniuose užsakymuose. Nors kai kuriuose tarptautiniuose meniu tokie variantai siūlomi, autentiniuose itališkuose restoranuose vištiena dažniau patiekiama kaip atskiras antrasis patiekalas, o ne kaip picos ar pastos ingredientas.

    „Italams svarbu, kad maistas būtų valgomas ramiai, prie stalo, o ne skubant. Todėl jie jautriau reaguoja į prašymus, kurie, jų akimis, griauna patiekalo logiką“, – sako italų virtuvės šefas, dirbantis Romoje.

    Kelionėje šios taisyklės nėra privalomos, tačiau jų žinojimas padeda išvengti nejaukių situacijų ir lengviau susikalbėti su personalu. O svarbiausia, tai dažnai leidžia geriau patirti vietinę valgymo kultūrą tokią, kokią ją įsivaizduoja patys italai.