Naujas albumas po šešerių metų
Paulas McCartney išleido dvidešimtąjį solinį albumą The Boys Of Dungeon Lane, pasirodžiusį po šešerių metų pertraukos. Šįkart muzikantas sąmoningai atsigręžia į prisiminimus ir vaikystės Liverpulį, tačiau didžiąją dalį plokštelės išlaiko blaivų toną.
Albumo pavadinimas siejamas su maršrutu nuo Liverpulio link Speke pakrantės, kur McCartney praleido dalį vaikystės. Ši geografinė nuoroda tampa raktu į visą kūrinio nuotaiką: tai ne demonstratyvus sugrįžimas, o ramus bandymas susidėlioti praeitį šiandienos akimis.
Kai nostalgija veikia, o ne trukdo
Ryškiausi albumo momentai atsiskleidžia tuomet, kai McCartney leidžia dainoms kalbėti paprastai, be bandymo skambėti šiuolaikiškai ar dirbtinai jaunėti. Pagrindinis singlas Days We Left Behind išsiskiria švelniu, populiarios melodijos tikslumu ir tekstais apie laiką, kuris negrįžta, bet gali būti priimtas be kartėlio.
„Nieko nebelieka taip pat, ir niekam nereikia verkti: praeities dienų susigrąžinti neįmanoma“, – dainuoja McCartney.
Stipriai veikia ir albumo pradžia As You Lie There, kurioje juntama sena, Wings laikus primenanti dinamika. Tarp romantiškesnių akcentų išsiskiria We Two, o pabaigoje pateikti kūriniai Salesman Saint ir Momma Gets By nukreipia dėmesį į šeimos istoriją bei tėvų atminimą.
Ne vien baladės: rokas ir ritmas
Nors albumo ašis yra refleksija, skambesyje netrūksta kontrastų. Mountain Top įneša psichodelikos ir žaismės, o Come Inside primena, kad McCartney vis dar geba sukurti arenoms tinkantį priedainį.
Toks baladžių ir energingesnių epizodų derinys padeda išvengti monotoniškumo. Dėl to The Boys Of Dungeon Lane skamba ne kaip vienalytė prisiminimų kronika, o kaip įvairiapusis vėlyvojo laikotarpio poproko darbas.
Vis dėlto, albumui įsibėgėjus, dalis dainų pasirodo mažiau įsimenančios. Down South ir First Star of the Night turi aiškų pasakojimo užtaisą, tačiau melodijoms pritrūksta ryškesnio kablio, kad emocija išliktų ilgiau nei klausymo akimirką.
Šiek tiek per saldus skamba ir McCartney bei Ringo Starro duetas Home To Us: susitikimas malonus, bet kūrinys pernelyg remiasi pažįstamais sprendimais. Kita vertus, tokia pažinties ir komforto logika, panašu, ir yra vienas sąmoningų albumo tikslų.
Bendras įspūdis išlieka tvirtas: The Boys Of Dungeon Lane nėra vėlyvosios karjeros šedevras, tačiau tai vientisas, šiltas ir profesionaliai sukonstruotas darbas. McCartney primena, kad nostalgija nebūtinai veda į liūdesį, ji gali padėti tiksliau suprasti, kaip atsidūrei dabartyje.
Albumas jau pasiekiamas muzikos platformose.