Mirė Velso dramaturgas ir režisierius Peteris Gillas – viena ryškiausių moderniojo britų teatro figūrų. Jam buvo 86-eri, o apie netektį pranešta 2026 metų rugpjūčio 5 dieną.
Gillas per karjerą pastatė beveik 100 spektaklių, dirbo su svarbiausiomis Jungtinės Karalystės scenomis ir išgarsėjo kaip subtilių, kasdienybės dramą atidžiai fiksuojančių pjesių autorius. Plačiausiai jo vardas siejamas su pjesėmis „The York Realist“ ir „Small Change“.
Kelias nuo aktoriaus iki režisieriaus
Peteris Gillas gimė 1939 metais Kardife ir teatro pasaulį pasiekė kaip aktorius. 1958 metais, būdamas 18-os, jis pradėjo darbą Londono Royal Court teatre, vėliau pasirodė ir Karališkojoje Šekspyro trupėje.
Vis dėlto, abejodamas aktoriaus ateitimi ir padrąsintas Royal Court meno vadovo George’o Devine’o, Gillas pasuko į režisūrą. Šis sprendimas tapo lūžio tašku – netrukus jis pradėjo formuoti reputaciją kaip kruopštus ir aktoriams itin jautrus režisierius.
1965 metais Gillas pastatė D. H. Lawrence’o kūrinį „A Collier’s Friday Night“, kuris laikomas jo režisūrinės karjeros pradžia. Vėliau jis nuosekliai grįždavo prie Lawrence’o dramaturgijos ir prisidėjo prie to, kad mažiau žinomos autoriaus pjesės vėl atsidurtų teatro repertuaruose.
Įtaka teatrui už scenos ribų
Gillui svarbios buvo ne tik premjeros, bet ir infrastruktūra, leidžianti teatrui augti. 1976 metais jis tapo pirmuoju Riverside Studios meno vadovu Vakarų Londone, kur rūpinosi tarptautinių trupių gastrolėmis, savo pastatymais ir aktorių dirbtuvėmis.
1980 metais jis prisijungė prie National Theatre kaip asocijuotasis režisierius, o 1984 metais įkūrė National Theatre Studio. Ši erdvė buvo skirta kūrybiniams eksperimentams ir spektaklių vystymui be tiesioginio viešų rodymų spaudimo, o tokia praktika ilgainiui tapo svarbia britų teatro ekosistemos dalimi.
Pjesės apie šeimą, klasę ir tapatybę
Kaip dramaturgas Gillas rėmėsi savo darbininkiškos, katalikiškos šeimos patirtimis Kardife, o jo tekstuose nuolat grįždavo šeimos, socialinės klasės, seksualumo ir priklausymo temos. Kritikai jo kūryboje pabrėždavo emocinį tikslumą ir gebėjimą dramą rasti paprastuose, iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose pasirinkimuose.
Tarp geriausiai žinomų Gillio pjesių minimos „The Sleepers Den“, „Small Change“ ir „Kick for Touch“. Vis dėlto ryškiausiai įsitvirtino „The York Realist“ – 2002 metais parašyta pjesė apie Jorkšyro ūkininko ir Londono teatro režisieriaus santykį, tapusi savotišku jo kūrybos vizitiniu ženklu.
1980 metais Gillas buvo apdovanotas OBE už nuopelnus teatrui. Vėliau jis apžvelgė savo kelią memuaruose „Apprenticeship“, publikuotuose 2008 metais.
„Jo darbuose buvo reta emocinė delikatybė – viskas stebėtinai tikslu ir subtiliai suderinta“, – sakė Peterio Gillio agentas Melas Kenyonas.
„Ateities kartos, atradusios Peterio kūrybą, ras vienas geriausių per pastaruosius 70 metų parašytų pjesių ir nepaprastai gražią prozą“, – sakė teatro režisierius Michaelas Grandage’as.
Skelbiama, kad Peteris Gillas paliko sūnėnus ir dukterėčias. Jo kūrybinis palikimas ir įtaka teatrui vertinama kaip ilgalaikė – nuo pjesių repertuarų iki darbo metodų, padėjusių formuoti šiuolaikinę britų teatro kultūrą.