CP v2

Tag: Restoranų tinklai

  • „Pizza Hut“ neišmestą picą atiduoda stokojantiems: paaiškėjo, kaip veikia jų „Harvest“ programa

    Neatsiimta ar dėl klaidos pagaminta „Pizza Hut“ pica dažnai nenukeliauja į šiukšliadėžę. Tarptautinis tinklas yra įdiegęs „Harvest“ programą, kuri leidžia saugiai surinkti tinkamą vartoti maistą ir perduoti jį vietos organizacijoms, padedančioms stokojantiems.

    Maisto švaistymas išlieka opi problema: dalis pagaminto ar parduotuvėse bei maitinimo įstaigose likusio maisto taip ir nepasiekia vartotojų. Tokie restoranų tinklai kaip „Pizza Hut“ šią riziką mažina per standartizuotus procesus, kad tinkamas maistas būtų greitai atšaldomas, supakuojamas ir paimamas partnerių.

    Programos principas paprastas: picos, duonos lazdelės, makaronai ir kiti gaminiai, kurie buvo pagaminti, bet neatsiimti, atidedami atskirai. Tuomet jie sudedami į specialius indus, kad išliktų šviežumas ir būtų lengviau laikytis saugaus laikymo reikalavimų iki perdavimo.

    Praktikoje maistą surenka vietos maisto bankai ar paramos organizacijos, veikiančios netoli restorano, todėl logistika tampa greitesnė, o produktai išdalijami dar tada, kai yra saugūs ir tinkami vartoti. Tokiu būdu sumažinamas ir atliekų kiekis, ir papildomos sąnaudos, kurios paprastai atsiranda šalinant maisto atliekas.

    „Pizza Hut“ skelbia, kad per kelis dešimtmečius tinklo restoranai bendruomenėms paaukojo daugiau kaip 100 milijonų svarų maisto. Perskaičiavus, tai sudaro apie 45 000 tonų, o tokio masto skaičius rodo, kad maisto aukojimas gali būti ne pavienė iniciatyva, o ilgalaikė veiklos praktika.

    Maisto aukojimą restoranams dažnai apsunkina baimė dėl galimos teisinės atsakomybės ir papildomo darbo, susijusio su rūšiavimu, laikymu bei atidavimu. Vis dėlto daugelyje šalių veikia vadinamosios geros valios nuostatos, kai sąžiningai paaukotas ir saugiai tvarkytas maistas paprastai nekelia tokios rizikos, kokios baiminasi verslai.

    Viešojoje erdvėje pasitaiko pavienių atvejų, kai darbuotojai ar pirkėjai kritikuoja konkrečias vietas dėl išmetamo maisto, tačiau lygiai taip pat fiksuojama ir bendruomenių padėka už paramą. Tai primena, kad galutinį rezultatą dažnai lemia ne tik centrinė politika, bet ir vietos komandos disciplina, partnerių galimybės bei šaldymo grandinės laikymasis.

    Maisto švaistymo mažinimas pastaraisiais metais tampa viena svarbiausių maitinimo sektoriaus krypčių: diegiamos tikslesnės paklausos prognozės, skaitmeninės apskaitos sistemos, o kai kur ir DI sprendimai, padedantys geriau planuoti gamybą. Tačiau net ir pažangiausios technologijos nepanaikina likučių, todėl aukojimo programos išlieka vienu efektyviausių būdų, kaip perteklinį maistą greitai paversti realia pagalba žmonėms.

  • 9 populiarūs JAV restoranų tinklai priklauso „Darden“: štai ką tai reiškia kainoms ir meniu

    JAV restoranų rinkoje vis dažniau matoma tendencija, kai skirtingi, tarpusavyje tarsi nekonkuruojantys tinklai priklauso tai pačiai grupei. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra „Darden Restaurants“ – koncernas, valdantis daugiau nei 2 100 pilno aptarnavimo restoranų ir suburiantis skirtingų virtuvių bei kainų segmentų prekės ženklus.

    Bendrovės istorija prasidėjo 1938 metais, kai Williamas Dardenas, būdamas 19 metų, atidarė pirmąjį verslą, vėliau davusį pradžią sparčiai plėtrai. Šiandien „Darden“ veikia kaip kelių didelių restoranų tinklų savininkė, o jos mastą rodo ir tai, kad grupėje dirba per 200 000 žmonių, o per metus aptarnaujama apie 440 mln. svečių.

    Pastaraisiais metais „Darden“ portfelis kito: 2024 metais įsigyta „Chuy’s“, o 2026 metais, praėjus maždaug 30 metų nuo starto, uždarytas „Bahama Breeze Caribbean Grille“ restoranų tinklas. Tai atspindi platesnę rinkos dinamiką, kai didelės grupės peržiūri veiklą, optimizuoja kaštus ir atsisako silpniau veikiančių formatų.

    Kas yra „Darden“ ir kodėl tai svarbu?

    Restoranų tinklų konsolidacija dažnai reiškia didesnę perkamąją galią tiekimo grandinėse, centralizuotus pirkimus ir stipresnę derybinę poziciją su tiekėjais. Tai gali padėti suvaldyti žaliavų kainų svyravimus, tačiau kartu didina spaudimą mažesniems, nepriklausomiems restoranams, kurie neturi panašių masto pranašumų.

    Vartotojams toks modelis paprastai atsispindi stabiliau suvaldytose kainose, standartizuotame skonyje ir vienodesnėje aptarnavimo kokybėje skirtingose vietose. Kita vertus, vieno savininko valdoma grupė dažnai taiko panašius veiklos principus, todėl meniu ir akcijos gali tapti labiau orientuotos į efektyvumą nei į išskirtinumą.

    Devyni tinklai, kuriuos vienija tas pats savininkas

    Vienas labiausiai atpažįstamų grupės prekės ženklų yra „Olive Garden“, išaugęs iki daugiau nei 950 restoranų. Jis orientuotas į šeimas ir masinį segmentą, o populiarumą daug kur palaiko aiški kainodara ir atpažįstami patiekalai.

    Prie „Darden“ taip pat priskiriami aukštesnio segmento „The Capital Grille“ ir „Eddie V’s Prime Seafood“, kuriuose akcentuojama premium patirtis, jautiena ar jūros gėrybės. Tokie tinklai dažniausiai labiau priklausomi nuo vartotojų pasitikėjimo ekonomika ir verslo klientų srautų, todėl grupės viduje padeda diversifikuoti riziką.

    Vidurinį segmentą papildo „LongHorn Steakhouse“, „Cheddar’s Scratch Kitchen“ ir „Yard House“, orientuoti į platesnę auditoriją bei didelius srautus. „Seasons 52“ išsiskiria sezoniškumo idėja ir meniu kaita, o „Chuy’s“ stiprina tex-mex kryptį, kuri JAV išlieka viena paklausiausių greta klasikinės amerikietiškos virtuvės.

    2023 metais grupė dar labiau sustiprino kepsnių segmento pozicijas, kai įsigijo „Ruth’s Chris Steak House“. Tokie sandoriai rodo, kad didieji rinkos žaidėjai dažnai renkasi augimą per įsigijimus, o ne vien per organinę plėtrą, ypač kai siekiama greitai įeiti į konkrečią nišą.

    Ką rodo šie pokyčiai restoranų rinkoje?

    Didžiųjų grupių plėtra vyksta tuo metu, kai restoranų sektorius JAV susiduria su darbo jėgos trūkumu, atlyginimų spaudimu ir besikeičiančiais vartotojų įpročiais. Dalis klientų dažniau renkasi greitesnius formatus, o pilno aptarnavimo restoranai ieško būdų, kaip išlaikyti srautus per lojalumo programas, skaitmeninius užsakymus ir paprastesnį meniu.

    „Darden“ pavyzdys parodo, kad po skirtingais prekių ženklais dažnai slepiasi ta pati strategija: didelis mastas, aiškus segmentavimas ir nuolatinis portfelio peržiūrėjimas. Vartotojams tai reiškia pažįstamus tinklus, o rinkai – vis didesnę konkurenciją, kurioje laimi efektyviausiai valdomi žaidėjai.

  • Ne parmezanas: ką „Olive Garden“ iš tiesų tarkuoja ant jūsų makaronų ir kodėl?

    Restoranų tinklo „Olive Garden“ padavėjai, prie stalo tarkuodami sūrį ant fettuccine ar ravioli, dažnai sukuria įspūdį, kad tai parmezanas. Tačiau viešojoje erdvėje ir klientų pasakojimuose vis dažniau kartojama versija, jog iš tikrųjų dažniausiai naudojamas romano tipo sūris.

    Oficialaus „Olive Garden“ ar tinklą valdančios „Darden Restaurants“ patvirtinimo, kokį sūrį jie pila į tarkavimo įrankius, nėra. Vis dėlto keli ženklai leidžia manyti, kad praktikoje pasirenkamas romano, nes jis paprastai yra pigesnis ir geriau atitinka neriboto tarkavimo koncepciją.

    Papildomų užuominų suteikia ir išsinešimui komplektuojami užsakymai, kuriuose neretai pridedami romano sūrio pakeliai. Socialiniuose tinkluose taip pat gausu buvusių ar esamų darbuotojų teiginių, kad restoranuose naudojamas romano, o kai kurie mini ir konkretų prekės ženklą.

    Kuo skiriasi parmezanas ir romano?

    Autentiškas Parmigiano Reggiano yra saugomos kilmės vietos produktas, gaminamas tik tam tikruose Italijos regionuose ir pagal griežtas taisykles. Dėl to jis laikomas premium kategorijos sūriu, o rinkoje dažnai kainuoja daugiau už bendrinį parmezano tipo sūrį.

    Romano šeimoje žinomiausias Pecorino Romano taip pat priskiriamas saugomos kilmės vietos produktams, tačiau kasdienėje rinkoje plačiai paplitę ir paprastesni romano tipo variantai. Klasikinis romano dažniausiai gaminamas iš avių pieno ir gali būti brandinamas trumpiau, todėl jo savikaina paprastai mažesnė.

    Skonio požiūriu parmezanas dažnai apibūdinamas kaip švaresnio, švelniau riešutinio profilio, o romano neretai būna aštresnis, ryškesnis ir sūresnis. Būtent toks intensyvumas gerai tinka makaronams ir padažams, todėl daugeliui lankytojų skirtumas lėkštėje gali būti ne toks svarbus.

    Kodėl restoranai renkasi pigesnį sūrį?

    Pastaraisiais metais maisto žaliavų kainų svyravimai ir spaudimas išlaikyti patrauklias meniu kainas verčia restoranų tinklus ieškoti būdų optimizuoti sąnaudas. Jei klientams žadamas praktiškai neribotas sūrio kiekis, brangesnis produktas tampa didesne finansine rizika.

    Galiausiai daugumai svečių svarbiausia ne etiketė, o skonis ir patirtis, kai sūris tarkuojamas tiesiai prie stalo. Net jei tai romano, jis vis tiek atlieka tą pačią funkciją: suteikia patiekalui sūrumo, aromato ir sotumo, kurio daugelis tikisi iš itališko stiliaus virtuvės.