Everestas šiandien laikomas aukščiausiu Žemės kalnu, tačiau geologai neatmeta, kad labai seniai planetos paviršiuje galėjo stūksoti ir dar didesni masyvai. Vis dėlto tiksliai atsakyti, ar kada nors egzistavo už Everestą aukštesnė viršukalnė, mokslas kol kas negali.
Kaip rašo „Live Science“, ekspertai pabrėžia, kad prieš šimtus milijonų ar milijardus metų buvusių kalnų „rekonstrukcijai“ trūksta detalių: erozija ir tektoniniai procesai per ilgesnį laiką nušlifuoja viršūnes ir „perrašo“ Žemės plutos istoriją. Dėl to šiandien neįmanoma nustatyti konkretaus senovinio „rekordininko“ taip, kaip matuojamas Everestas.
Tačiau užuominų esama. Mokslininkai tyrinėja Žemės plutoje išlikusias uolienas ir nuosėdas, kurios kadaise buvo giliai po kalnų grandinėmis. Tokie „likučiai“ padeda suprasti, kokio storio buvo pluta po didžiulėmis kalnų sistemomis, o tai leidžia spėti, kokio masto galėjo būti anuometiniai kalnai.
Geologai aiškina, kad kalnai susiformuoja ten, kur susiduria tektoninės plokštės ir žemyninė pluta yra išstumiama aukštyn. Kartu dalis plutos stumiama ir gilyn, todėl kalnų masyvai primena ledkalnius: virš paviršiaus matoma tik nedidelė dalis, o „šaknys“ slepiasi giliai po žeme.
Yra natūrali riba, kiek kalnas gali užaugti
Himalajai, kuriuose stūkso Everestas, yra palyginti jauni – jie pradėjo formuotis maždaug prieš 50–40 mln. metų, kai susidūrė Indijos ir Eurazijos žemyninės plokštės. Dėl to grandinė vis dar auga, nors tuo pat metu vyksta ir intensyvi erozija, „nuvalanti“ aštrias viršukalnes.
Skaičiuojama, kad Himalajų plutos „kolona“ gali siekti maždaug 80 kilometrų gylį. Palyginus su Everesto aukščiu (8 849 metrai virš jūros lygio), matyti, jog įspūdinga viršūnė tėra nedidelė dalis viso geologinio darinio.
Tokia sandara svarbi ir dėl kito dalyko: kalnai negali augti be galo. Didėjant masei, uolienos ima „neatlaikyti“ savo svorio, todėl egzistuoja riba, kada kalnų grandinė ima slūgti arba deformuotis.
Senovinių „superkalnų“ kandidatai
Vienu iš realiausių kandidatų, galėjusių prilygti Himalajams ar net juos lenkti, įvardijama Transgondvanos „superkalnų“ sistema. Ji pradėjo formuotis maždaug prieš 650 mln. metų, kai susidūrimai tarp tuometinių žemynų dalių prisidėjo prie superžemyno Gondvanos susidarymo.
Nors Gondvana vėliau suiro, senovinės kalnų juostos pėdsakų aptinkama dabartinėje pietų Indijoje, Šri Lankoje, Tanzanijoje ir Kenijoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ši sistema galėjo būti kelis kartus ilgesnė už Himalajus, o kai kurios plutos struktūros rodo išskirtinį mastą net ir po pusės milijardo metų erozijos.
Pagal kai kuriuos vertinimus, išlikusios plutos dalys leidžia spėti, kad tuometiniai kalnai galėjo būti bent Himalajų dydžio, o gal net didesni. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtinai buvo viena konkreti viršūnė, aiškiai aukštesnė už Everestą – greičiau kalbama apie labai didelio masto kalnų sistemas.
Kitas minimas variantas – Grenvilio orogenezė, susijusi su superžemyno Rodinijos formavimusi maždaug prieš 1,3 mlrd. metų. Tačiau apie šios išnykusios grandinės aukštį žinoma mažiau, todėl nuomonės dėl jos masto išsiskiria.
Dar senesnėje praeityje, maždaug prieš 2 mlrd. metų, su superžemyno Nuna (dar vadinamo Columbia) formavimusi taip pat siejami milžiniškų kalnų požymiai. Tokie tyrimai remiasi, be kita ko, kristalų (pavyzdžiui, cirkonų) sudėtimi, išlikusia Žemės plutoje.
Kodėl atsakymas gali likti neįmanomas
Kuo giliau į praeitį žvelgiama, tuo daugiau neapibrėžtumo. Anot geologų, ankstyvojoje Žemėje, kai planeta buvo karštesnė, pluta galėjo prasčiau „laikyti“ didelį svorį, todėl itin aukštų kalnų susidarymas galėjo būti mažiau tikėtinas.
Be to, stabilios žemyninės plokštės ir uolienos formavosi ne iš karto: maždaug prieš 4 mlrd. metų pradėjo ryškėti stabilesnė pluta, o dideliems žemynams susidaryti prireikė dar šimtų milijonų metų. Tai reiškia, kad net jei egzistavo milžiniškos kalnų sistemos, jų „pėdsakai“ šiandien gali būti pernelyg fragmentiški.
Todėl mokslininkai pabrėžia: šiuo metu geriausi kandidatai į kada nors buvusių aukščiausių kalnų sistemas yra Nuna, Transgondvanos ir Himalajų grandinių laikotarpiai, tačiau konkretaus, už Everestą aukštesnio kalno įvardijimas greičiausiai liks atviras klausimas.