CP v2

Tag: Rizikos veiksniai

  • Mokslininkai įvardijo netikėtą sąnarių dėvėjimosi riziką: kaltas gali būti padidėjęs kraujospūdis

    Mokslininkai įvardijo netikėtą sąnarių dėvėjimosi riziką: kaltas gali būti padidėjęs kraujospūdis

    Netikėta jungtis tarp kraujospūdžio ir sąnarių

    Nauji moksliniai duomenys rodo, kad osteoartritas gali būti susijęs ne tik su amžiumi, antsvoriu ar patirtomis traumomis, bet ir su padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu. Tyrėjai pastebi, kad hipertenzija gali būti vienas veiksnių, galinčių paspartinti sąnario kremzlės irimą.

    Pietų Korėjos Chonnam nacionalinio universiteto mokslininkai analizavo daugiau kaip 36 000 vyresnių nei 45 metų žmonių duomenis. Nustatyta, kad turintys hipertenziją dažniau sirgo osteoartritu, o ryšys buvo ryškesnis moterims ir esant pažengusiems kelio sąnario pokyčiams.

    Svarbu pabrėžti, kad toks ryšys dar nereiškia tiesioginės priežasties. Vis dėlto mokslininkai ieškojo biologinio paaiškinimo, kuris galėtų parodyti, kaip padidėjęs kraujospūdis potencialiai prisideda prie sąnarių pažeidimų.

    Kas yra vazopresinas ir kodėl jis svarbus

    Tyrime daug dėmesio skirta arginino vazopresinui, hormonui, susijusiam su skysčių pusiausvyra ir kraujospūdžio reguliavimu. Pasak autorių, tam tikromis sąlygomis jo aktyvumas gali būti reikšmingas ir sąnarių kremzlei.

    Raktiniu taikiniu laikomas receptorius AVPR1A. Sveikoje kremzlėje jo kiekiai paprastai yra nedideli, tačiau senstant arba po sąnario pažeidimo receptorių gali daugėti, todėl kremzlės ląstelės tampa jautresnės vazopresino signalams.

    Tokiu atveju, jei žmogus kartu turi ir hipertenziją, padidėjęs vazopresino aktyvumas gali skatinti procesus, susijusius su tolimesne kremzlės degradacija. Tyrėjai tai vertina kaip papildomą argumentą, kad osteoartritas ne visada yra vien mechaninio nusidėvėjimo pasekmė.

    Simptomai ir ką verta įsivertinti

    Osteoartritas dažniausiai pažeidžia kelius, klubus, plaštakų sąnarius ir stuburą, o simptomai paprastai stiprėja palaipsniui per mėnesius ar metus. Dažniausi požymiai yra skausmas judant ar po krūvio, sąnario sustingimas ir judesių amplitudės mažėjimas.

    Medikai atkreipia dėmesį į rytinio sustingimo trukmę: trumpas sustingimas labiau būdingas osteoartritui. Jei sustingimas užtrunka ilgiau, pavyzdžiui, apie 30–60 minučių ar dar ilgiau, tai gali rodyti uždegiminę sąnarių ligą ir yra signalas kreiptis į gydytoją.

    Kadangi hipertenzija ir osteoartritas dažnai pasitaiko kartu, specialistai pabrėžia ir bendrus rizikos veiksnius, ypač antsvorį. Didesnė kūno masė ne tik didina mechaninę apkrovą keliams ir klubams, bet ir siejama su sisteminiais uždegiminiais bei metaboliniais pokyčiais.

    Riziką galima mažinti kontroliuojant kūno svorį, reguliariai judant ir stiprinant raumenis, kurie stabilizuoja sąnarius. Tinka mažesnę apkrovą sukelianti veikla, pavyzdžiui, ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, taip pat saikingi jėgos pratimai, parinkti pagal fizinę būklę.

    Taip pat svarbu vengti traumų ir pasikartojančių perkrovų, laiku reabilituoti patempimus ar sąnarių sužalojimus, o sportuojant laikytis taisyklingos technikos. Mityboje rekomenduojama orientuotis į daržoves, vaisius, pilno grūdo produktus, ankštines kultūras ir nesočiuosius riebalus, nes tai padeda valdyti svorį ir bendrą uždegimo foną.

    Mokslininkų teigimu, tolesni tyrimai padės tiksliau įvertinti, ar kraujospūdžio kontrolė gali turėti tiesioginės naudos lėtinant osteoartrito progresavimą. Tačiau jau dabar aišku, kad širdies ir kraujagyslių sveikata bei sąnarių būklė dažnai yra glaudžiau susijusios, nei manyta anksčiau.

  • Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Inkstų vėžys dažnai prasideda tyliai

    Inkstai kasdien be pertraukos filtruoja kraują, palaiko skysčių ir druskų pusiausvyrą bei padeda pašalinti medžiagų apykaitos atliekas. Dėl to ankstyvoje stadijoje jie ilgai gali nesukelti aiškių simptomų, o liga neretai aptinkama atsitiktinai atliekant echoskopiją ar kompiuterinę tomografiją dėl visai kitos priežasties.

    Gydytojai pabrėžia, kad pavienis negalavimas dar nereiškia onkologinės ligos. Tačiau užsitęsę, pasikartojantys ar neįprasti simptomai, ypač kai jie nesiderina su įprastomis priežastimis, turėtų paskatinti kreiptis į šeimos gydytoją ir atlikti tyrimus.

    Skausmas nugaroje ar šone

    Vienas iš galimų inkstų vėžio signalų yra maudžiantis skausmas juosmens srityje arba šone, dažniau vienoje kūno pusėje. Daugelis tokį pojūtį priskiria stuburo problemoms, pervargimui, netaisyklingai laikysenai ar nepatogiam miegui.

    Su inkstų naviku susijęs skausmas dažniausiai nėra staigus, diegiantis ar priepuolinis, kaip būna sergant inkstų diegliais. Jis gali būti bukas, užsitęsęs, po truputį stiprėjantis ir nepraeiti pakeitus kūno padėtį ar pailsėjus, nes didėjantis darinys gali spausti aplinkinius audinius, nervus ar inksto kapsulę.

    Kraujas šlapime ir kiti įspėjamieji ženklai

    Dažniausiai su inkstų vėžiu siejamas simptomas yra kraujas šlapime. Šlapimas gali tapti rausvas, raudonas, rusvas ar tiesiog pastebimai patamsėti, o kartais kraujas nustatomas tik laboratoriniu tyrimu, kai plika akimi pokyčių nematyti.

    Svarbu tai, kad kraujas šlapime gali pasirodyti epizodiškai ir vėliau tarsi išnykti. Vis dėlto net ir vienkartinis toks požymis turi būti ištirtas, nes kraujavimą gali sukelti ir infekcija, akmenligė ar kitos urologinės būklės, kurioms taip pat reikalingas gydymas.

    Į gydytojus verta kreiptis ir tuomet, kai atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas, apetito stoka, užsitęsęs nuovargis, silpnumas, nedidelis karščiavimas ar mažakraujystė. Kai kuriais atvejais gali būti užčiuopiamas darinys pilvo ar šono srityje, tačiau tai dažniau būdinga pažengusiai ligai.

    Kas didina riziką?

    Riziką susirgti inkstų vėžiu didina rūkymas, nes su tabako dūmais į organizmą patenkančios medžiagos ilgainiui veikia kraujagysles ir didina toksinų naštą, kurią filtruoja inkstai. Taip pat svarbūs veiksniai yra nutukimas ir padidėjęs kraujospūdis, dažnai susiję su lėtiniu uždegimu ir medžiagų apykaitos sutrikimais.

    Didesnė rizika nustatoma ir žmonėms, sergantiems lėtine inkstų liga, ilgą laiką gydomiems dializėmis, taip pat tiems, kurie darbe daugelį metų kontaktavo su tam tikromis cheminėmis medžiagomis. Dauguma atvejų nėra paveldimi, tačiau jei šeimoje buvo inkstų navikų atvejų, ypač jauname amžiuje ar abiejuose inkstuose, apie tai reikėtų pasakyti gydytojui.

    Specialistai akcentuoja, kad ankstyva diagnostika dažnai lemia daugiau gydymo galimybių. Jei pasireiškia kraujas šlapime, neįprastas ilgai trunkantis skausmas šone ar keli simptomai vienu metu, saugiausias kelias yra neatidėlioti ir pradėti nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreips pas urologą ir paskirs vaizdinius bei laboratorinius tyrimus.

  • Gydytojai įspėja: kritinis vėžio amžius – kada diagnozė nustatoma dažniausiai?

    Vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje, o daugiausia atvejų fiksuojama po 50 metų. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad bendras vėžio diagnozės amžiaus vidurkis pagal medianą siekia apie 66–67 metus, todėl tai laikoma vienu kritiškiausių laikotarpių.

    Medianinis amžius reiškia, kad maždaug pusė atvejų nustatoma jaunesniems, o kita pusė – vyresniems žmonėms. Dėl to 60–70 metų tarpsnis dažnai išskiriamas kaip laikas, kai tikimybė pirmąkart išgirsti diagnozę reikšmingai išauga.

    Kas lemia rizikos šuolį?

    Viena pagrindinių priežasčių – su amžiumi ląstelėse ilgainiui kaupiasi genetiniai pažeidimai, didėja mutacijų tikimybė ir silpnėja organizmo gebėjimas jas suvaldyti. Taip pat ilgėja ir bendras rizikos veiksnių poveikio laikas.

    Didelę įtaką turi gyvenimo būdas ir aplinka: rūkymas, alkoholio vartojimas, ultravioletiniai spinduliai, kai kurios cheminės medžiagos, oro tarša. Kuo ilgiau žmogus susiduria su šiais veiksniais, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos piktybiniai pakitimai.

    Kaip pasiskirsto atvejai pagal amžių?

    Pagal dažnai cituojamus nacionalinių registrų ir statistikos centrų skaičiavimus, iki 20 metų amžiaus vėžys sudaro tik apie 1 proc. visų atvejų. 20–34 metų grupėje tai sudaro apie 3 proc., o 35–44 metų – apie 5 proc.

    Nuo 45 metų kreivė ryškiai kyla: 45–54 metų grupėje minimi apie 11 proc. atvejų, 55–64 metų – apie 24 proc. Daugiausia atvejų dažniausiai tenka 65–74 metų amžiui – apie 30 proc.

    Vyresniame amžiuje atvejų dalis išlieka didelė: 75–84 metų grupėje nurodoma apie 19 proc., o 85 metų ir vyresnių – apie 8 proc. Kai kuriose šalyse ypač ryški dalis tenka 75 metų ir vyresniems, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir daugėja vyresnio amžiaus gyventojų.

    Skirtingiems vėžiams – skirtingas amžius

    Atskiri vėžio tipai turi nevienodą diagnozės amžiaus profilį. Pavyzdžiui, krūties vėžio medianinis diagnozės amžius dažnai nurodomas apie 62–63 metus, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžio – apie 66–67 metus.

    Plaučių vėžiui būdingas dar vėlesnis amžius – apie 71 metus, o šlapimo pūslės vėžio diagnozė dažnai nustatoma apie 73 metus. Prostatos vėžys daugeliu atvejų diagnozuojamas vyresniame amžiuje, dažnai minint 66–68 metų intervalą.

    Nors didžioji dalis piktybinių ligų atvejų tenka vyresniems žmonėms, dalis onkologinių susirgimų dažniau pasitaiko vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Tarp jų minimos leukemijos, kai kurie smegenų navikai, taip pat osteosarkoma.

    Medikai pabrėžia, kad amžius pats savaime nėra nuosprendis, tačiau jis siejamas su didesne rizika, todėl ypač svarbus budrumas dėl simptomų ir profilaktiniai patikrinimai pagal amžių bei individualius rizikos veiksnius. Ankstyvas nustatymas daugeliu atvejų reikšmingai pagerina gydymo galimybes.