Tag: Retro žaidimai

  • Henry Cavillis sukūrė retro žaidimą „Mustache Protocol“: „Google“ jį susiejo su „Movember“ parama

    Henry Cavillis sukūrė retro žaidimą „Mustache Protocol“: „Google“ jį susiejo su „Movember“ parama

    Aktorius Henry Cavillis, išgarsėjęs „Witcher“ ir Supermeno vaidmenimis, pristatė savo sukurtą vaizdo žaidimą „Mustache Protocol“. Jis jau pasirodė internete ir veikia tiesiai naršyklėje – tiek kompiuteriuose, tiek mobiliuosiuose įrenginiuose.

    Pastarąsias savaites Cavillis dalijosi projekto kūrimo užkulisiais, o trečiasis, finalinis serijos epizodas sutapo su oficialiu žaidimo išleidimu. Žaidimas sukurtas naudojant „Googlebook“ aplinką.

    „Mustache Protocol“ – retro stilistikos, 16 bitų vaizdo, trijų lygių arkadinis žaidimas. Žaidėjas valdo herojų su vešliais ūsais, ginkluotą šukų ir kardo hibridu, ir turi sustabdyti maištaujantį CGI agentą, siekiantį „nušluoti“ ūsus nuo Žemės paviršiaus.

    Pats Cavillis žaidimo siužetą apibūdino kaip „itin rimtą“, nors idėja akivaizdžiai persmelkta humoro. Kūrėjas taip pat pasirūpino smulkiomis detalėmis – lygiuose paslėpta įvairių patobulinimų, nuorodų ir „easter eggų“ akylesniems gerbėjams.

    Paprastas valdymas ir paties aktoriaus muzika

    Žaidimo mechanika sąmoningai paprasta: šokinėjimas, vengimas ir artima kova – būtent tai sudaro pagrindą greitam, arkadiniam tempui. Toks formatas primena klasikinius 16 bitų eros žaidimus, kuriuose svarbiausia reakcija ir tikslumas.

    Projektui panaudoti keli „Googlebook“ įrankiai, tarp jų agentinė platforma „Antigravity“ ir funkcija „Rambler“, skirta balso komandas paversti veiksmų komandomis. Muzikinę dalį Cavillis kūrė „BandLab“ programoje – įrašė 1970-ųjų stilių primenančią garso takelio versiją ir pridėjo savo vokalo partijas.

    „Movember“ kampanija: parama už kiekvieną sužaistą partiją

    Žaidimas turi ir labdaros tikslą – jis tapo šių metų „Movember“ kampanijos dalimi. Nuo lapkričio 11 iki 30 dienos už kiekvieną sužaistą „Mustache Protocol“ partiją „Google“ įsipareigojo paaukoti 11 JAV dolerių „Movember“ fondui.

    Paramos suma bus skiriama iki nustatytos ribos – maksimalus bendras fondas siekia 500 tūkst. JAV dolerių. Surinktos lėšos numatytos prostatos ir sėklidžių vėžio tyrimams bei prevencijai, taip pat vyrų psichikos sveikatos stiprinimo iniciatyvoms.

    Išbandyti žaidimą galima naršyklėje, o jo prieinamumas mobiliuosiuose įrenginiuose reiškia, kad prisidėti prie akcijos galima ir be jokio atsisiuntimo ar atskiros platformos.

  • Išgelbėta nuo šiukšlyno „Donkey Kong“ iliustracija aukcione parduota už 329 400 dolerių

    Išgelbėta nuo šiukšlyno „Donkey Kong“ iliustracija aukcione parduota už 329 400 dolerių

    Originali „Donkey Kong“ reklaminė iliustracija, kuri kadaise vos neatsidūrė šiukšlyne, aukcione parduota už 329 400 dolerių ir tapo brangiausiai iki šiol įvertintu su vaizdo žaidimais susijusiu piešiniu.

    Kaip rašo „IGN“, darbas buvo parduotas „Landry Pop Auctions“ renginyje „Jumpman: ikonos gimimas“, kuriame buvo pristatyti istoriniai „Nintendo“ artefaktai ir originalūs kūriniai.

    Ši iliustracija sukurta reklamuoti „Donkey Kong“ – 1981 metais arkadose debiutavusį žaidimą, kuris svarbus ne tik dėl paties gorilos personažo, bet ir dėl kito veikėjo pradžios.

    Tuomet būsimasis „Nintendo“ simbolis Mario dar buvo vadinamas Jumpman, o šiandien kolekcionieriams būtent tokios ankstyvos detalės, užfiksuotos originaliuose darbuose, yra viena didžiausių vertės priežasčių.

    Piešinys, tapęs aukciono rekordu

    Iliustracijos autorius – Leslie Cabarga. Piešinyje pavaizduota scena su Donkey Kongu, pagrobta Pauline ir žemiau lipančiu Jumpmanu – klasikinis ankstyvosios žaidimo vizualikos motyvas.

    Aukciono namai iš pradžių šio kūrinio vertę buvo įvertinę 100 000–150 000 dolerių, tačiau susidomėjimas kolekcionierių rinkoje kainą pakėlė kelis kartus.

    Galutinė suma – 329 400 dolerių – tapo nauju rekordu vaizdo žaidimų tematikos grafikos kategorijoje.

    Kaip kūrinys išliko: išgelbėtas per biuro tvarkymą

    Dar įspūdingesnė už kainą pasirodė istorija, kaip iliustracija išvis išliko. Atliekant tvarkymą ir plečiant „Nintendo of America“ biurą dalis medžiagų buvo numatyta utilizuoti.

    Tarp daiktų, kurie turėjo būti išmesti, atsidūrė ir šis piešinys. Jį nuo sunaikinimo išgelbėjo reklamos skyriaus vadovė Donna Darbous, pasiėmusi iliustraciją iš krūvos daiktų, skirtų išvežti.

    Vėliau ji apie šią pamišą praktiškai pamiršo, o kūrinį vėl aptiko tik po maždaug keturių dešimtmečių, tvarkydamasi namuose. Būtent tai ir atvėrė kelią piešiniui patekti į aukcioną.

    Nors praėjo daug metų, iliustracija išliko beveik nepažeista – matomi tik nedideli nusidėvėjimo pėdsakai, nežymūs įtrūkimai ir smulkūs įplyšimai.

    Kolekcionieriai moka ne tik už žaidimus

    Tame pačiame aukcione parduoti ir kiti su „Nintendo“ istorija susiję daiktai, pavyzdžiui, 1985 metų „Super Mario Bros.“ kopija „NES“ konsolei, kuri pasiekė 34 160 dolerių kainą.

    Tekste taip pat minimas atvejis, kai 2026 metų pradžioje panašus šio žaidimo egzempliorius neatidarytoje pakuotėje aukcione buvo parduotas už 3 mln. dolerių.

    Šios istorijos rodo, kad didžiausias sumas dažnai pasiekia ne masinės gamybos produktai, o unikalūs, prekybai neskirti daiktai – tokie kaip originali reklaminė grafika, tapusi vienu ryškiausių ankstyvosios „Nintendo“ istorijos simbolių.

  • Žaidimas, kurį vienu metu žaidžia tik vienas žmogus: minios laukia eilėje dėl 1 minutės

    Žaidimas, kurį vienu metu žaidžia tik vienas žmogus: minios laukia eilėje dėl 1 minutės

    Internete išpopuliarėjo retro stiliaus dvimatis platforminis žaidimas „Jono“, kurio taisyklė paprasta, bet neįprasta: vienu metu jį gali valdyti tik vienas žmogus visame pasaulyje. Visi kiti žaidėjai tuo metu gali tik stebėti veiksmą realiu laiku ir laukti savo eilės.

    Pats žaidimas primena klasikines pikselines platformas: valdant mažą veikėją reikia pasiekti finišą konkrečiame lygyje. Tai apsunkina spąstai ir kliūtys, o nesėkmė dažnai reiškia greitą pralaimėjimą ir grįžimą į eilę.

    Svarbi detalė ta, kad lygiai generuojami procedūriškai, todėl kiekvienas bandymas gali atrodyti kitaip. Žaidėjams tenka taikytis prie trapaus ledo, spyglių, portalų, laiptų ir kitų elementų, o sėkmę dažnai lemia planavimas ir greita reakcija.

    „Jono“ išskirtinumą kuria minutės taisyklė: žaidėjas gauna lygiai 1 minutę valdymo, o laikui pasibaigus kontrolė automatiškai perduodama kitam eilėje. Tai paverčia žaidimą kolektyvine estafete, kur vieno klaida ar sėkmingas sprendimas tampa visos bendruomenės progresu.

    Žaidime integruotas ir pokalbių langas, kuriame laukiantys žaidėjai bendrauja, komentuoja bandymus, padrąsina arba, priešingai, bando išmušti iš vėžių. Tokia dinamika primena tiesioginių transliacijų kultūrą, kai žiūrovai tampa aktyvia patirties dalimi.

    Kūrėjas Tuomas Erikoinen savo projektą apibūdina kaip massively singleplayer, tarsi masiškai vieno žaidėjo žaidimą. Idėja tokia, kad progresas yra bendras ir nuolatinis, o žaidimą papildo globalus pokalbis, reakcijos ir kiti bendruomeniniai elementai.

    Remiantis pačio žaidimo statistika, bendruomenė jau įveikė beveik 99 000 lygių, tačiau nesėkmių skaičius dar didesnis ir siekia apie 135 000 mirčių. Per pastarąsias 24 valandas įveikta apie 3 800 lygių, o bandymų nesėkmių buvo maždaug dvigubai daugiau.

    Žaidime per parą dalyvauja šimtai žaidėjų iš viso pasaulio, o eilėje dažnai laukia daugiau nei 60 žmonių, todėl savo minutės galima laukti beveik valandą. Tuo metu pats bandymas trunka akimirksniu praeinančią minutę, todėl įtampa čia tampa pagrindine pramogos dalimi.

    „Jono“ planas ambicingas: žaidėjai bando įveikti 1 000 000 unikalių lygių, o dabartiniu tempu tai gali užtrukti artėjant prie metų. Yra ir rekordininkų, kuriems pavyko vieniems patiems įveikti daugiau nei 7 500 lygių, taip smarkiai prisidedant prie visos bendruomenės progreso.

    Dar viena priežastis, kodėl žaidimas plinta socialiniuose tinkluose, paprasta: stebėti procesą galima naršyklėje, net neįsidiegiant žaidimo. Tai sumažina įėjimo barjerą ir leidžia bet kam tapti žiūrovu, o vėliau, panorėjus, ir dalyviu.

    Toks formatas atspindi platesnę žaidimų rinkos tendenciją, kai vis daugiau projektų remiasi ne vien turiniu, o socialine patirtimi ir žiūrimumu. Kai žaidimas tuo pačiu yra ir spektaklis, laukimas, pokalbis bei bendras tikslas, net viena minutė valdymo gali tapti įvykiu.

  • DI perkuria retro žaidimus žaibiškai, bet bendruomenės pavojuje: kas vyksta Steam?

    DI perkuria retro žaidimus žaibiškai, bet bendruomenės pavojuje: kas vyksta Steam?

    Retro žaidimai šiandien išgyvena atgimimą, tačiau kartu vis dažniau susiduria su nauju reiškiniu: entuziastai, pasitelkę dirbtinis intelektas, per trumpą laiką sukuria senų žaidimų portus, perdirbinius ar net neoficialias versijas naujoms platformoms. Tai leidžia įspūdingai greitai prikelti klasiką, bet kartu kelia klausimų dėl kokybės, autorinių teisių ir to, kaip keičiasi pati retro kultūra.

    Dar visai neseniai žaidimo perkėlimas į kitą įrenginį ar jo dekompiliacija būdavo metų trukmės darbas: reikėdavo giliai suprasti kodą, kurti įrankius, dokumentuoti procesus ir bendradarbiauti bendruomenėse. Dabar dalį užduočių galima automatizuoti, todėl tai, kas anksčiau užtrukdavo kelerius metus, kai kuriais atvejais tilptų į kelis mėnesius.

    Greitis auga, kokybė krenta

    Problema ta, kad pagreitėjimas ne visada reiškia pažangą. Pastaruoju metu žaidėjai ir kūrėjai vis dažniau kritikuoja skubotus, technologiškai netvarkingus leidimus, kurie pasirodo skaitmeninėse parduotuvėse ir sulaukia dėmesio vien dėl nostalgijos, o ne dėl realios vertės.

    Ypač daug triukšmo kyla tuomet, kai neoficialūs portai pristatomi kaip beveik baigti produktai, nors iš tiesų primena eksperimentus. Tokia situacija klaidina vartotojus, teršia paieškos rezultatus, o daliai bendruomenės sukuria įspūdį, kad retro sceną užplūdo masinė, prastai patikrinta produkcija.

    Atvira kultūra praranda prasmę

    Retro dekompiliacijos ir atkūrimo projektai istoriškai rėmėsi atviru kodu ir bendradarbiavimu: žmonės dalindavosi atradimais, taisymais, dokumentacija, o svarbiausia vertė būdavo žinios, sukauptos proceso metu. Kritikai pastebi, kad kai darbą ima atlikti DI, nyksta pirminis tikslas suprasti, kaip veikia senas kodas, nes rezultatas gaunamas greičiau, bet paviršutiniškiau.

    Be to, atsiranda įtampa dėl sąžiningumo: kai kuriuose projektuose kūrėjai skundžiasi, kad jų atviru kodu naudojamasi kaip žaliava greitam perleidimui, apeinant bendruomenės susitarimus, kreditus ar net elementarią pagarbą darbui. Dalis komandų dėl to ima riboti prieigą arba apskritai uždaro iniciatyvas.

    „Dabar akivaizdu, kad su tinkamais nurodymais, žmogaus įsitraukimu ir kodo peržiūromis DI gali smarkiai paspartinti dekompiliaciją. Tačiau taip pat akivaizdu, kad bendruomeninis šio proceso aspektas buvo sugriautas. Projektus visada laikėme atviro kodo, kad skatintume bendradarbiavimą, bet tuo vis dažniau piktnaudžiaujama“, – teigiama vienos retro bendruomenei skirtos iniciatyvos pareiškime.

    Išlikimas prieš autentiškumą

    Diskusiją dar labiau paaštrina faktas, kad didelė dalis senų žaidimų realiai sunkiai pasiekiami legaliai: jie nebeparduodami, platformos uždaromos, o originali įranga sensta. Tokiame kontekste DI įrankiai gali padėti išsaugoti daugiau turinio, atkurti prarastus elementus ar paspartinti techninį pritaikymą šiuolaikinėms sistemoms.

    Tačiau kritikai pabrėžia, kad išsaugojimas neturėtų virsti konvejeriu. Jei portai kuriami bet kaip, o kodas tampa neprižiūrimas ir sunkiai taisomas, ilgainiui tai gali pakenkti ir pačiam tikslui išsaugoti žaidimų istoriją: būsimos kartos gaus ne patikimą klasikos versiją, o triukšmingą, klaidų pilną imitaciją.

    Ekspertai vis dažniau kalba apie būtinybę aiškiai žymėti, kur naudojamas DI, užtikrinti kodo peržiūras, laikytis licencijų ir saugoti bendruomenių sukurtą pasitikėjimą. Retro scenai tai tampa esmine dilema: kaip pasinaudoti technologijomis, neprarandant kokybės, etikos ir bendruomeniškumo, kuris ilgą laiką buvo šios kultūros pagrindas.

  • „GOG“ žengia netikėtą žingsnį: žaidimų dėžutes atsispausdinsite patys – štai kaip tai veiks

    „GOG“ žengia netikėtą žingsnį: žaidimų dėžutes atsispausdinsite patys – štai kaip tai veiks

    Skaitmeninių žaidimų platforma „GOG“, ilgą laiką garsėjanti vartotojams palankiu požiūriu ir klasikinių žaidimų išsaugojimu, pristatė naują idėją, kuri taikosi į retro gerbėjų nostalgiją. Kartu su projektu „Big Box Collection“ platforma pradeda siūlyti interaktyvius 3D modelius, atkurtus pagal fizinių žaidimų dėžutes.

    „GOG“ išsiskiria tuo, kad dalį katalogo siūlo be DRM apsaugų, todėl pirkėjai žaidimus gali laikyti labiau panašiais į įsigytą produktą, o ne į laikinos prieigos paslaugą. Be to, „GOG“ Preservation Program tikslas – užtikrinti, kad atrinkti klasikiniai žaidimai veiktų šiuolaikinėse operacinėse sistemose ir naujoje aparatinėje įrangoje.

    Kas yra „Big Box Collection“?

    „Big Box Collection“ – tai iniciatyva, kurios autorius skenuoja savo fizinių žaidimų kolekciją ir paverčia ją interaktyviais trimatiais modeliais. Šie modeliai leidžia apžiūrėti pakuotes iš visų pusių, priartinti detales ir taip atkurti tą laikmetį, kai žaidimai buvo parduodami didelėse dėžutėse su instrukcijomis, žemėlapiais ar papildomais priedais.

    Toks skaitmeninis pateikimas veikia kaip savotiškas žaidimų istorijos archyvas: jis fiksuoja ne tik patį žaidimą, bet ir jo kultūrinį kontekstą, dizainą bei rinkodaros elementus. Retro rinkoje originalios „big box“ pakuotės yra tapusios kolekcionavimo objektu, todėl jų dokumentavimas įgauna papildomą vertę.

    Interaktyvios 3D dėžutės ir spausdinimas

    Pagal naują „GOG“ ir „Big Box Collection“ sumanymą, pasirinktų žaidimų skaitmeninės versijos bus papildytos interaktyviomis 3D nuskenuotomis dėžutėmis. Vartotojai galės jas vartyti ekrane tarsi virtualų eksponatą, o kai kuriais atvejais – atsisiųsti komponentus ir atsispausdinti, kad dėžutę būtų galima susirinkti realiame pasaulyje.

    Toks sprendimas pataiko į augančią tendenciją, kai skaitmeniniams produktams ieškoma apčiuopiamos vertės. Kolekciniai leidimai, fiziniai priedai ir riboto tiražo atributika vis dar išlaiko paklausą, o 3D spausdinimas tampa vis prieinamesnis namų vartotojams.

    Pirmieji žaidimai, kurie bus papildyti

    Pirmuoju etapu „GOG“ išskyrė kelis žinomus pavadinimus, kurie sulauks 3D dėžučių integracijos. Tarp jų – „Star Trek 25th Anniversary“, „Armikrog“, „Descent“, „Hitman: Codename 47“ ir „Myst“.

    „GOG“ šį žingsnį sieja su ilgalaikiu tikslu stiprinti žaidimų paveldo išsaugojimą, tačiau akivaizdu, kad tai ir būdas skaitmeninėms versijoms suteikti išskirtinumo. Jei iniciatyva pasiteisins, tikėtina, kad virtualių eksponatų ir spausdinamų priedų spektras ateityje plėsis.

  • „Atari“ grąžina legendas: 39 klasikiniai žaidimai kasetėse, bet kainos nustebins

    „Atari“ grąžina legendas: 39 klasikiniai žaidimai kasetėse, bet kainos nustebins

    „Atari“ kartu su „Activision“ pristato 39 klasikinių žaidimų leidimą, skirtą originalioms kasetėms, taip taikydami į nostalgijos ieškančius žaidėjus ir kolekcininkus. Tai viena ryškiausių pastarojo meto retro bangos iniciatyvų, kai seni hitai sugrįžta ne tik skaitmeniniu formatu, bet ir kaip fiziniai, lentynoje matomi daiktai.

    Tarp sugrįžtančių pavadinimų – „Pitfall!“, laikomas vienu platforminių nuotykių žanro simbolių ir žaidimų istorijos klasika. Šalia jo į sąrašą įtraukti tokie titulai kaip „River Raid“, „Megamania“, „Enduro“, „Kaboom!“, „H.E.R.O.“, „Private Eye“, „Pressure Cooker“ ir „Keystone Kapers“.

    Skirtingi rinkiniai ir kainos

    „Atari“ siūlo kelis pirkimo variantus, priklausomai nuo to, ar norima vieno žaidimo, ar platesnės kolekcijos su papildomais priedais. Vienas atskiras žaidimas juodoje kasetėje kainuoja apie 30 eurų už vienetą, tad pilnesnė kolekcija gali greitai tapti brangiu malonumu.

    Norintiems daugiau siūlomas „Deluxe Edition“ leidimas, kuriame žadami spalvoti kartridžai ir kolekciniai atributai, tokie kaip ženkliukai ar antsiuvai. Šio leidimo kaina siekia apie 220 eurų, o komplektacijoje numatytas „Pitfall!“ ir dar devyni „Deluxe“ kategorijos žaidimai.

    Didžiausias komplektas, skirtas ištikimiausiems kolekcininkams, apima visas keturias kolekcijas ir visus 39 žaidimus. Toks „Ultimate Deluxe“ rinkinys kainuoja apie 880 eurų, todėl tai labiau prestižinis pirkinys nei įprastas sprendimas norintiems tiesiog prisiminti vaikystę.

    Su kokiomis konsolėmis veiks kasetės

    Skelbiama, kad visos kasetės suderinamos su „Atari 2600“ ir „Atari 7800“ konsolėmis, taip pat su naujesnėmis „Atari 2600+“ ir „Atari 7800+“ versijomis. Tai svarbi detalė, nes retro technikos rinkoje suderinamumas dažnai tampa lemiamu faktoriumi, ar fizinis leidimas bus patogus naudoti, o ne tik laikomas kolekcijoje.

    „1979 metais keturi „Atari“ programuotojai sukilo prieš nusistovėjusią tvarką ir įkūrė „Activision“, pirmąjį pasaulyje nepriklausomą vaizdo žaidimų kūrėją“, – teigiama projekto pristatyme.

    „„Atari“ ir „Activision“ bendradarbiavimas švenčia bendrą istoriją, pasiūlydamas išskirtinę atnaujintų „Activision“ žaidimų kolekciją „Atari“ kasetėse“, – rašoma iniciatorių pranešime.

    Kodėl retro kasetės vėl tapo paklausios

    Fiziniai retro leidimai pastaraisiais metais išgyvena pakilimą: daliai žaidėjų tai reakcija į skaitmeninių parduotuvių trapumą, licencijų pokyčius ir nykstančius katalogus. Kolekcininkams kasetė yra apčiuopiamas, vertę išlaikantis artefaktas, o ne vien paskyroje esantis pirkinių sąrašas.

    Kita vertus, aukštos kainos rodo, kad šie leidimai orientuoti į nišą, kur svarbi ne vien galimybė pažaisti, bet ir pakuotė, ribotumas bei istorinis naratyvas. Tokia strategija leidžia senoms franšizėms sugrįžti kaip premium produktui, net kai originalūs žaidimai yra technologiškai paprasti.

  • 40 metų kaupta „Nintendo“ NES žaidimų kolekcija dingo per vagystę: vertė siekia 90 000 eurų

    40 metų kaupta „Nintendo“ NES žaidimų kolekcija dingo per vagystę: vertė siekia 90 000 eurų

    JAV gyvenantis kolekcininkas Rogeris Holleris sako per 40 metų sukaupęs įspūdingą „Nintendo“ Nintendo Entertainment System žaidimų biblioteką. Vyras pasakoja, kad ši konsolė jam ypač brangi, nes pirmąjį NES būdamas 11 metų gavo dovanų iš mamos.

    Bėgant metams kolekcija augo nuo kelių dešimčių iki šimtų pavadinimų, o galiausiai jo lentynose buvo daugiau kaip 860 NES žaidimų. Pasak kolekcininko, iki visiškai pilnos NES bibliotekos jam buvo likę rasti vos tris trūkstamus žaidimus.

    Siekdamas priartėti prie tikslo jis važinėdavo po fizines parduotuves, lankydavosi žaidimų renginiuose ir ieškodavo pasiūlymų interneto aukcionuose. Toks kompletavimas užtrunka dešimtmečius, nes dalis kasečių ir originalių dėžučių rinkoje pasirodo retai, o jų būklė lemia didelius kainų skirtumus.

    Vis dėlto vieną rugpjūčio dieną, šeimai išvykus iš namų, į jo būstą įsibrovė vagys. Sugrįžęs Holleris pamatė, kad pradingo visa jo kolekcija, kuri, kaip jis teigia, buvo laikoma vienoje vietoje ir turėjo ne tik piniginę, bet ir didelę emocinę vertę.

    „Drebu ir man skauda galvą“, – sakė Rogeris Holleris.

    „Šią savaitę jaučiuosi taip, tarsi vėl būčiau netekęs mamos“, – pridūrė jis.

    Skaičiuojama, kad pavogta kolekcija galėjo būti verta iki 100 000 JAV dolerių, tai yra maždaug 90 000 eurų. Tokią vertę lemia ne tik žaidimų kiekis, bet ir jų retumas, komplektiškumas bei bendra būklė, nes retro žaidimų rinka pastaraisiais metais išliko aktyvi, o kai kurių klasikinių leidimų kainos aukcionuose gali šoktelėti kelis kartus.

    Kolekcininkas yra sakęs, kad kolekciją ateityje planavo perduoti anūkams, tikėdamasis, jog ji galėtų tapti finansine parama mokslams. Dėl vagystės pradėtas tyrimas, o jis pats ragina atkreipti dėmesį į staiga pasirodžiusius didelius NES žaidimų kiekius perpardavimo platformose ir kolekcininkų bendruomenėse.

  • Mirė „DOOM“ muzikos kūrėjas Bobby Prince: jo kūriniai pakeitė žaidimų garsą visiems laikams

    Mirė „DOOM“ muzikos kūrėjas Bobby Prince: jo kūriniai pakeitė žaidimų garsą visiems laikams

    Netektis žaidimų muzikos pasauliui

    Mirė amerikiečių kompozitorius Bobby Prince, vienas ryškiausių ankstyvųjų kompiuterinių šaudyklių muzikos autorių. Jam buvo 81 metai, o apie jo mirtį pranešta, kad ji įvyko birželio 16 dieną namuose, artimųjų apsuptyje.

    Bobby Prince vardas daugeliui neatsiejamas nuo „DOOM“ ir „DOOM II“ garso takelių, kurie tapo savotišku 1990-ųjų kompiuterinių žaidimų simboliu. Jo kūryba padėjo suformuoti agresyvesnį, energingą žaidimų muzikos toną, kuris iki šiol siejamas su „retro shooter“ žanru.

    Kas išskyrė Bobby Prince muziką

    Kompozitoriaus darbai buvo atpažįstami dėl sunkiosios muzikos ir industrinių motyvų, kurie stiprino žaidimo tempo pojūtį. Tuo metu, kai techniniai kompiuterių apribojimai vertė kurti paprastesnius sprendimus, jo melodijos vis tiek skambėjo įtaigiai ir tapo neatskiriama žaidimo patirties dalimi.

    Be „DOOM“, jis kūrė muziką ir kitiems to laikotarpio žaidimams, tarp jų „Wolfenstein 3D“, „Duke Nukem 3D“ bei „Commander Keen“. Šie pavadinimai laikomi vienais svarbiausių, kurie formavo pirmojo asmens šaudyklių populiarumą namų kompiuteriuose.

    Įtaka industrijai ir platesnis kontekstas

    1990-aisiais žaidimų muzika vis dažniau buvo suvokiama ne kaip fonas, o kaip žaidimo mechaniką ir emociją sustiprinantis elementas. Bobby Prince kūryba prisidėjo prie lūžio, kai garso takelis pradėjo veikti kaip įtampos ir dinamikos variklis, o ne tik techninis priedas.

    Vėlesniais dešimtmečiais žaidimų muzika išaugo į milžinišką industriją su koncertais, orkestriniais įrašais ir atskira skaitmeninio klausymo rinka, tačiau ankstyvųjų kūrėjų indėlis liko kertinis. Šiandien, kai vis plačiau naudojamas DI garso generavimui ir idėjų eskizavimui, autentiškas kūrėjo braižas ir autorystė tampa dar svarbesnės diskusijose apie kūrybos vertę.

    Pranešimuose apie kompozitoriaus mirtį nurodoma, kad artimieji dėkojo medikams ir hospiso darbuotojams už pagalbą, tačiau detalesnė informacija apie sveikatos būklę neviešinama. Jo muzikinis palikimas, ypač „DOOM“ temų energija, ir toliau skamba per perleidimus, interpretacijas bei gerbėjų kuriamus projektus.

  • „Action“ startavo su nauja akcija: 3 žaidėjų hitai už centus – „Switch“ ir PS5 fanai sukluso

    „Action“ startavo su nauja akcija: 3 žaidėjų hitai už centus – „Switch“ ir PS5 fanai sukluso

    Diskontinių prekių tinklas „Action“ pastarosiomis savaitėmis aktyviai taikosi į žaidimų mėgėjus: parduotuvių lentynose atsiranda ne tik buities smulkmenų, bet ir žaidėjams skirti priedai. Naujausias pasiūlymų rinkinys orientuotas į Nintendo „Switch“, „PlayStation 5“ naudotojus ir retro žaidimų gerbėjus.

    Vienas daugiausia dėmesio sulaukiančių pirkinių – prie „DualSense“ valdiklio tvirtinamas „Battletron“ išorinis akumuliatorius. Pardavėjų pateikiama informacija rodo, kad 3 000 mAh talpa gali reikšmingai prailginti žaidimo laiką, o pilnas įkrovimas trunka apie 2 valandas.

    Gamintojai tokio tipo sprendimus siūlo kaip alternatyvą papildomam valdikliui ar ilgesniam laidiniam žaidimui, tačiau realus efektas priklauso nuo žaidimo, valdiklio nusidėvėjimo ir naudojamų funkcijų. Pavyzdžiui, vibracija ir adaptyvūs gaidukai dažniausiai didina energijos sąnaudas, todėl rezultatai skirtinguose scenarijuose gali skirtis.

    Retro žaidimų gerbėjams „Action“ siūlo mini arkadinio automato tipo įrenginį su LCD ekranu ir valdymo svirtimi. Skelbiama, kad jame yra 200 iš anksto įrašytų žaidimų, o pats prietaisas maitinamas trimis AA baterijomis.

    Tokie įrenginiai Europoje išlieka populiarūs kaip nebrangi dovana ir nostalgijos elementas, tačiau pirkėjams verta įvertinti kelis praktinius dalykus: ekrano dydį, valdymo patogumą ir žaidimų kokybę. Taip pat svarbu pasitikrinti, ar įrenginys turi aiškią gamintojo informaciją ir instrukciją, o garantijos sąlygos nurodytos suprantamai.

    Trečiasis pasiūlymas skirtas Nintendo „Switch“ savininkams – kietesnės konstrukcijos apsauginis dėklas su užtrauktuku. Nurodoma, kad jis turi vietą maždaug 10 žaidimų kortelių, o dizaino variantai gali skirtis priklausomai nuo parduotuvės, įskaitant teminius motyvus.

    Apsauginiai dėklai yra vienas dažniausiai perkamų „Switch“ priedų, nes konsolė dažnai keliauja kartu su savininku, o ekranas ir korpusas jautrūs įbrėžimams. Renkantis verta atkreipti dėmesį, ar dėklas pakankamai standus, ar patogiai telpa įkroviklis, ir ar vidus turi minkštą sluoksnį, saugantį ekraną.

    „Action“ pabrėžia, kad prekių kiekiai ir konkreti pasiūla gali skirtis priklausomai nuo parduotuvės, todėl populiariausi priedai kai kuriose vietose gali išnykti greičiau. Planuojant pirkinį verta pasitikrinti grąžinimo tvarką ir garantines sąlygas, ypač perkant elektroninius priedus.