Tag: Robertas Makłowiczius

  • Makłowicz įspėja: vienas populiarus priedas sugadina tikrą vengrišką lečo skonį

    Lečo daugeliui tapo patogiu būdu sunaudoti šaldytuvo likučius, tačiau toks požiūris dažnai nutolina patiekalą nuo jo vengriškų šaknų. Į puodą neretai keliauja cukinijos, pievagrybiai, baklažanai, net bulvės ar pigios dešrelės, o rezultatas tampa panašesnis į daržovių troškinį.

    Kulinarijos kritikas ir keliautojas Robertas Makłowiczius pabrėžia, kad didžiausia klaida yra masiškai dėti cukiniją ir grybus. Pasak jo, tuomet tai jau ne lečo, o veikiau ratatujį primenantis patiekalas arba lenkiško stiliaus daržovių guliašas.

    „Cukinijos ir pievagrybiai pakeičia patiekalo charakterį taip, kad nelieka to, kas lečo svarbiausia, – paprastumo“, – sakė R. Makłowiczius.

    Vengriškas lecsó tradiciškai remiasi minimalizmu ir kelių produktų kokybe. Esminis ingredientas yra paprika, tačiau, anot R. Makłowicziaus, labiausiai tinka ne įprasta stora ir saldi raudona paprika, o pailga, šviesesnė, gelsva ar žalsva, turinti švelnų aštresnį poskonį.

    Klasikiniame variante prie paprikos derinami pomidorai, česnakas ir riebalai kepimui. Dažnai minimas ir taukų pasirinkimas, nes jis suteikia sodumo, tačiau šiuolaikinėse virtuvėse neretai naudojami ir neutralūs aliejai, svarbiausia neperkrauti skonio papildomomis daržovėmis.

    Prieskonių sąrašas taip pat trumpas: druska ir malta vengriška paprika. R. Makłowiczius atkreipia dėmesį į techniką: paprikos miltelius reikėtų trumpai kaitinti riebaluose su apkepintu svogūnu, tačiau neperdeginti, nes tuomet atsiranda kartumas ir jis užgožia visą patiekalą.

    Norint lečo paversti sotišku pagrindiniu patiekalu, tradiciškai galima dėti rūkytos, ryškiai paprikinės dešros. Vis dėlto jis primena, kad be mėsos lečo dažnai tarnauja kaip karštas garnyras arba patiekiamas su kiaušiniu, o jo esmė išlieka ta pati: mažai ingredientų, bet aiškus, koncentruotas skonis.

    R. Makłowiczius ragina neatsisakyti kūrybos virtuvėje, tačiau siūlo tiksliai įvardyti, ką gaminate. Jei norisi troškinio su cukinija ir grybais, tai gali būti puikus patiekalas, tik jis nebebus klasikinis vengriškas lečo, kurio stiprybė slypi paprikos ir pomidorų dermėje.

  • Makłowicz įspėja: lietuviai taip pat gadina lečo – šie du ingredientai paverčia jį koše

    Kas, pasak Makłowicziaus, yra didžiausia klaida

    Lenkijoje lečo dažnai tampa patiekalu, skirtu „išvalyti šaldytuvą“: į puodą keliauja ne tik paprika, bet ir cukinija, baklažanai, pievagrybiai, net bulvės ar pigios dešrelės. Kulinarijos kritikas ir keliautojas Robertas Makłowiczius sako, kad taip dingsta pats patiekalo identitetas.

    Jo teigimu, didžiausia nuodėmė yra masiškai dėti cukiniją ir pievagrybius. Tokia versija, anot jo, labiau primena prancūzišką ratatujį arba daržovių troškinį, o ne tradicinį vengrišką lečo.

    „Tai ne lečo, o visai kitas patiekalas – pranyksta paprikos skonis ir lieka vandeninga, blanki masė“, – sakė Robertas Makłowiczius.

    Kuo išsiskiria vengriškas originalas

    Vengriškas lečo, vadinamas lecsó, remiasi minimalizmu: keli ingredientai, bet jie turi būti kokybiški. Svarbiausia čia yra paprika, pomidorai, česnakas ir riebalai kepimui, dažnai minimi kaip lašiniai ar jų taukai.

    Makłowiczius pabrėžia, kad esminis skirtumas slypi paprikoje: tradiciškai pasirenkamos pailgos, šviesesnės, gelsvos ar žalsvos paprikos, turinčios lengvą aitrumą. Jos, skirtingai nei saldžios storasienės raudonos paprikos, suteikia patiekalui būdingą charakterį.

    Prieskonių logika taip pat paprasta: druska ir malta paprika. Svarbus techninis momentas – maltą papriką dėti į įkaitintus riebalus su svogūnais taip, kad ji nesudegtų, nes tuomet atsiranda kartumas, kuris sugadina visą troškinį.

    Kada mėsa tinka, o kada – ne

    Jei lečo turi tapti sočiu pagrindiniu patiekalu, galima pridėti geros rūkytos, ryškiai paprikotos dešros. Tačiau, kaip akcentuoja kritikas, yra ir tradicinių be mėsos versijų, kai lečo patiekiamas kaip karštas garnyras arba su ant viršaus keptu kiaušiniu.

    Makłowiczius ragina neskubėti visko vadinti lečo vien todėl, kad tai vieno puodo daržovių troškinys. Anot jo, troškinys su cukinijomis ir pievagrybiais gali būti skanus, tačiau tikrasis lečo skonis atsiskleidžia būtent per paprastumą ir paprikos dominavimą.

    „Jei norite daržovių troškinio – gaminkite drąsiai, bet jei norite lečo, atsisakykite atsitiktinių priedų“, – sakė Robertas Makłowiczius.

  • Makłowicz polecė restoraną Italijoje: vietoj picos gavau guliašą ir knedlius – sąskaita nustebino

    Pietų Tirolis Italijoje iš pirmo žvilgsnio primena du pasaulius viename: gatvių pavadinimai dažnai pateikiami dviem kalbomis, o kasdienėje kalboje greta itališkų frazių skamba ir vokiškos. Tai autonominis regionas, istoriškai glaudžiai susijęs su Austrija, todėl vietos virtuvė čia natūraliai maišo itališkas ir alpiškas tradicijas.

    Kelių dienų viešnagės metu apsistojome kaimo turizmo ūkyje „Pfösslerhof“, įsikūrusiame netoli Bolzano. Aplinkui plytintys vynuogynai ir kalnų oras nuteikė vienam tikslui: patikrinti, kaip šis regionas atsispindi lėkštėje, jau pačiame miesto centre.

    Restoraną rinkomės pagal keliautojo ir gurmano Roberto Makłowicziaus rekomendaciją. Taip atsidūrėme „Wirtshaus Vögele“, veikiančiame istoriniame pastate Bolzano senamiestyje, kur nuo viduramžių laikų buvo užeiga ir susitikimų vieta keliautojams bei vietiniams.

    Vietoj picos ir makaronų

    Meniu čia labiau primena kulinarinį tiltą tarp Vienos ir Šiaurės Italijos nei klasikinę itališką tratoriją. Greitai tampa aišku, kad šalia raviolių ar kitų itališkų patiekalų dominuoja ir regiono klasika: knedliai, soti mėsa, sezoninės daržovės.

    Kadangi lankėmės gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje, pasirinkimą nulėmė sezonas. Užsisakiau baltųjų šparagų su vietiniu Bolzano stiliaus padažu, kuris gaminamas iš kietai virtų kiaušinių, garstyčių, aliejaus, acto ir gausaus kiekio laiškinių česnakų.

    Antrasis patiekalas buvo jautienos guliašas su speku pagardintais knedliais. Tai vienas ryškiausių Pietų Tirolio virtuvės pavyzdžių, kuriame aiškiai matomos austriškos įtakos: tirštas, lėtai troškintas padažas, minkšta mėsa ir sotus priedas iš duonos masės.

    Kiek kainavo pietūs dviem?

    Sąskaita už pietus dviem siekė 59,60 euro. Brangiausia pozicija buvo sezoniniai balti šparagai su šonine ir priedais, kainavę 29 eurus, o guliašas su knedliais kainavo 19 eurų.

    Prie sumos prisidėjo gėrimai: mineralinis vanduo ir taurė vietinio baltojo vyno, po 4 eurus kiekvienas. Taip pat buvo priskaičiuotas įprastas Italijoje mokestis už stalo aptarnavimą, šiame restorane siekęs 1,80 euro asmeniui.

    Vertinant vietą istoriniame centre, aptarnavimo kokybę ir ingredientus, tokia suma atrodo logiška keliaujant po šiaurinę Italiją, ypač sezono metu. Ši patirtis tik patvirtino, kad Bolzano galima paragauti Italijos visai kitokiu kampu, kuriame pica nėra pagrindinė žvaigždė.

    Nepriklausoma redakcijos nuomonė. Medžiaga parengta kelionės spaudai pagrindu.

  • Makłowiczius perspėja: šio ingrediento gerame lečo neturi būti, bet daugelis vis tiek deda

    Žinomas kulinarijos apžvalgininkas Robertas Makłowiczius viešai kritikuoja įprotį lečo paversti improvizacijų troškiniu. Jo teigimu, vienas dažniausių nukrypimų nuo vengriškos tradicijos yra cukinijos dėjimas, nors ji klasikinėje versijoje nelaikoma būtina ir keičia patiekalo charakterį.

    Autentiškas vengriškas lečo remiasi paprasta, bet aiškia formule: saldžioji paprika, svogūnas, pomidorai ir česnakas, o skonį užtvirtina paprikos milteliai ir druska. Visa esmė yra daržovių saldumas, jų tekstūra ir švelnus troškinimas, o ne šaldytuvo likučių panaudojimas.

    Pasak Makłowicziaus, cukinija, pievagrybiai ar kiti panašūs priedai patiekalą nuveda į visai kitą kryptį ir pradeda priminti kitų virtuvių daržovių troškinius. Jis pabrėžia, kad lečo tapatybę saugo būtent paprikos ir svogūno pagrindas, o ne papildomų daržovių gausa.

    „Jei į lečo pradedame dėti viską, kas pasitaiko po ranka, gauname kitą patiekalą, tik ne vengrišką lečo“, – sakė Robertas Makłowiczius.

    Ne mažiau diskusijų kelia ir mėsa: Lietuvoje ir Lenkijoje dažnai dedama dešra, tačiau klasikinėje tradicijoje ji nėra privaloma. Jei mėsos vis dėlto norisi, labiau tinka ryškaus skonio rūkyti gaminiai, kurie papildo, o ne užgožia papriką ir pomidorus.

    Kitas svarbus aspektas yra paprikos pasirinkimas. Vengriškoje virtuvėje dažnai naudojamos pailgos, aromatingos, ne itin aitrios paprikos, o paprikos milteliai laikomi kertiniu prieskoniu, todėl jų kokybė tiesiogiai lemia galutinį skonį.

    Kulinarijos specialistai pastebi, kad namų virtuvėje lečo dažnai adaptuojamas pagal sezoną ir biudžetą, todėl cukinija neretai pasirenkama kaip pigus būdas padidinti patiekalo tūrį. Vis dėlto, jei tikslas yra artimesnis klasikinei versijai, rekomenduojama laikytis paprastos sudėties ir daugiau dėmesio skirti produktų kokybei bei troškinimo technikai.

  • Šefas Robertas Makłowiczius atskleidė klaidą: tirštinate guliašą miltais? Yra geresnis būdas

    Tirštas, kvapnus guliašas daugeliui siejasi su lėtu troškinimu ir naminiu pietų stalu. Tačiau dažna klaida, pasak virtuvės žinovo Roberto Makłowicziaus, yra padažo tirštinimas miltais, kuris neretai sugadina tekstūrą ir užgožia mėsos bei daržovių skonį.

    Miltai padažui gali suteikti sunkumo ir lipnumo, o skonis tampa blankesnis, nes išryškėja krakmolo pojūtis. Vietoj to siūloma remtis klasikiniu principu: tirštumą turi sukurti pačios troškinio sudedamosios dalys ir ilgas, tolygus troškinimas.

    Geriausias tirštiklis yra svogūnas

    R. Makłowiczius pabrėžia, kad guliaše svarbiausią vaidmenį atlieka lėtai troškintas svogūnas. Kaitinamas nedidele ugnimi jis suminkštėja, ima irti ir galiausiai virsta natūralia, aksomine baze, kuri sutirština padažą be papildomų tirštiklių.

    Tradiciniuose Vidurio Europos receptuose neretai naudojamas labai dosnus svogūnų kiekis, kartais artimas mėsos kiekiui. Tokios proporcijos gali stebinti, bet jos padeda pasiekti sodrią konsistenciją ir gilesnį skonį, ypač kai patiekalas troškinamas ilgai.

    Skonį kuria apskrudinimas ir kantrybė

    Dar vienas svarbus žingsnis yra mėsos apskrudinimas prieš troškinant. Gerai apskrudęs paviršius suteikia patiekalui tamsesnę spalvą ir ryškesnį aromatą, todėl guliašas tampa sodresnis net nenaudojant miltų.

    Svogūną verta pjaustyti plonais griežinėliais arba smulkiais kubeliais ir kepti lėtai, kol jis suminkštėja ir švelniai karamelizuojasi. Per skubėjimą jis gali apskrusti netolygiai, o tai pakeičia skonį ir neleidžia padažui natūraliai sutirštėti.

    Kaip sutirštinti be miltų?

    Jei norisi dar tirštesnio padažo, galima pasitelkti daržoves, kurios troškindamos išskiria natūralius cukrus ir skaidulas. Tarkuota morka ar petražolės šaknis troškinant suminkštėja ir padeda padažui tapti vientisesniam, neapsunkinant patiekalo.

    Kai kurie guliašo variantai pabaigoje švelninami grietine, tačiau ją reikėtų įmaišyti atsargiai, kad nesušoktų. Patikimas būdas yra prieš pilant grietinę ją sulyginti su trupučiu karšto padažo ir tik tada supilti į puodą.

    Vis dėlto esminė taisyklė išlieka ta pati: kuo ilgiau guliašas ramiai troškinamas ant mažos ugnies, tuo natūraliau susijungia mėsos, svogūnų ir prieskonių skoniai. Tokiu būdu padažas tirštėja pats, o rezultatas būna sodresnis ir švaresnio skonio nei naudojant miltus.