CP v2

Tag: Robertas Makłowiczius

  • Makłowicz polecė restoraną Italijoje: vietoj picos gavau guliašą ir knedlius – sąskaita nustebino

    Pietų Tirolis Italijoje iš pirmo žvilgsnio primena du pasaulius viename: gatvių pavadinimai dažnai pateikiami dviem kalbomis, o kasdienėje kalboje greta itališkų frazių skamba ir vokiškos. Tai autonominis regionas, istoriškai glaudžiai susijęs su Austrija, todėl vietos virtuvė čia natūraliai maišo itališkas ir alpiškas tradicijas.

    Kelių dienų viešnagės metu apsistojome kaimo turizmo ūkyje „Pfösslerhof“, įsikūrusiame netoli Bolzano. Aplinkui plytintys vynuogynai ir kalnų oras nuteikė vienam tikslui: patikrinti, kaip šis regionas atsispindi lėkštėje, jau pačiame miesto centre.

    Restoraną rinkomės pagal keliautojo ir gurmano Roberto Makłowicziaus rekomendaciją. Taip atsidūrėme „Wirtshaus Vögele“, veikiančiame istoriniame pastate Bolzano senamiestyje, kur nuo viduramžių laikų buvo užeiga ir susitikimų vieta keliautojams bei vietiniams.

    Vietoj picos ir makaronų

    Meniu čia labiau primena kulinarinį tiltą tarp Vienos ir Šiaurės Italijos nei klasikinę itališką tratoriją. Greitai tampa aišku, kad šalia raviolių ar kitų itališkų patiekalų dominuoja ir regiono klasika: knedliai, soti mėsa, sezoninės daržovės.

    Kadangi lankėmės gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje, pasirinkimą nulėmė sezonas. Užsisakiau baltųjų šparagų su vietiniu Bolzano stiliaus padažu, kuris gaminamas iš kietai virtų kiaušinių, garstyčių, aliejaus, acto ir gausaus kiekio laiškinių česnakų.

    Antrasis patiekalas buvo jautienos guliašas su speku pagardintais knedliais. Tai vienas ryškiausių Pietų Tirolio virtuvės pavyzdžių, kuriame aiškiai matomos austriškos įtakos: tirštas, lėtai troškintas padažas, minkšta mėsa ir sotus priedas iš duonos masės.

    Kiek kainavo pietūs dviem?

    Sąskaita už pietus dviem siekė 59,60 euro. Brangiausia pozicija buvo sezoniniai balti šparagai su šonine ir priedais, kainavę 29 eurus, o guliašas su knedliais kainavo 19 eurų.

    Prie sumos prisidėjo gėrimai: mineralinis vanduo ir taurė vietinio baltojo vyno, po 4 eurus kiekvienas. Taip pat buvo priskaičiuotas įprastas Italijoje mokestis už stalo aptarnavimą, šiame restorane siekęs 1,80 euro asmeniui.

    Vertinant vietą istoriniame centre, aptarnavimo kokybę ir ingredientus, tokia suma atrodo logiška keliaujant po šiaurinę Italiją, ypač sezono metu. Ši patirtis tik patvirtino, kad Bolzano galima paragauti Italijos visai kitokiu kampu, kuriame pica nėra pagrindinė žvaigždė.

    Nepriklausoma redakcijos nuomonė. Medžiaga parengta kelionės spaudai pagrindu.

  • Makłowiczius perspėja: šio ingrediento gerame lečo neturi būti, bet daugelis vis tiek deda

    Žinomas kulinarijos apžvalgininkas Robertas Makłowiczius viešai kritikuoja įprotį lečo paversti improvizacijų troškiniu. Jo teigimu, vienas dažniausių nukrypimų nuo vengriškos tradicijos yra cukinijos dėjimas, nors ji klasikinėje versijoje nelaikoma būtina ir keičia patiekalo charakterį.

    Autentiškas vengriškas lečo remiasi paprasta, bet aiškia formule: saldžioji paprika, svogūnas, pomidorai ir česnakas, o skonį užtvirtina paprikos milteliai ir druska. Visa esmė yra daržovių saldumas, jų tekstūra ir švelnus troškinimas, o ne šaldytuvo likučių panaudojimas.

    Pasak Makłowicziaus, cukinija, pievagrybiai ar kiti panašūs priedai patiekalą nuveda į visai kitą kryptį ir pradeda priminti kitų virtuvių daržovių troškinius. Jis pabrėžia, kad lečo tapatybę saugo būtent paprikos ir svogūno pagrindas, o ne papildomų daržovių gausa.

    „Jei į lečo pradedame dėti viską, kas pasitaiko po ranka, gauname kitą patiekalą, tik ne vengrišką lečo“, – sakė Robertas Makłowiczius.

    Ne mažiau diskusijų kelia ir mėsa: Lietuvoje ir Lenkijoje dažnai dedama dešra, tačiau klasikinėje tradicijoje ji nėra privaloma. Jei mėsos vis dėlto norisi, labiau tinka ryškaus skonio rūkyti gaminiai, kurie papildo, o ne užgožia papriką ir pomidorus.

    Kitas svarbus aspektas yra paprikos pasirinkimas. Vengriškoje virtuvėje dažnai naudojamos pailgos, aromatingos, ne itin aitrios paprikos, o paprikos milteliai laikomi kertiniu prieskoniu, todėl jų kokybė tiesiogiai lemia galutinį skonį.

    Kulinarijos specialistai pastebi, kad namų virtuvėje lečo dažnai adaptuojamas pagal sezoną ir biudžetą, todėl cukinija neretai pasirenkama kaip pigus būdas padidinti patiekalo tūrį. Vis dėlto, jei tikslas yra artimesnis klasikinei versijai, rekomenduojama laikytis paprastos sudėties ir daugiau dėmesio skirti produktų kokybei bei troškinimo technikai.

  • Šefas Robertas Makłowiczius atskleidė klaidą: tirštinate guliašą miltais? Yra geresnis būdas

    Tirštas, kvapnus guliašas daugeliui siejasi su lėtu troškinimu ir naminiu pietų stalu. Tačiau dažna klaida, pasak virtuvės žinovo Roberto Makłowicziaus, yra padažo tirštinimas miltais, kuris neretai sugadina tekstūrą ir užgožia mėsos bei daržovių skonį.

    Miltai padažui gali suteikti sunkumo ir lipnumo, o skonis tampa blankesnis, nes išryškėja krakmolo pojūtis. Vietoj to siūloma remtis klasikiniu principu: tirštumą turi sukurti pačios troškinio sudedamosios dalys ir ilgas, tolygus troškinimas.

    Geriausias tirštiklis yra svogūnas

    R. Makłowiczius pabrėžia, kad guliaše svarbiausią vaidmenį atlieka lėtai troškintas svogūnas. Kaitinamas nedidele ugnimi jis suminkštėja, ima irti ir galiausiai virsta natūralia, aksomine baze, kuri sutirština padažą be papildomų tirštiklių.

    Tradiciniuose Vidurio Europos receptuose neretai naudojamas labai dosnus svogūnų kiekis, kartais artimas mėsos kiekiui. Tokios proporcijos gali stebinti, bet jos padeda pasiekti sodrią konsistenciją ir gilesnį skonį, ypač kai patiekalas troškinamas ilgai.

    Skonį kuria apskrudinimas ir kantrybė

    Dar vienas svarbus žingsnis yra mėsos apskrudinimas prieš troškinant. Gerai apskrudęs paviršius suteikia patiekalui tamsesnę spalvą ir ryškesnį aromatą, todėl guliašas tampa sodresnis net nenaudojant miltų.

    Svogūną verta pjaustyti plonais griežinėliais arba smulkiais kubeliais ir kepti lėtai, kol jis suminkštėja ir švelniai karamelizuojasi. Per skubėjimą jis gali apskrusti netolygiai, o tai pakeičia skonį ir neleidžia padažui natūraliai sutirštėti.

    Kaip sutirštinti be miltų?

    Jei norisi dar tirštesnio padažo, galima pasitelkti daržoves, kurios troškindamos išskiria natūralius cukrus ir skaidulas. Tarkuota morka ar petražolės šaknis troškinant suminkštėja ir padeda padažui tapti vientisesniam, neapsunkinant patiekalo.

    Kai kurie guliašo variantai pabaigoje švelninami grietine, tačiau ją reikėtų įmaišyti atsargiai, kad nesušoktų. Patikimas būdas yra prieš pilant grietinę ją sulyginti su trupučiu karšto padažo ir tik tada supilti į puodą.

    Vis dėlto esminė taisyklė išlieka ta pati: kuo ilgiau guliašas ramiai troškinamas ant mažos ugnies, tuo natūraliau susijungia mėsos, svogūnų ir prieskonių skoniai. Tokiu būdu padažas tirštėja pats, o rezultatas būna sodresnis ir švaresnio skonio nei naudojant miltus.