Apleistos Černobylio atskirties zonos kapinės, pasirodo, slepia ne tik istorijos pėdsakus, bet ir išskirtinę gamtos įvairovę. Tyrėjai jose užfiksavo daugiau kaip 400 augalų rūšių, aptiko šimtamečius ąžuolus ir pušis bei retų, saugomų augalų.
Apie tokius radinius pranešė Černobylio radiacinis-ekologinis biosferos rezervatas. Nurodoma, kad buvo ištirtos daugiau nei dvi dešimtys kapinių, kurios po avarijos ir gyventojų evakuacijos liko be įprastos priežiūros.
Mokslininkų teigimu, būtent tai ir nulėmė netikėtą efektą: teritorijos, kurios anksčiau buvo bendruomenių gyvenimo dalis, palaipsniui virto savotiškomis „gamtos salomis“. Jose išliko augalai ir medžiai, kurie kitur dėl įvairių pokyčių nyko greičiau.
Tokie radiniai svarbūs ne tik botanikams – jie padeda suprasti, kaip apleistos, žmogaus beveik neliestos vietovės ilgainiui gali tapti biologinės įvairovės prieglobsčiu. Kartu tai jautrios, sakralios erdvės, kuriose persipina gamta ir kultūrinė atmintis.
Įspūdingi medžiai ir retos rūšys
Tyrimo metu buvo ištirtos 24 Černobylio zonos kapinės. Jose, pasak specialistų, užfiksuota daugiau kaip 400 augalų rūšių, o daugiau nei 350 jų įvardijamos kaip laukinės arba sulaukėjusios.
Didelį įspūdį paliko ir seni medžiai. Nurodoma, kad rasta ąžuolų, kurių kamieno apimtis viršija 4 metrus, o storiausio gyvo ąžuolo apimtis siekia 446 cm; taip pat minimos pušys, kurių apimtis – iki 259 cm.
Kapinėse aptikta ir retų, saugomų augalų. Tarp paminėtų radinių – mėlynžiedė galvenė, pavasarinė raktažolė bei paprastasis kadagys.
Kapinės – ir istorijos liudytojos
Tyrėjai pažymi, kad šios vietos įdomios ne vien dėl floros. Kapinėse aptikta ir istorinių objektų – nedidelių pilkapių, sampilų bei medinių laidojimo statinių, siejamų su sentikiais.
Tokie radiniai, pasak mokslininkų, padeda geriau pažinti Polesės regiono praeitį ir senąsias tradicijas. Kapinės išlieka svarbiu kultūriniu sluoksniu net ir ten, kur įprastas gyvenimas buvo staiga nutrauktas.
Kodėl seni medžiai išliko būtent čia?
Viena iš priežasčių, kodėl kapinėse išliko dideli, seni medžiai, siejama su vietos papročiais. Dėl sakralaus požiūrio į laidojimo vietas medžiai kapinėse dažnai nebuvo kertami – baimintasi pažeisti kapus.
Dėl to už kapinių ribų senieji ąžuolai ir pušys pamažu nyko, o kapinėse galėjo augti toliau. Šiandien tai tapo ir moksliškai svarbia užuomina, kaip kultūrinės normos kartais netiesiogiai prisideda prie gamtos išsaugojimo.
Mokslininkai planuoja tyrimus tęsti skirtingais metų laikais, nes vieno apsilankymo nepakanka visai botaninei įvairovei įvertinti. Daug vilčių siejama su pavasarinėmis ekspedicijomis, kai pražysta ankstyvieji augalai – tuomet tikimasi aptikti ir orchidėjų bei kitų trumpą vegetacijos laikotarpį turinčių rūšių.