Mokslininkų komandos kuria vadinamuosius robotus šunis, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti Marso paviršiaus ir požeminių ertmių tyrimams. Tokie keturkojai robotai, aprūpinti DI ir jutiklių rinkiniu, galėtų judėti ten, kur įprastiems marsaeigiams dažnai pritrūksta pravažumo.
Idėja remiasi tuo, kad daug įdomiausių Marso vietovių nėra lygios: tai šlaitai, akmenuotos sankaupos, birios nuogulos ar įgriuvos. Tuo metu didžioji dalis iki šiol naudotų marsaeigių misijų orientuotos į santykinai saugią, lygesnę dangą, kad būtų mažesnė rizika įstrigti ar apvirsti.
Robotai šunys būtų kuriami taip, kad gebėtų savarankiškai planuoti maršrutą ir realiuoju laiku vertinti kliūtis. Tam pasitelkiami įvairūs sensoriai ir skaičiavimo modeliai, leidžiantys ne tik išvengti pavojų, bet ir sudaryti aplinkos žemėlapius, kurie vėliau būtų panaudojami tikslesniam tyrimų planavimui.
Kodėl taikiniu tampa Marso urvai?
Mokslininkus ypač domina urvai ir vadinamosios lavos tūbos, nes jos gali būti natūraliai geriau apsaugotos nuo radiacijos ir staigių temperatūrų svyravimų. Tokios vietos laikomos perspektyviomis ieškant praeities gyvybės pėdsakų, vandens ledo sankaupų ar net planuojant ateities žmonių misijų infrastruktūrą.
Tačiau patekti į tokias ertmes sudėtinga: įėjimai gali būti statūs, o viduje dažnai trūksta tiesioginio ryšio su orbitiniais aparatais. Dėl to kuriami robotai turėtų būti pakankamai autonomiški, kad atliktų užduotis ir prireikus grįžtų į ryšio zoną perduoti duomenų.
Kaip keturkojai įveiktų sudėtingą reljefą?
Skirtingai nei ratais ar vikšrais važiuojantys aparatai, keturkojai robotai gali peržengti akmenis, pasirinkti tikslesnius atramos taškus ir stabiliau judėti nelygiu paviršiumi. Kūrėjai taip pat akcentuoja pranašumą avariniuose scenarijuose: apvirtęs keturkojis teoriškai turėtų daugiau galimybių atsistoti ir tęsti misiją.
Tokie prototipai dažnai testuojami Žemėje vietovėse, kurios primena Marso sąlygas, pavyzdžiui, vulkaninės kilmės teritorijose ar natūraliuose tuneliuose. Bandoma ne tik mechaninė ištvermė, bet ir gebėjimas orientuotis prastame apšvietime, dulkėse bei siauruose koridoriuose.
Kada tokia misija galėtų įvykti?
Nors apie konkrečią paleidimo datą paprastai neskelbiama, tokio tipo technologijos vystomos etapais: nuo laboratorinių prototipų iki bandymų lauko sąlygomis, o vėliau ir iki kosminiams skrydžiams pritaikytų versijų. Didžiausi iššūkiai siejami su energijos valdymu, ryšio patikimumu ir atsparumu ekstremalioms Marso sąlygoms.
Jei robotų šunų koncepcija pasiteisintų, ji galėtų papildyti tradicinius marsaeigius, o ne juos pakeisti. Tokiu atveju viena misija galėtų naudoti skirtingus robotus skirtingoms užduotims: marsaeigis rinktų mėginius ir veiktų kaip ryšio centras, o keturkojai žvalgytų sudėtingas zonas ir požemines struktūras.