CP v2

Tag: Robotai

  • Amžinas gyvenimas robote? QAIAx žada perkelti protą į humanoidus, bet kyla rimtų klausimų

    Amžinas gyvenimas robote? QAIAx žada perkelti protą į humanoidus, bet kyla rimtų klausimų

    JAV pristatytas QAIAx projektas žada tai, kas iki šiol skambėjo kaip mokslinė fantastika: sukurti žmogaus „skaitmeninį DNR“ profilį, kurį esą būtų galima perkelti į humanoidinius robotus ar holografinius avatarus. Idėja paprasta ir emocionaliai paveiki: artimieji galėtų bendrauti su mirusiojo skaitmenine versija, kuri atkartotų jo žinias, prisiminimus ir būdingus elgesio bruožus.

    Projektą viešai sieja organizacija Veterans First for America, o jo aprašymuose akcentuojama, kad tai kol kas yra vizija, kurią dar reikėtų nepriklausomai patikrinti. Mokslininkų bendruomenėje panašios iniciatyvos paprastai vertinamos atsargiai, nes žmogaus sąmonė nėra vien duomenų rinkinys, kurį būtų galima patikimai nukopijuoti iš sensorių signalų ar pokalbių istorijos.

    Kaip turėtų veikti „skaitmeninis DNR“

    Pagal QAIAx koncepciją dalyvis naudotų specialų kostiumą su 40 jutiklių. Jie registruotų judesius, organizmo reakcijas, gyvybinius rodiklius ir kitus elgsenos požymius, kurie vėliau būtų panaudoti skaitmeniniam profiliui sudaryti.

    Kūrėjų teigimu, toks profilis galėtų būti įkūnytas humanoidiniame robote arba pateiktas kaip holografinė reprezentacija. Tačiau dabartinės DI sistemos, net ir labai pažangios, dažniausiai sukuria tik įtikinamą imitaciją, o ne žmogaus tapatybės tęstinumą, todėl „tikro proto perkėlimas“ lieka nepatvirtinta prielaida.

    300 mikromiestų ir 90 proc. automatizacijos

    QAIAx Clinical Trial apima ir gerokai platesnį planą nei skaitmeninių asmenybių kūrimas. Projekte minimas 300 decentralizuotų mikromiestų tinklas, kurį esą būtų galima kurti federalinėse ir karinėse teritorijose JAV bei pasirinktose užsienio vietose, o ilgainiui toks tinklas teoriškai galėtų aptarnauti iki 1 000 000 gyventojų.

    Siūlomas vadinamasis 90/10 hibridinės darbo jėgos modelis, kai apie 90 proc. kasdienių operacijų atliktų DI sistemos ir automatizuotos mašinos, o žmonėms tektų 10 proc. priežiūros ir sprendimų. Robotams būtų priskiriamos vandentvarkos, žemės ūkio, energetikos ir infrastruktūros priežiūros užduotys, o žmonės turėtų įsikišti ten, kur reikalinga patirtis, moralinis vertinimas ar specifinė kompetencija.

    Kaina, teisės ir privatumo dilemos

    Projekto aprašymuose minima ir komercinės licencijos idėja skaitmeniniams profiliams, siūlant juos „išlaikyti“ šimtmečius. Nurodomos kainos prasideda maždaug nuo 280 000 eurų už 100 metų laikotarpį ir siekia apie 930 000 eurų už 500 metų, tačiau tokie pasiūlymai kelia klausimų dėl realaus techninio įgyvendinimo ir atsakomybės.

    Ne mažiau svarbūs ir teisiniai aspektai: kam priklausytų skaitmeninė tapatybė, kas valdytų duomenis po žmogaus mirties, kaip būtų užtikrintas sutikimas ir apsauga nuo piktnaudžiavimo. Kol kas QAIAx pateikiamas kaip ambicinga koncepcija, kuriai prireiktų ne tik technologinių proveržių, bet ir aiškios reguliavimo sistemos.

    Skelbiama, kad registracijos etapas turėtų prasidėti spalio mėnesį, o laukiančiųjų sąrašas veteranams atidarytas liepos mėnesį. Vis dėlto, kol nebus nepriklausomų tyrimų ir patikimų demonstracijų, pažadas apie amžiną gyvenimą kode išlieka daugiau rinkodaros šūkiu nei moksliškai pagrįstu planu.

  • Ukrainoje kuriamas robotas kurjeris Mebius: kūrėjai žada, kad pristatymą jis pakeis iš esmės

    Ukrainos inžinieriai kuria autonominį roboto kurjerio prototipą, skirtą smulkių siuntų ir pirkinių pristatymui miestuose. Projektą vysto tarptautinis holdingas „Modern Expo“, kurio pagrindinis biuras įsikūręs Lucke.

    Robotas pavadintas Mebius, o jo paskirtis aiški: kuo greičiau ir tiksliau pristatyti prekes klientui. Kūrėjai teigia, kad sprendimas orientuotas į paskutinės mylios pristatymą, kur dažniausiai susidaro didžiausios logistikos sąnaudos ir vėlavimai.

    Kaip veiks pristatymas?

    Planuojama, kad vartotojas programėlėje telefone galės pasirinkti pristatymo laiką ir vietą, o siuntos judėjimą stebės realiu laiku. Tokia schema jau tapo standartu kurjerių rinkoje, tačiau robotizavimas turėtų sumažinti priklausomybę nuo žmogiškųjų resursų piko valandomis.

    „Modern Expo“ nurodo, kad Mebius bus kuriamas ant mobilios platformos su jutikliais ir valdymo sistema. Praktikoje tokie robotai dažniausiai remiasi kameromis, lidar tipo jutikliais, GPS ir nuotolinės priežiūros funkcijomis, nes visiškai autonominis važiavimas tankiuose miestuose išlieka sudėtingas.

    Kodėl robotai kurjeriai tampa tendencija?

    Pasaulyje robotų kurjerių idėją skatina auganti e. prekyba ir miestų siekis mažinti taršą bei automobilių srautus. Įmonės ieško sprendimų, kurie galėtų pristatyti užsakymus trumpais atstumais pigiau, ypač kai brangsta kurjerių darbas ir didėja klientų lūkesčiai dėl greičio.

    Kartu tokie projektai kelia ir klausimų: saugumas šaligatviuose, atsakomybė avarijos atveju, vandalizmo rizika, taip pat teisinis reguliavimas. Dėl to daugelyje šalių robotai paprastai pradedami bandyti ribotose teritorijose, o jų darbą dažnai prižiūri operatoriai.

    Kas toliau?

    Kūrėjai tikisi, kad ateityje pristatymo paslaugos vis labiau remsis tokiais robotais, o žmogaus vaidmuo persikels į kontrolę, priežiūrą ir klientų aptarnavimą. Vis dėlto realus proveržis priklausys nuo bandymų rezultatų, infrastruktūros pritaikymo ir to, kaip greitai miestai prisitaikys prie naujos mobilumo formos.

    Anksčiau tarptautinėje rinkoje dėmesio sulaukė ir kiti robotikos projektai, kai humanoidiniai robotai bei keturkojai robotai buvo pritaikyti kūrybai ar praktinėms užduotims. Tai rodo bendrą kryptį: DI ir jutiklių technologijos vis dažniau perkeliamos iš laboratorijų į kasdienes paslaugas.

  • Į Marsą siųs robotus šunis: DI keturkojai žada pasiekti urvus, kurių neįveikia marsaeigiai

    Mokslininkų komandos kuria vadinamuosius robotus šunis, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti Marso paviršiaus ir požeminių ertmių tyrimams. Tokie keturkojai robotai, aprūpinti DI ir jutiklių rinkiniu, galėtų judėti ten, kur įprastiems marsaeigiams dažnai pritrūksta pravažumo.

    Idėja remiasi tuo, kad daug įdomiausių Marso vietovių nėra lygios: tai šlaitai, akmenuotos sankaupos, birios nuogulos ar įgriuvos. Tuo metu didžioji dalis iki šiol naudotų marsaeigių misijų orientuotos į santykinai saugią, lygesnę dangą, kad būtų mažesnė rizika įstrigti ar apvirsti.

    Robotai šunys būtų kuriami taip, kad gebėtų savarankiškai planuoti maršrutą ir realiuoju laiku vertinti kliūtis. Tam pasitelkiami įvairūs sensoriai ir skaičiavimo modeliai, leidžiantys ne tik išvengti pavojų, bet ir sudaryti aplinkos žemėlapius, kurie vėliau būtų panaudojami tikslesniam tyrimų planavimui.

    Kodėl taikiniu tampa Marso urvai?

    Mokslininkus ypač domina urvai ir vadinamosios lavos tūbos, nes jos gali būti natūraliai geriau apsaugotos nuo radiacijos ir staigių temperatūrų svyravimų. Tokios vietos laikomos perspektyviomis ieškant praeities gyvybės pėdsakų, vandens ledo sankaupų ar net planuojant ateities žmonių misijų infrastruktūrą.

    Tačiau patekti į tokias ertmes sudėtinga: įėjimai gali būti statūs, o viduje dažnai trūksta tiesioginio ryšio su orbitiniais aparatais. Dėl to kuriami robotai turėtų būti pakankamai autonomiški, kad atliktų užduotis ir prireikus grįžtų į ryšio zoną perduoti duomenų.

    Kaip keturkojai įveiktų sudėtingą reljefą?

    Skirtingai nei ratais ar vikšrais važiuojantys aparatai, keturkojai robotai gali peržengti akmenis, pasirinkti tikslesnius atramos taškus ir stabiliau judėti nelygiu paviršiumi. Kūrėjai taip pat akcentuoja pranašumą avariniuose scenarijuose: apvirtęs keturkojis teoriškai turėtų daugiau galimybių atsistoti ir tęsti misiją.

    Tokie prototipai dažnai testuojami Žemėje vietovėse, kurios primena Marso sąlygas, pavyzdžiui, vulkaninės kilmės teritorijose ar natūraliuose tuneliuose. Bandoma ne tik mechaninė ištvermė, bet ir gebėjimas orientuotis prastame apšvietime, dulkėse bei siauruose koridoriuose.

    Kada tokia misija galėtų įvykti?

    Nors apie konkrečią paleidimo datą paprastai neskelbiama, tokio tipo technologijos vystomos etapais: nuo laboratorinių prototipų iki bandymų lauko sąlygomis, o vėliau ir iki kosminiams skrydžiams pritaikytų versijų. Didžiausi iššūkiai siejami su energijos valdymu, ryšio patikimumu ir atsparumu ekstremalioms Marso sąlygoms.

    Jei robotų šunų koncepcija pasiteisintų, ji galėtų papildyti tradicinius marsaeigius, o ne juos pakeisti. Tokiu atveju viena misija galėtų naudoti skirtingus robotus skirtingoms užduotims: marsaeigis rinktų mėginius ir veiktų kaip ryšio centras, o keturkojai žvalgytų sudėtingas zonas ir požemines struktūras.

  • Japonijoje pristatė DI robotą, kuris skina obuolius ir kriaušes: vienam vaisiui – 11 sekundžių

    Japonijoje pristatytas naujas robotas, skirtas sodams, galintis automatiškai skinti obuolius ir kriaušes. Kūrėjai tikisi, kad toks sprendimas padės ūkiams spręsti darbuotojų trūkumo problemą ir sumažins fizinį krūvį sezoninių darbų metu.

    Robotui integruotas dirbtinis intelektas, leidžiantis atpažinti prinokusius vaisius pagal spalvą ir kitus vizualinius požymius. Nustačius, kad vaisius tinkamas skinti, manipuliatorius jį sugriebia ir atsargiai nuskina, kad būtų kuo mažiau pažeidimų.

    Įrenginys juda ant nedidelės savaeigės platformos, todėl gali dirbti tarp medžių eilių ir privažiuoti prie skirtinguose aukščiuose kabančių vaisių. Skynimui naudojamas trijų pirštų griebtuvas, kuris skirtas užtikrinti tvirtą, bet švelnų suėmimą.

    Skelbiama, kad vienam vaisiui nuskinti robotui vidutiniškai prireikia apie 11 sekundžių. Praktikoje našumas priklausys nuo sodo išplanavimo, vaisių tankio, apšvietimo sąlygų ir to, kaip tiksliai DI atpažins prinokimo stadiją realiomis lauko sąlygomis.

    Japonijoje žemės ūkyje vis dažniau diegiamos automatizavimo technologijos, nes ūkininkų amžius auga, o sezoninių darbuotojų rasti sunkiau. Tokie robotai gali tapti viena iš priemonių palaikyti derliaus nuėmimo apimtis ir kartu didinti profesijos patrauklumą jaunimui, kai dalį sunkių užduočių perima technika.

    Kol kas tokie sprendimai dažniausiai pradedami taikyti ten, kur darbai lengviausiai standartizuojami, pavyzdžiui, soduose ar šiltnamiuose. Kūrėjai pabrėžia, kad svarbiausia yra tikslumas ir atsargus skynimas, nes nuo to priklauso vaisių kokybė, sandėliavimo trukmė ir ūkių pajamos.

  • DI robotė „Ai-Da“ Oksforde skaitė eiles apie Dantę: kūrėjai atskleidė, kas iš tiesų kelia nerimą

    Poetė ir dailininkė iš metalo

    Humanoidinis robotas menininkas „Ai-Da“ Oksforde surengė viešą pasirodymą, kuriame skaitė eiles, sukurtas pasitelkiant dirbtinis intelektas. Renginys vyko Ashmolean muziejuje Oksfordo universitete, parodos, skirtos Dantės mirties 700 metų sukakčiai, kontekste.

    „Ai-Da“ pristatyta kaip ultrarealistinė humanoidinė sistema, galinti ne tik generuoti tekstą, bet ir kurti vizualųjį meną. Jos pasirodymas buvo sumanytas kaip kūrybinė reakcija į Dantės „Dieviškąją komediją“, kuri tapo vienu iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių kuriant naują tekstą.

    Kaip gimė eilės apie Dantę

    Robotas analizavo Dantės kūrybą ir, remdamasis kalbos rašmenimis, ritmika bei temomis, generavo originalų kūrinį. Tokie sprendimai paprastai remiasi dideliais tekstynais, statistiniais ryšiais tarp žodžių ir modelių gebėjimu atkurti stilių, tačiau pats turinys nėra tiesioginė citatų kopija.

    „Ai-Da“ kūrėjai pabrėžia, kad tokie pasirodymai pirmiausia skirti parodyti, kaip DI sistemos gali atkartoti žmonėms būdingas kūrybos formas. Praktikoje tai kelia ir klausimų dėl autorystės, šaltinių naudojimo bei to, kiek aiškiai auditorijai turi būti atskleista, kas yra žmogaus, o kas algoritmo darbas.

    Kūrėjų žinutė: ne apie robotų žmogiškumą

    Projekto iniciatorius Aidan Melleris teigė, kad „Ai-Da“ tekstų imitacija gali pasirodyti tokia įtikinama, jog klausytojui lengva pamiršti, kad prieš jį ne žmogus. Pasak jo, svarbiausia šio projekto išvada susijusi ne su tuo, kiek robotas tampa panašus į žmogų, o su tuo, kiek žmonių veiksmus galima aprašyti ir atkurti algoritmiškai.

    „Kai klausaisi, gali būti lengva pamiršti, kad bendrauji ne su žmogumi“, – sakė Aidan Melleris.

    Ši mintis atspindi platesnę tendenciją kūrybos rinkoje: DI vis dažniau naudojamas idėjų generavimui, stilistikos imitavimui, vizualinių sprendimų eskizavimui. Kartu vis garsiau diskutuojama apie skaidrumą, kūrėjų teises ir tai, kaip užtikrinti, kad auditorija nebūtų klaidinama dėl turinio kilmės.

    „Ai-Da“ atvejis tampa simboliniu pavyzdžiu, kaip technologijos įžengia į tradiciškai žmogui priskiriamas sritis. Tokie projektai skatina ne tik smalsumą, bet ir poreikį aiškiau apibrėžti taisykles, kai DI generuotas turinys patenka į muziejus, sceną ir viešąją erdvę.

  • Mokyklą lanko robotas vietoj sergančio berniuko: kaip veikia ši technologija ir ką ji keičia

    Berlyne 7 metų berniukas Joshua Martinangeli dėl sunkios plaučių ligos negali kasdien lankyti pamokų, tačiau nuo klasės jis neatitrūko. Jį su mokytoju ir bendraklasiais sujungia robotas-avatars, kuris stovi klasėje ir perduoda vaizdą bei garsą.

    Vaikas, būdamas namuose, gali stebėti pamoką realiu laiku, o kai nori pasisakyti, robotas klasėje siunčia šviesos signalą. Taip mokytojas ir mokiniai mato, kada Joshua prašo žodžio, o bendravimas vyksta be papildomos įtampos ar triukšmo.

    Joshua mama Simona Martinangeli pasakojo, kad berniukas turi vamzdelį kakle ir dėl kvėpavimo sutrikimų negali būti tarp žmonių, kur didesnė infekcijų rizika. Tokiose situacijose technologija tampa ne pramoga, o realia galimybe išsaugoti mokymosi ritmą ir socialinį ryšį.

    Projektas yra privati iniciatyva, o jo įgyvendinimą apmoka vietos valdžia Berlyno Marzahn-Hellersdorf rajone. Rajono atstovai pabrėžia, kad sprendimas padeda vaikui išlikti klasės dalimi, o tai ypač svarbu ilgai sergantiems mokiniams, kuriems nuotolinis mokymas ne visada atstoja įprastą mokyklos bendruomenę.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad robotai-avatarai dažniausiai naudojami tuomet, kai vaikas negali būti mokykloje dėl gydymo, imuniteto nusilpimo ar reabilitacijos. Tokia praktika įvairiose šalyse siejama su mažesne socialine atskirtimi, geresniu emociniu savijautos vertinimu ir sklandesniu grįžimu į klasę, kai sveikata pagerėja.

    „Norėčiau, kad Joshua iš tikrųjų galėtų ateiti į mokyklą“, – sakė berniuko bendraklasis Beritan Aslanglu.

    Kartu keliami ir privatumo klausimai, nes robotas klasėje reiškia nuolatinį vaizdo ir garso ryšį su mokinio namais. Dėl to mokyklos ir savivaldybės paprastai taiko aiškias taisykles: kada ryšys gali būti įjungtas, kaip saugomi duomenys ir kaip informuojami tėvai bei mokytojai.

    Technologijų kūrėjai pastebi, kad tokių sprendimų vertė didėja ir dėl demografinių bei sveikatos tendencijų: ilgalaikės ligos, gydymas ligoninėse ar namuose, psichologiniai sunkumai po pandemijos vis dažniau verčia ieškoti lankstesnių mokymosi formų. Robotai-avatarai čia tampa tarpine grandimi tarp klasikinės pamokos ir nuotolinio mokymosi platformų.

  • „Throwflame“ paleido į prekybą roboto šunį su liepsnosvaidžiu: kaina stebina

    JAV Ohajo valstijoje veikianti bendrovė „Throwflame“ pristatė neįprastą produktą – robotą šunį „Thermonator“, ant kurio sumontuotas liepsnosvaidis. Gamintojas teigia, kad tai pirmasis toks komercinis sprendimas, skirtas tiek darbams lauke, tiek pramogų industrijai.

    Pasak bendrovės, įrenginys gali būti naudojamas kontroliuojamiems žolės ir augalijos deginimams, ledo bei sniego šalinimui, taip pat specialiesiems efektams filmavimuose. Kartu pabrėžiama, kad realus panaudojimas priklauso nuo vietos taisyklių ir naudotojo atsakomybės.

    Kaip veikia „Thermonator“?

    „Thermonator“ komplektuojamas su lidaro žemėlapių sudarymo sprendimu ir nuotolinio valdymo galimybe per pirmojo asmens vaizdą. Tokia navigacija leidžia tiksliau valdyti robotą sudėtingesnėse vietovėse ir greičiau orientuotis aplinkoje.

    Gamintojas taip pat nurodo susidūrimų vengimo funkciją ir lazerinį taikiklį, skirtą liepsnos srautui nukreipti. Deklaruojamas veikimo nuotolis siekia iki maždaug 9 metrų, tačiau praktiniai rezultatai priklauso nuo aplinkos sąlygų.

    Kaina ir teisiniai niuansai

    Skelbiama, kad „Thermonator“ kaina siekia apie 8 700 eurų. Galutinė suma pirkėjui gali kisti dėl pristatymo, mokesčių ir papildomos komplektacijos, todėl prieš užsakant rekomenduojama įvertinti visas išlaidas.

    JAV liepsnosvaidžiai kai kuriose jurisdikcijose nėra prilyginami šaunamiesiems ginklams, tačiau taikomi skirtingi vietiniai apribojimai. „Throwflame“ ragina klientus laikytis visų galiojančių taisyklių, ypač dėl priešgaisrinės saugos ir naudojimo viešose erdvėse.

    Kodėl tai kelia diskusijas?

    Robotų platformos, ypač keturkojai, pastaraisiais metais sparčiai tobulėja, o jų pritaikymas plečiasi nuo pramonės patikrų iki gelbėjimo darbų. Vis dėlto liepsnosvaidžio integravimas į mobilų robotą neišvengiamai kelia klausimų dėl saugumo, atsakomybės ir galimų piktnaudžiavimo scenarijų.

    Ekspertai dažnai atkreipia dėmesį, kad tokie įrenginiai, net jei parduodami legaliai, reikalauja griežtų naudojimo taisyklių, apmokymų ir aiškaus rizikų valdymo. Kuo galingesnė technologija patenka į civilinę rinką, tuo svarbesnės tampa kontrolės priemonės ir skaidrus reguliavimas.

  • Amerikos mokykla pasikvietė humanoidinį robotą „Sally“: štai ką jis darys klasėje

    Amerikos mokykla pasikvietė humanoidinį robotą „Sally“: štai ką jis darys klasėje

    Salamankos vidurinė mokykla Niujorko valstijoje nuo šio rudens į klases įves humanoidinį robotą „Sally“, kuris dirbs kaip mokytojo asistentas. Planuojama, kad jis padės vienuoliktų ir dvyliktų klasių mokiniams per informatikos, programavimo, robotikos ir dirbtinio intelekto užsiėmimus.

    Robotą pagamino bendrovė „Realbotix“, o projektas mokyklos apygardai kainavo apie 56 000 eurų. „Sally“ sukurta taip, kad atrodytų itin realistiškai: turi silikoninę odą, ilgus rudus plaukus ir veido mimika gali perteikti emocijas.

    Nors robotas gali judinti rankas ir plaštakas, jis nevaikšto, todėl pamokose dirbs sėdėdamas. Projekto sumanytojai taip pat pritaikė robotui vakarų Niujorko regionui būdingą kalbėjimo manierą, tikėdamiesi, kad tai palengvins bendravimą ir sumažins mokinių įtampą.

    Mokyklos atstovai pabrėžia duomenų apsaugą: teigiama, kad „Sally“ nerenka mokinių asmens duomenų, neįrašinėja garso ar vaizdo ir veikia uždaroje sistemoje be interneto ryšio. Pasak organizatorių, robotas neturėtų pateikti gatavų atsakymų, o veikiau užduoti klausimus ir skatinti mokinius patiems ieškoti sprendimų.

    Okrugo vadovas dr. Markas Beehleris bandomąją programą apibūdino kaip „jaudinančią, bet kartu ir šiek tiek keliančią nerimą“. Mokykla taip pat aiškina, kad robotas netaps mokytojų ar personalo pakaitalu ir negalės pakeisti gyvo žmogaus bendravimo.

    Toks sprendimas JAV viešajame švietime vis dar retas, todėl natūralu, kad kyla diskusijų dėl humanoidų vaidmens mokyklose. Vieni tėvai ir ekspertai akcentuoja galimas naudas, pavyzdžiui, didesnį mokinių įsitraukimą į technologijų temas ir papildomą pagalbą pamokose, kiti kelia klausimus dėl pernelyg realistiškos išvaizdos, vaikų emocinės reakcijos bei ilgalaikių ribų, kuriose DI turėtų likti tik įrankiu, o ne autoritetu klasėje.

    Artimiausi mėnesiai turėtų parodyti, ar toks asistentas realiai padeda mokiniams geriau suprasti programavimą ir robotiką, ar vis dėlto didžiausias efekto šaltinis bus pats eksperimentas ir dėmesys naujosioms technologijoms. Mokyklos administracija tikisi, kad pilotas leis įvertinti praktinę naudą ir nuspręsti, ar šią kryptį verta plėsti.

  • Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos bendrovės ir toliau laiko Kiniją vienu svarbiausių gamybos ir tiekimo grandinių centrų, nors Europos Sąjunga viešai ragina mažinti strateginę priklausomybę. Tai rodo Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje apklausa, apėmusi beveik 300 narių atsakymus, surinktus metų pradžioje.

    Apklausos duomenimis, apie 68 proc. respondentų teigė arba išlaikantys, arba plečiantys veiklą Kinijoje. Tuo metu tik apie 7 proc. nurodė perkeliantys gamybos užsakymus į kitas šalis arba kuriantys alternatyvias gamybos bazes už Kinijos ribų.

    „Nematyti, kad de-risking taptų dominuojančia tema. Greičiau matome, kad Europos įmonės tampa dar labiau priklausomos nuo Kinijos kaip tiekimo ir gamybos vietos“, – sakė Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje prezidentas Jensas Eskelundas.

    Kas stumia likti Kinijoje

    Vienas svarbiausių veiksnių, kodėl įmonės nesitraukia, yra kaštai ir greitis. Nors Kinijoje darbo jėga ilgą laiką buvo laikoma konkurenciniu pranašumu, vis daugiau įmonių pabrėžia ne atlyginimus, o automatizaciją ir gamybos mastą.

    Konsultacijų bendrovės „Roland Berger“ atstovai apklausos kontekste akcentavo, kad per pastaruosius porą metų Kinijos gamyklose automatizacijos lygis kai kuriose šakose išaugo itin sparčiai. Dėl to darbo sąnaudų skirtumai praranda reikšmę, o lemiamu tampa pajėgumas gaminti greitai ir stabiliai.

    „Darbo kaina tampa vis mažiau svarbi, nes automatizacija ją nustumia į antrą planą“, – sakė „Roland Berger“ vadovaujantis partneris Denis Depoux.

    Robotai, ekosistema ir tiekėjų spaudimas

    Kinijos gamybos patrauklumą didina ne tik robotizacija, bet ir susiformavusi pramoninė ekosistema: tiekėjų koncentracija, žaliavų prieinamumas, logistika ir galimybė greitai keisti gamybos apimtis. Apklausos rezultatai rodo, kad maždaug trys ketvirtadaliai ES įmonių Kinijoje savo gamybos efektyvumą šalyje vertina kaip aukštesnį nei kitose rinkose.

    Kaip pavyzdys dažnai minimas elektromobilių sektorius, kuriame gamybos procesai vis labiau automatizuojami, o grandinės valdymas koncentruojamas vietoje. Kinijos elektromobilių gamintojas „Nio“ yra skelbęs, kad vienoje jo gamyklų dirba 941 robotas, galintis autonomiškai vykdyti dalį procesų ir palaikyti gamybą visą parą.

    Apklausoje taip pat išryškėjo tarpinis kelias: apie 24 proc. respondentų nurodė diversifikuojantys riziką taip, kad tuo pačiu plečia veiklą Kinijoje, bet lygiagrečiai kuria alternatyvius tiekėjus kitose šalyse. Tokį modelį įmonės dažnai renkasi siekdamos apsidrausti nuo geopolitinių įtampų, tarifų ar staigių reguliavimo pokyčių, bet neprarasti Kinijos masto ir kainos pranašumo.

    Ką tai reiškia Europai

    ES de-risking politika orientuota į jautrių sektorių atsparumą, kritinių žaliavų tiekimo saugumą ir perteklinės priklausomybės mažinimą. Tačiau verslo sprendimus dažnai lemia kasdieniai konkurencingumo kriterijai: savikaina, pristatymo terminai, tiekimo stabilumas ir gamybos lankstumas.

    Logistikos rinkos dalyviai taip pat pastebi, kad dalis sprendimų dėl tarptautinių srautų vis dažniau priimama pačioje Kinijoje, ypač tokiose srityse kaip elektromobiliai, baterijos ir plataus vartojimo elektronika. Tai reiškia, kad Europai siekiant mažinti riziką, reali priklausomybė nuo Kinijos pramonės pajėgumų daugelyje šakų kol kas nemažėja.

  • JAV kariuomenė išbando ginkluotus robo-šunis: „Skyborne Technologies“ kontraktas stebina

    JAV kariuomenė išbando ginkluotus robo-šunis: „Skyborne Technologies“ kontraktas stebina

    JAV kariuomenė pradeda naują bandymų etapą, kuriame bus vertinami ginkluoti keturkojai robotai, galintys veikti sudėtingoje aplinkoje ir padėti padaliniams kovinėse užduotyse. Australijos bendrovė „Skyborne Technologies“ atrinkta kaip tiekėja, o projektas numatytas tyrimams, vystymui ir praktiniams lauko bandymams.

    Pagal viešai skelbiamą informaciją, „Skyborne Technologies“ gavo mokslinių tyrimų ir plėtros sutartį, kurios vertė siekia apie 6 000 000 eurų. Sutartis apima ginkluotų bepiločių antžeminių sistemų testus, vertinimą ir techninį palaikymą, o pagrindinis dėmesys skiriamas saugiam naudojimui prieš pradedant bandymus realiomis sąlygomis.

    Bandymams numatytas paketas apima 14 keturkojų robotinių platformų ir 28 modulinius ginkluotės komplektus. Šios sistemos bus vertinamos JAV specialiųjų operacijų pajėgų struktūrose, taip pat kartu su vienu užsienio partneriu, siekiant patikrinti, kaip sprendimas veikia skirtingose taktinėse situacijose.

    Kas tai per sistema ir ką ji gali

    „Skyborne Technologies“ kuriamas sprendimas įvardijamas kaip operatoriaus valdomas tiesioginio veiksmo keturkojis robotas CODiAQ. Tai antžeminis robotas, skirtas nuotoliniam užduočių vykdymui, kai operatoriui svarbu išlaikyti atstumą, o robotui patikima judėti, orientuotis ir išlaikyti stabilumą įvairiame reljefe.

    Skelbiama, kad platforma gali būti komplektuojama su skirtingais moduliais, įskaitant 40 milimetrų kalibro granatsvaidžius ir šaunamuosius ginklus. Taip pat minimos funkcijos, susijusios su taikinių aptikimu realiuoju laiku, veikimu dieną ir naktį bei balistinių skaičiavimų atlikimu.

    Didelė dalis šio tipo sistemų vertės siejama su programine įranga, kuri padeda operatoriui greičiau suvokti situaciją ir tiksliau valdyti misiją. CODiAQ aprašyme akcentuojama, kad taikinių nustatymui ir taikymui naudojami sprendimai su dirbtinis intelektas elementais, tačiau pabrėžiama, kad robotas iš esmės išlieka valdomas ir prižiūrimas žmogaus.

    Kodėl kariuomenės domisi robo-šunimis

    Keturkojai robotai pastaraisiais metais vis dažniau bandomi kaip logistinės, žvalgybos ir apsaugos priemonės, nes jie gali judėti ten, kur ratinės ar vikšrinės platformos stringa. Laiptais, griuvėsiais ar miško paklote judantis robotas gali perimti dalį rizikingų užduočių ir sumažinti karių buvimo pavojingiausiose vietose poreikį.

    Vis dėlto ginkluotų antžeminių robotų tema kelia ir papildomų klausimų dėl saugumo, atsakomybės bei panaudojimo taisyklių. Dėl to bandymai paprastai apima ne tik techninius parametrus, bet ir procedūras, ryšio patikimumą, operatoriaus darbo krūvį bei tai, kaip sistema elgiasi ryšio sutrikimų ar klaidingo taikinio atpažinimo atvejais.

    Kur bus tikrinamas patikimumas

    „Skyborne Technologies“ teigimu, keturkojė platforma sukurta greitam parengimui ir turėtų būti paruošiama darbui per kelias minutes. Taip pat nurodoma, kad ji pritaikyta sudėtingam reljefui, įskaitant miesto aplinką, laiptus ir zonas su griuvėsiais.

    Techniniuose aprašymuose minimas IP67 atsparumo dulkėms ir vandeniui lygis, kuris svarbus realioms lauko sąlygoms. Tokie parametrai praktiškai tikrinami bandymuose, nes kariuomenei svarbu ne reklaminės specifikacijos, o stabilus veikimas esant purvui, drėgmei, smūgiams ir temperatūrų svyravimams.

    Artimiausi bandymai turėtų parodyti, ar tokio tipo ginkluotos platformos gali tapti įprasta specialiųjų padalinių įranga, ar liks nišiniu sprendimu konkrečioms situacijoms. Rezultatai taip pat bus svarbūs platesnėms diskusijoms apie žmogaus kontrolę, DI naudojimo ribas ir saugaus diegimo standartus.