CP v2

Tag: Roko muzika

  • Mirė ZZ Top būgnininkas Frankas Beardas: grupė žada tęsti turą, dalis koncertų jau atšaukta

    Mirė ZZ Top būgnininkas Frankas Beardas: grupė žada tęsti turą, dalis koncertų jau atšaukta

    Netektis po 56 metų scenoje

    Mirė amerikiečių roko grupės ZZ Top būgnininkas Frankas Beardas, jam buvo 77-eri. Apie muzikanto mirtį pranešė pati grupė, patvirtinusi, kad jis paskutines dienas leido hospiso priežiūroje savo rančoje Ričmonde, Teksase.

    Mirties priežastis kol kas neskelbiama. Beardas su ZZ Top grojo daugiau nei penkis dešimtmečius ir buvo vadinamas vienu svarbiausių grupės skambesio „variklių“.

    Gibbonsas: jo ritmas laikė ZZ Top viršuje

    Grupės įkūrėjas Billy Gibbonsas atsisveikino su ilgamečiu bendražygiu, pabrėždamas jo kūrybiškumą ir natūralų muzikinį išradingumą. Pasak jo, būtent Beardo atpažįstamas pulsas padėjo išlaikyti ZZ Top energiją tiek studijoje, tiek koncertuose.

    „Šiandien Elwoodas ir aš netekome puikaus draugo ir bendražygio, o pasaulis prarado vieną iš prigimtinių novatorių tarp būgnininkų ir tikrą Teksaso sūnų. Jo skiriamasis ritmas buvo raktas, dėl kurio ZZ Top išliko viršuje“, – sakė Billy Gibbonsas.

    Grupė taip pat nurodė ketinanti tęsti pasirodymus, atsižvelgdama į paties muzikanto išsakytus norus. Vis dėlto dalis suplanuotų koncertų jau atšaukta, o artimiausio laikotarpio grafikas koreguojamas.

    Karjera nuo Teksaso grupių iki pasaulinių hitų

    Frankas Beardas gimė 1949 metais Frankstone, Teksase, o būgnais pradėjo groti dar paauglystėje. Tuomet jis susipažino su būsimu grupės bosistu Dusty Hillu, su kuriuo grojo įvairiuose projektuose dar iki ZZ Top susikūrimo.

    Prie Billy Gibbonso jis prisijungė 1969 metais, o netrukus suformuota klasikinė ZZ Top sudėtis. Būtent šis trio tapo vienu ryškiausių JAV roko ir bliuzo scenos vardų, išlaikiusių atpažįstamą skambesį per kelias kartas.

    Didžiausios komercinės sėkmės grupė sulaukė 1980-aisiais, ypač po albumo Eliminator pasirodymo 1984 metais. Šiame laikotarpyje išpopuliarėjo dainos Gimme All Your Lovin, Sharp Dressed Man ir Legs, kurios iki šiol laikomos ZZ Top vizitine kortele.

    ZZ Top per karjerą pardavė daugiau nei 50 000 000 įrašų, o 2004 metais buvo įtraukta į Rokenrolo šlovės muziejų. 2021 metais mirė ilgametis grupės bosistas Dusty Hillas, tuomet jam buvo 72-eji.

    Frankas Beardas paliko žmoną Debbie Meredith ir tris vaikus. Artimiausiomis dienomis laukiama daugiau informacijos apie planuojamus grupės pasirodymus ir tai, kaip ZZ Top spręs būgnininko vietos klausimą koncertuose.

  • „The Rolling Stones“ albumas Foreign Tongues: ambicingas sugrįžimas ir netikėtas šūvis į ateitį

    „The Rolling Stones“ albumas Foreign Tongues: ambicingas sugrįžimas ir netikėtas šūvis į ateitį

    Naujas albumas be nostalgijos

    „The Rolling Stones“ pristatė naują albumą Foreign Tongues ir dar kartą paneigė prielaidą, kad veteranų leidiniai neišvengiamai virsta pagarbiomis retrospektyvomis. Vietoj saugios kelionės per praeitį grupė renkasi gyvą, šiandien skambantį roko įrašą, kuriame daugiau impulso nei sentimentų.

    Po 2023 metais išleisto Hackney Diamonds, kuris buvo sutiktas kaip kūrybinio atgimimo ženklas, Foreign Tongues skamba dar tvirčiau ir užtikrinčiau. Šįkart akcentas krenta į didesnes melodijas, ryškesnius gitarų rifus ir aiškiai suvaldomą energiją, kuri dažnai asocijuojama su jaunesnių grupių ambicijomis.

    Jaggerio balsas ir grupės pagreitis

    Vienas ryškiausių albumo aspektų yra Micko Jaggerio vokalas, kuris, sprendžiant iš įrašo, išlaikė ir atpažįstamą manierą, ir jėgą. Tai ypač juntama dainose, kuriose jis grįžta prie aštresnės, labiau „kandančios“ intonacijos, bet kartu išlieka muzikalus ir tikslus.

    Ronnie Woodas ir Keithas Richardsas čia gauna daugiau erdvės gitaroms, o aranžuotės dažnai kuriamos taip, kad dainos judėtų pirmyn be užsitęsiančių įžangų. Albumas nuo pradžios deklaruoja tempą ir jo nemažina: tai labiau koncertinė, dinamiška roko plokštelė nei studijinis prisiminimų albumas.

    Svečiai, politinės užuominos ir silpnesnės vietos

    Foreign Tongues turi keletą daug dėmesio sulaukusių svečių pasirodymų, tačiau jie labiau papildo bendrą paveikslą, o ne perbraižo dainas. Kai kuriose kompozicijose girdėti ir socialinės ar politinės užuominos, kurios dera prie „Stones“ tradicijos nevengti aktualijų, bet nepaverčia albumo pamokslu.

    Vis dėlto ne viskas vienodai stipru: keli sprendimai, ypač kai kurios švelnesnės, saldesnės stilistikos dainos, skamba mažiau įtikinamai ir tarsi bando atkartoti ankstesnius grupės hitų receptus. Tačiau bendrame kontekste tai nepakeičia įspūdžio, kad albumas yra vientisas, nuosekliai sukonstruotas ir gerai „suklijuotas“ kaip leidinys.

    Prodiusavimo prasme Foreign Tongues skamba šiuolaikiškai, švariai ir pakankamai „kietai“, kad neprarastų roko aštrumo. Šis balansas leidžia albumui išlikti prieinamam platesnei auditorijai, bet kartu neatrodyti nušlifuotam iki sterilumo.

    „Ar norite šokti, kol įlūš stogas, o gitaros klyks ir choras vis tiek dainuos“, – skamba laisvai perteikiama Jaggerio teksto mintis vienoje ryškiausių albumo vietų.

    Galutinis įspūdis aiškus: Foreign Tongues yra žingsnis pirmyn po Hackney Diamonds ir priminimas, kad „The Rolling Stones“ vis dar remiasi ne vien reputacija. Tai albumas, kuris, nepaisant kelių blankesnių momentų, išlaiko pagreitį ir labiausiai įtikina tada, kai grupė tiesiog groja taip, lyg jai dar būtų ką įrodyti.

  • Tragiška Bogdano Łyszkiewicziaus mirtis: kaip avarija nutraukė „lenkiško John Lennon“ istoriją

    Nuo Krokuvos protestų iki scenos

    Bogdanas Łyszkiewiczius gimė 1964 metais Krokuvoje ir būtent ten brendo jo asmenybė bei pasaulėžiūra. Jaunystėje jis įsitraukė į antikomunistinius protestus, o maišto nuotaika vėliau persikėlė į kūrybą ir sceninį įvaizdį.

    Dar iki didžiųjų įrašų jis buvo žinomas kaip žmogus, nenorintis taikytis prie taisyklių. Toks temperamentas tapo viena priežasčių, kodėl publika jo dainose įžvelgė autentiškumą, o ne vien pramogą.

    Jarocinas ir „Chłopcy z Placu Broni“ iškilimas

    Ryškus lūžis įvyko 1987 metais, kai 23 metų muzikantas su grupe pasirodė Jarocino festivalyje, tuomet laikytame svarbiausiu alternatyvios muzikos tramplynu Lenkijoje. Grupės debiutas buvo pastebėtas iš karto, o scena atvėrė duris platesnei auditorijai.

    „Chłopcy z Placu Broni“ pavadinimas kilo iš Ferenco Molnáro romano, o tai suteikė kolektyvui savitą, kiek literatūrinį atspalvį. Łyszkiewiczius tapo ne tik vokalistu, bet ir pagrindiniu lyderiu, kompozitoriumi bei daugumos tekstų autoriumi.

    Didžiausia šlovė atėjo 1990-ųjų pradžioje, kai pasirodė albumai su dainomis, tapusiomis kartos simboliais. Tokie kūriniai kaip „Kocham cię“ ir „Kocham wolność“ įsitvirtino radijo eteryje ir koncertuose, kur minios dainuodavo kartu.

    Kodėl jį vadino lenkišku John Lennon?

    Łyszkiewiczius atvirai žavėjosi „The Beatles“, o ypač Johno Lennono dainų rašymo maniera ir melodiniu jautrumu. Ši įtaka buvo girdima tiek harmonijose, tiek paprastuose, tiesmukuose tekstuose, kuriuose dažnai grįždavo meilės tema.

    Laikui bėgant jis imtas vadinti lenkišku John Lennon ne vien dėl išvaizdos ar stiliaus detalių. Palyginimas labiau siejosi su gebėjimu parašyti dainą, kuri skamba asmeniškai, bet tinka dainuoti visiems.

    Tragiška avarija ir netikėta pabaiga

    2000 metų birželio 23 dieną Łyszkiewiczius važiavo automobiliu „Chevrolet Camaro“ netoli Rybitvų Mazovijoje. Kelyje įvyko kaktomuša su kitu automobiliu, o patirti sužalojimai buvo itin sunkūs.

    Muzikantas buvo skubiai nuvežtas į ligoninę Płońske, tačiau medikų pastangos jo neišgelbėjo. Jis mirė po kelių valandų, būdamas 35 metų, kai jo populiarumas buvo pasiekęs vieną aukščiausių taškų.

    Łyszkiewiczius palaidotas Krokuvoje, Batovickių kapinėse. Ankstyva mirtis ir staigios aplinkybės dar labiau sustiprino jo dainų statusą, o gerbėjams jos liko asmeninės istorijos dalimi.

    Po jo mirties atminimas buvo įamžintas keliais būdais: renginiais, leidiniais ir iniciatyvomis, kurios primena apie jo indėlį į lenkų roko ir poproko sceną. Jo pavardė iki šiol minima kalbant apie 1990-ųjų muziką ir laiką, kai dainos tapdavo visuomenės nuotaikų veidrodžiu.

  • Kalvarijoje birželio 6 dieną vyks „Rock Blues Festival 2026“: kas lips į sceną ir kada prasidės?

    Kalvarijoje birželio 6 dieną vyks „Rock Blues Festival 2026“: kas lips į sceną ir kada prasidės?

    Roko ir bliuzo vakaras Kalvarijoje

    Kalvarijos Karališkajame parke birželio 6 dieną planuojamas „Rock Blues Festival 2026“ – atviro oro renginys, subursiantis roko ir bliuzo gerbėjus. Organizatoriai skelbia, kad koncertinė programa startuos 18 valandą.

    Renginys vyks vasaros festivaliams įprastu formatu: gyvas garsas, pasirodymai po atviru dangumi ir kelių šalių atlikėjai vienoje scenoje. Kalvarija tokiu būdu tęsia regionuose populiarėjančią tradiciją kultūrą kelti iš salių į parkus ir viešąsias erdves.

    Kas pasirodys scenoje?

    Šių metų programoje numatyti trys kolektyvai, atstovausiantys skirtingoms scenoms ir stilistikoms. Skelbiama, kad publika išgirs „Moore Plays Moore“, „Svaras 409“ ir „Lavrix Band“.

    „Moore Plays Moore“ pristatomas kaip tarptautinis projektas, siejamas su Lenkija ir Jungtine Karalyste, o „Lavrix Band“ atvyksta iš Latvijos. Lietuvai programoje atstovaus „Svaras 409“.

    Ką verta žinoti prieš vykstant?

    Festivalis vyks Karališkajame parke, todėl daliai lankytojų aktualiausia bus atvykimas ir laikas: pradžia numatyta 18 valandą, tad planuojantiems atvykti iš kitų miestų verta įsivertinti kelionės trukmę. Kadangi renginys lauke, patogu pasirūpinti apranga, tinkama permainingiems vasaros vakarams.

    Organizatoriai kviečia rinktis tuos, kuriems svarbi gyva muzika ir festivalinė nuotaika be perteklinio formalumo. Tokie renginiai regionuose dažnai tampa proga vienu vakaru išgirsti ir vietinius, ir kaimyninių šalių atlikėjus, o kartu atrasti pačią vietą kaip kultūrinį traukos tašką.

    „Jau birželio 6 dieną nuo 18 valandos drebins Kalvarijos Karališkąjį parką“, – skelbia renginio organizatoriai.

  • 1969 metų Led Zeppelin kūrinys Moby Dick įvardytas geriausiu visų laikų būgnų solo

    Roko muzikoje dėmesys dažniausiai tenka vokalistams ir gitaristams, tačiau būgnininkų indėlis neretai lieka šešėlyje. Vis dėlto Led Zeppelin būgnininkas Johnas Bonhamas jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių savo instrumento meistrų.

    1969 metais išleistas grupės instrumentinis kūrinys Moby Dick, kuriame skamba ilgas būgnų solo, muzikantų ir pedagogų diskusijose vis dažniau įvardijamas kaip geriausias tokio tipo pasirodymas per visą roko istoriją. Vertintojai pabrėžia ne tik techniką, bet ir tai, kaip Bonhamas sugebėjo išlaikyti įtampą bei struktūrą, net kai kūrinys virsta beveik vien būgnų partija.

    Šis kūrinys sąmoningai sudėliotas taip, kad turėtų trumpą įžangą ir pabaigą, o viduryje atsivertų erdvė Bonhamo improvizacijai. Tokia forma tapo savotišku koncertiniu „numeriu“, leidusiu būgnininkui demonstruoti dinaminių akcentų kontrolę, greitas riedėjimo frazes ir galingą, bet tikslią „groove“ laikyseną.

    Muzikos mokytojai ir būgnininkai, analizuojantys Bonhamo braižą, dažnai akcentuoja jo retą gebėjimą suderinti jėgą su disciplina. Moby Dick laikomas pavyzdžiu, kaip solo gali būti ne atsitiktinių triukų rinkinys, o nuosekliai kuriamas pasakojimas, turintis pradžią, kulminaciją ir atoslūgį.

    Bonhamo reputaciją stiprino ir tai, kaip kūrinys skambėdavo gyvai. Pasakojama, kad per koncertus būgnininkas solo dalį neretai išplėsdavo iki maždaug 20 minučių, kaskart kitaip dėliodamas ritmines frazes ir keldamas publikos reakciją.

    Vienas labiausiai aptarinėjamų epizodų siejamas su jo improvizaciniu stiliumi, kai pasirodymo metu jis esą atidėjo lazdelės ir dalį ritmo mušė plikomis rankomis. Tokios detalės padėjo sukurti legendą apie būgnininką, kuris ne tik grojo, bet ir rizikavo, ieškodamas naujų skambesio ribų.

    Johnas Bonhamas mirė 1980 metais, tačiau jo įtaka būgnininkų kultūrai tik augo. Jis dažnai minimas tarp roko būgnininkų etalonų, o jo skambesys cituojamas tiek klasikiniame roke, tiek šiuolaikinėje alternatyvioje muzikoje.

    Moby Dick ir šiandien veikia kaip „vizitinė kortelė“, rodanti, kaip vienas instrumentas gali išlaikyti minios dėmesį be papildomų efektų ar sudėtingos aranžuotės. Roko gerbėjams tai lieka kūrinys, padedantis išgirsti, kodėl būgnininkas kartais tampa tikru grupės varikliu.