Apie stresą dažniausiai kalbama per tris gerai žinomus organizmo atsakus: kovą, bėgimą arba sustingimą. Vis dažniau specialistai išskiria ir ketvirtą, rečiau atpažįstamą reakciją – uleglumą, kai žmogus, pajutęs grėsmę, ima taikytis ir stengiasi įtikti. Psichologė Meg Josephson pabrėžia, kad kūnui dažnai nesvarbu, ar pavojus realus, ar tik įsivaizduojamas.
Uleglumo esmė – ne atsitraukti nuo grėsmės, o priartėti prie jos šaltinio ir ieškoti saugumo per santykį. Tai gali reikštis perdėtu mandagumu, nuolatiniu pritarimu, pagyrimais, papildomų užduočių prisiėmimu ar bandymu numalšinti kito žmogaus nepasitenkinimą. Tokį elgesį gali suaktyvinti ir dviprasmiška žinutė ar kvietimas „pasikalbėti“, jei jis interpretuojamas kaip galimas atstūmimas.
Pasak specialistės, šį atsaką neretai išduoda keli pasikartojantys požymiai: žmogus per daug analizuoja socialines situacijas, vengia konflikto net tada, kai jis būtinas, sunkiai pasako „ne“ ir negeba aiškiai brėžti ribų. Išoriškai tai gali atrodyti kaip geranoriškumas, tačiau ilgainiui virsta nuovargiu, vidiniu pykčiu ir jausmu, kad gyvenama ne savo gyvenimo.
„Nesu saugi, kol neįsitikinu, kad tu mane mėgsti ir tarp mūsų viskas gerai“, – sakė Meg Josephson, aiškindama, kokia vidinė logika dažnai slypi už uleglaus elgesio.
Uleglumas dažnai siejamas su vaikystės patirtimis, kai namų aplinka buvo nestabili: suaugusiųjų nuotaikos neprognozuojamos, vyko rėkimas, emocinis šaltumas ar vadinamasis baudimas tyla. Vaikas tokiomis sąlygomis mokosi vienaip išgyventi: būti patogus, netrukdyti, „elgtis gerai“, kad sumažintų įtampą ir išvengtų blogiausio scenarijaus. Suaugus šis modelis gali persikelti į darbą, poros santykius ar draugystes.
Šiuolaikinėje psichologijoje vis plačiau kalbama ir apie sudėtinę traumą, kuri nebūtinai kyla iš vieno ekstremalaus įvykio. Ji gali formuotis iš ilgalaikių, pasikartojančių patirčių, kai vaikas jaučiasi nematomas, neišklausytas ar emociškai neparemtas. Tokie išgyvenimai siejami su padidėjusiu budrumu, nerimu ir nuolatiniu bandymu „nuskenuoti“ kitų žmonių nuotaikas.
„Būna, kad tik išėję iš tėvų namų žmonės pradeda suprasti, jog vaikystėje buvo dalykų, kurie neturėjo būti norma“, – sakė Meg Josephson, pabrėždama, kad šis suvokimas dažnai ateina vėliau, kai atsiranda daugiau autonomijos.
Dar vienas dažnas lūžio taškas – tėvystė ar motinystė, kai augindami vaikus suaugusieji ima lyginti, kokio saugumo patys neturėjo. Tai gali iškelti ir vadinamąją gedėjimo formą – liūdesį dėl santykio ar vaikystės patirties, kurios nebuvo, net jei artimieji vis dar gyvi. Specialistų teigimu, tokios emocijos nėra silpnumo ženklas, o svarbi psichologinio gijimo proceso dalis.
Uleglumas ypač dažnai įsijungia santykiuose su autoritetais, pavyzdžiui, vadovais, nes darbo vieta tiesiogiai susijusi su žmogaus saugumu ir pragyvenimu. Tokiose situacijose taikymasis gali maskuotis kaip ypač aukšti standartai sau, nuolatinis noras pasirodyti nepriekaištingai ir baimė nuvilti. Ilgainiui tai didina perdegimo riziką ir silpnina pasitenkinimą darbu.
Psichologė pabrėžia, kad sprendimas dažniausiai nėra kraštutinumas – visiškas atsiribojimas nuo kitų ar nuolatinis savęs aukojimas. Tikslas yra išmokti atpažinti savo poreikius, išbūti su įtampa ir kurti santykius, kuriuose įmanoma ir artumas, ir ribos. Tam padeda paprasta praktika – pauzė prieš automatinę reakciją, kai norisi skubiai teisintis ar prašyti patvirtinimo, kad „viskas gerai“.
„Savęs pasitikėjimas yra tarsi raumuo: jį galima treniruoti mažais žingsniais, pirmiausia paklausiant savęs, ko noriu ir ką jaučiu, o tik tada kreipiantis į kitus“, – sakė Meg Josephson.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad uleglumas gali būti sunkiai atpažįstamas, nes visuomenėje dažnai apdovanojamas kaip patogumas ir gerumas. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje jis gali atitolinti nuo autentiškų santykių, kelti vienišumo jausmą ir skatinti nerimą. Atsakas į stresą, kuris kadaise padėjo išgyventi, suaugus gali tapti kliūtimi, jei žmogus nebeišmoksta rinktis kitaip.
