CP v2

Tag: Roma

  • Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Šedevras, dingęs daugiau nei šimtmečiui

    Italija po ilgų derybų ir daugiau nei šimtmetį trukusių pastangų susigrąžino vienus svarbiausių etruskų dailės kūrinių – vadinamojo Prançois kapo freskas. Jos dabar prieinamos lankytojams Nacionaliniame etruskų muziejuje Villa Giulia Romoje.

    Šis sugrįžimas kultūros paveldo specialistų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis saugant ir grąžinant istoriškai svarbius objektus į viešąją erdvę. Freskos XIX amžiuje buvo atskirtos nuo kapavietės sienų ir ilgą laiką liko privačiose rankose.

    Kaip viskas prasidėjo Vulčiuose

    Kapavietę 1857 metais senoviniame etruskų mieste Vulčiuose aptiko prancūzų archeologas Alessandro François. Nekropolis buvo teritorijoje, priklausiusioje aristokratų Torlonia šeimai, todėl ankstyvieji radinių likimai priklausė ir nuo privačių interesų.

    1863 metais sienų tapyba buvo nuimta ir perkelta į privačią kolekciją, o kiti kapo radiniai išsisklaidė po skirtingas institucijas ir rinkinius. Dalis jų vėliau atsidūrė muziejuose įvairiose pasaulio šalyse, todėl vieningo komplekso idėja ilgą laiką buvo prarasta.

    Kodėl šios freskos tokios svarbios

    Prançois kapas, datuojamas IV amžiaus prieš mūsų erą pabaiga, laikomas vienu ryškiausių etruskų meno pavyzdžių. Uoloje iškaltą erdvę puošė dešimtys tapytų siužetų ir akmens dekoras, o išlikę fragmentai leidžia rekonstruoti itin turtingą ikonografiją.

    Freskose vaizduojami motyvai apima ir graikų mitologijos siužetus, ir etruskų istorijos bei legendų atgarsius. Tarp žinomiausių scenų minimi Achilo aukojimo epizodai, Eteoklio ir Polineiko kova, taip pat vaizdai, interpretuojami kaip etruskų konfliktai su ankstyvuoju Roma ir kitais Italijos miestais.

    Istorikams ypač reikšminga scena, kurioje karys Mastarna išlaisvina Caeliusą Vibenną. Romėnų šaltiniuose, remiantis vėlesne imperatoriaus Klaudijaus interpretacija, Mastarna siejamas su Servijumi Tulijumi, šeštuoju Romos karaliumi, todėl freska gali būti unikali užuomina apie ankstyvąją Romos valdovų tradiciją.

    „Šie vaizdai svarbūs ne tik kaip menas – jie yra retas langas į etruskų pasaulį ir jo ryšį su ankstyvąja Roma“, – sakė kultūros paveldo tyrėjas, komentuodamas kūrinių reikšmę istorinei atminčiai.

    Etruskai šimtmečius dominavo centrinėje Italijoje, o nemaža dalis romėnų religijos, simbolikos ir politinės kultūros elementų siejama būtent su etruskų tradicijomis. Tačiau išlikusių etruskų sienų tapybos pavyzdžių yra nedaug, todėl Prançois kapo freskos laikomos vienu vertingiausių šaltinių, padedančių suprasti šią civilizaciją.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija aktyviau spręsti paveldo grąžinimo ir prieinamumo klausimus, o muziejai vis dažniau pabrėžia skaidrų objektų kilmės tyrimą. Italijos atvejis rodo, kad net po labai ilgo laiko kultūros vertybės gali sugrįžti į viešą ekspoziciją, jei valstybė nuosekliai siekia susitarimo.

  • Roma užtvindyta „Vespa“: 25 000 gerbėjų iš 67 šalių šventė 80-metį ir atskleidė istoriją

    Roma užtvindyta „Vespa“: 25 000 gerbėjų iš 67 šalių šventė 80-metį ir atskleidė istoriją

    Roma tapo „Vespa“ sostine

    Romos istorinis centras birželio 27 dieną trumpam virto dviračių ir motorolerių švente: į Italijos sostinę suvažiavo apie 25 000 „Vespa“ vairuotojų iš 67 šalių. Mieste vyko 80-mečiui skirti renginiai, į gatves pritraukę ne tik bendruomenę, bet ir tūkstančius smalsuolių bei turistų.

    Jubiliejinis suvažiavimas tęsėsi kelias dienas, o jo epicentre atsidūrė simbolinis miesto paradas. Organizatoriai pabrėžė, kad tai buvo ne vien technikos mėgėjų susitikimas, bet ir Italijos dizaino bei pokario industrijos istorijos šventė.

    Didysis paradas ir įspūdingiausi maršrutai

    Ryškiausias šventės akcentas tapo didysis paradas, kuriam startą oficialiai davė Romos meras Roberto Gualtieri. Procesijos priekyje važiavo skirtingų šalių „Vespa“ klubų prezidentai, o paskui juos nusidriekė ilga motorolerių kolona.

    Kolona pajudėjo nuo Karakalos pirčių, pasiekė Koliziejų, apvažiavo Piazza Venezia ir nusidriekė palei Imperijos forumus. Šį reginį lydėjo plojimai, fotoaparatų blykstės ir nuolatinis miestiečių dėmesys, nes senamiestyje tokio masto dviračių kultūros šventės vyksta retai.

    Nuo 1946 metų iki šiandienos modelių

    Parade ir ekspozicijose didžiausio dėmesio sulaukė daugiau nei 160 skirtingų modelių, atspindinčių „Vespa“ raidą nuo 1946 metų iki šiandienos. Žiūrovai galėjo pamatyti itin retus ankstyvųjų serijų egzempliorius, tarp jų ir istorinę Vespa 98, taip pat 1950-ųjų „faro basso“ modelius bei 1960-ųjų VBB.

    Šalia klasikų rikiavosi gerbėjų pamėgti ET3, GTR, Rally ir legendinis PX, o galiausiai ir naujesnės „Primavera“ bei „GTS“ versijos. Dalis dalyvių į Romą atvyko įveikę tūkstančius kilometrų, o kai kurie motorolerius gabeno per kelias valstybes, kad nepraleistų jubiliejaus.

    „Toks renginys sutraukia visų aistrą: čia gali sutikti įvairiausių žmonių, kuriuos suvienija motoroleris, tarsi turintis savo sielą“, – sakė iš Čilės atvykusi Elizabeth Husman.

    „Man „Vespa“ yra gyvenimo būdas, nerūpestingos laisvės pojūtis ir galimybė viską patirti lėčiau, su maksimalia ramybe“, – sakė italas Andrea Musco.

    „Vespa Village“ ir šventė už gatvių ribų

    Šventė nesibaigė parade: Forume Italico, prie Stadio dei Marmi, įkurtame „Vespa Village“ lankytojams buvo siūloma nemokama programa su gyva muzika, pramogomis ir teminėmis erdvėmis. Čia buvo galima pamatyti didelę fotografijų ekspoziciją ir apžiūrėti kolekcinius, itin retus modelius iš Piaggio muziejaus.

    Jubiliejus tapo ir priminimu, kad „Vespa“ įvaizdis per dešimtmečius išliko atpažįstamas, o kartu prisitaikė prie naujų miestų mobilumo tendencijų. Europoje vis ryškesnė kryptis į mažiau taršų transportą, todėl rinkoje stiprėja elektrinių dviračių ir elektrinių motorolerių segmentas, o tradiciniai gamintojai ieško būdų suderinti paveldą, dizainą ir tvarumą.

  • Romos oro uostai perspėja dėl EES patikrų: vasarą gali tekti laikinai atsisakyti biometrinių duomenų

    Romos oro uostai perspėja dėl EES patikrų: vasarą gali tekti laikinai atsisakyti biometrinių duomenų

    EES startas kelia įtampą

    Romos oro uostai Fiumičinas ir Čampinas šią vasarą gali būti priversti švelninti Europos Sąjungos naujos Entry/Exit System (EES) tvarkos taikymą, kad išvengtų eilių ir skrydžių grandininio vėlavimo. Apie tai viešai perspėjo Romos oro uostų operatoriaus „Aeroporti di Roma“ vadovas Marco Troncone.

    Jo teigimu, piko metu vienu metu atvykstančių keleivių srautai gali būti nesuderinami su pilna biometrinių patikrų apimtimi. Dėl to, siekiant palaikyti oro uostų pralaidumą, gali tekti laikinai leisti daliai keleivių pereiti kontrolę be visų numatytų procedūrų.

    Ką keičia EES patikra?

    EES sistema pakeičia iki šiol taikytą pasų antspaudavimą skaitmeniniu atvykimo ir išvykimo fiksavimu. Ji skirta trečiųjų šalių keliautojams, atvykstantiems trumpam laikui, ir automatiškai registruoja įvažiavimo, išvažiavimo faktus bei atsisakymus įleisti.

    Praktikoje tai reiškia, kad pasienio kontrolėje papildomai renkami biometriniai duomenys, įskaitant veido atvaizdą ir pirštų atspaudus, taip pat nuskaitomi kelionės dokumentų duomenys. Ši pirmojo įvedimo procedūra, ypač piko valandomis, yra viena pagrindinių eilių priežasčių daugelyje oro uostų.

    Ar oro uostai spės prisitaikyti?

    Marco Troncone pabrėžė, kad didžiausia problema yra ne pati idėja, o greitis ir mastas, kuriuo EES privalo būti įgyvendinama realiomis vasaros kelionių sąlygomis. Jo vertinimu, visiškas, šimtu proc. įgyvendinimas piko metu gali būti nepasiekiamas, todėl oro uostams prireiktų lankstumo, kad būtų išvengta „chaoso“.

    Įtampą didina ir tai, kad pati Europos Sąjunga yra pripažinusi, jog sistemai stabilizuotis gali prireikti iki dvejų metų. Tokia prognozė sustiprina oro uostų baimes, kad pirmosios vasaros su EES gali tapti didžiausiu išbandymu tiek pasienio tarnyboms, tiek oro linijoms.

    Problema ne vien Romoje

    Panašūs signalai girdimi ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Portugalija yra paskelbusi planus vasaros pradžioje stiprinti pajėgas oro uostuose, kad būtų lengviau suvaldyti srautus ir sumažinti laukimo laiką prie pasienio.

    Tuo metu aviacijos sektoriaus atstovai Europoje atvirai kalba, kad būtent biometrinių duomenų surinkimas pirmojo atvykimo metu yra sudėtingiausia grandis. Tai lemia, kad net ir nedideli sistemos trikdžiai ar žmogiškųjų išteklių trūkumas gali greitai virsti ilgomis eilėmis bei vėlavimais visoje oro uosto infrastruktūroje.

    Keliautojams, planuojantiems skrydžius per Romą ar kitus didžiuosius Šengeno erdvės oro uostus, šią vasarą rekomenduojama į oro uostą atvykti anksčiau nei įprastai. Taip pat verta stebėti oro uostų ir oro linijų pranešimus, nes EES taikymo praktika skirtinguose terminaluose gali keistis priklausomai nuo srautų.

  • Romos koncertas atvėrė naują Italijos ir Kazachstano etapą: pradėjo veikti ambasada prie Šventojo Sosto

    Romos koncertas atvėrė naują Italijos ir Kazachstano etapą: pradėjo veikti ambasada prie Šventojo Sosto

    Koncertas Romoje pažymėjo diplomatiją

    Romoje surengtas koncertas Armonia della Musica tapo proga simboliškai įtvirtinti stiprėjančius Italijos ir Kazachstano kultūrinius ryšius. Renginys buvo skirtas Kazachstano ambasados prie Šventojo Sosto atidarymui.

    Koncertas vyko Santa Cecilia konservatorijos Didžiojoje akademinėje salėje, garsėjančioje įspūdingais vargonais ir aukštomis lubomis. Ši vieta Italijoje laikoma viena reikšmingiausių klasikinės muzikos erdvių.

    Programoje susitiko opera ir kazachų klasika

    Vakaro programoje skambėjo italų operos klasika ir Kazachstano kompozitorių kūriniai. Publika išgirdo Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini muziką, taip pat Akhmeto Žubanovo bei Latifo Khamidi kompozicijas.

    Renginys sutapo su Akhmeto Žubanovo 120-osiomis gimimo metinėmis. Jis dažnai įvardijamas kaip vienas Kazachstano profesionaliosios muzikos tradicijos pradininkų ir pirmasis šalies profesionalus dirigentas.

    Scenoje – tarptautinė atlikėjų komanda

    Koncertui dirigavo Elmaras Buribajevas, pristatomas kaip A. Žubanovo proanūkis. Serbų smuikininkas Ilija Marinkovičius atliko A. Žubanovo kūrinį smuikui ir orkestrui.

    Scenoje pasirodė Astanos operos solistai kartu su Santa Cecilia konservatorijos atlikėjais. Tarp jų buvo ir Kazachstano sopranas Maria Mudryak.

    „Tai buvo tikrai ypatinga ir nepamirštama patirtis dainuoti Santa Cecilia konservatorijos scenoje ir atstovauti Kazachstanui šiame renginyje“, – sakė Maria Mudryak.

    Organizatorių teigimu, renginys Romoje atspindėjo platesnę tendenciją, kai diplomatiniai santykiai vis dažniau stiprinami kultūros formatais. Tokie koncertai padeda kurti ilgalaikį dialogą, kuris veikia ne tik politinį, bet ir visuomeninį šalių santykių lygmenį.

  • „Orient Express“ grįžta su nauju maršrutu Roma–Stambulas: kelionė kainuos nuo 20 000 eurų

    Legendinis „Orient Express“ vardas vėl grįžta į Europos bėgius: planuojama, kad 2026 metais startuos naujas prabangus maršrutas iš Romos į Stambulą. Kelionei žadama penkios dienos ir keturios naktys traukinyje, kuriame akcentuojamas itališkas stilius, aukšto lygio aptarnavimas ir gastronomija.

    Naujasis reisas pristatomas kaip modernus klasikinio maršruto perinterpretavimas, orientuotas į komfortą ir išskirtinę patirtį. Kelionė prasidės Romos stotyje Roma Ostiense, kur keleiviai prieš išvykimą bus kviečiami į specialią laukimo erdvę su užkandžiais ir gėrimais, o vakare įsikurs kupė ar liukso klasės numeriuose.

    Organizatorių teigimu, po pirmos nakties traukinyje keliautojai ryte pasieks Veneciją. Čia numatomos laisvo laiko programos ir iš anksto paruoštos ekskursijos, leidžiančios miestą patirti ne tik per pagrindines lankytinas vietas, bet ir per teminius maršrutus.

    Vėliau traukinys turėtų stoti Budapešte, o dar kitą dieną kirsti Karpatų regioną ir sustoti Rumunijoje, įtraukiant tokias kryptis kaip Brašovas ir Sinaia. Kelionės pabaiga numatyta Stambule, kuris istoriškai buvo vienas svarbiausių „Orient Express“ maršruto taškų.

    Skelbiama, kad bilietų kaina į šį maršrutą prasidės nuo 20 000 eurų vienam žmogui. Tokia suma atspindi ne tik patį pervežimą, bet ir visą paketą: nakvynę traukinyje, aptarnavimą, maitinimo koncepciją bei išskirtinumo elementą, dėl kurio prabangūs traukinių reisai pastaraisiais metais vėl populiarėja.

    Kelionių rinkoje tai siejama su lėtesnio, patirtimis paremto turizmo tendencija, kai daliai keliautojų svarbiausia tampa ne greitis, o kelionės kokybė, privatumas ir kruopščiai sukurta atmosfera. Prabangūs naktiniai maršrutai Europoje ir nauji aukštos klasės traukinių projektai vis dažniau pristatomi kaip alternatyva skrydžiams, ypač ilgesniems kelių šalių maršrutams.

    „Orient Express“ istorinis įvaizdis daugelį dešimtmečių buvo siejamas su senojo žemyno romantika, detektyvinėmis istorijomis ir elitiniu keliavimu. Dėl to prekės ženklas išlieka atpažįstamas net tiems, kurie niekada nėra keliavę tokio tipo traukiniu, o nauji maršrutai paprastai sulaukia didelio dėmesio dar prieš pradedant prekybą.

    Nors 20 000 eurų kaina daugeliui keliautojų yra sunkiai pasiekiama, prabangos turizmo segmentui tokie pasiūlymai tampa prestižo ir ribotos pasiūlos produktu. Būtent ribotas vietų skaičius ir kruopščiai sukurta patirtis dažnai yra pagrindiniai argumentai, kodėl tokie reisai išparduodami iš anksto.

  • „Orient Express“ grįžta su maršrutu Roma–Stambulas: 5 dienų kelionė kainuos nuo 20 000 eurų

    „Orient Express“ grįžta su maršrutu Roma–Stambulas: 5 dienų kelionė kainuos nuo 20 000 eurų

    Prabangaus traukinio sugrįžimas

    Praėjus daugiau nei 140 metų nuo istorinio „Orient Express“ išpopuliarėjimo, 2026 metais planuojamas naujas prabangus maršrutas iš Romos į Stambulą. Kelionė truks penkias dienas ir keturias naktis, o bilietų kainos prasidės nuo 20 000 eurų vienam žmogui.

    Naujas reisas pristatomas kaip modernaus komforto ir klasikinės geležinkelio romantikos derinys, kuriame žadama daug dėmesio skirti gastronomijai, aptarnavimui ir kruopščiai apgalvotoms patirtims sustojimuose. Organizatoriai akcentuoja itališką stilistiką ir 1960-ųjų estetiką, kuri pastaraisiais metais vėl tapo ryški prabangos kelionių rinkoje.

    Kas laukia keleivių pakeliui

    Kelionės pradžia numatyta Romos Ostiense stotyje, kur keleiviai būtų pasitinkami specialioje „Orient Express“ poilsio erdvėje. Prieš išvykimą žadama šampano degustacija, aperityvo stiliaus vaišės ir gyva muzika, atkartojanti klasikinių Europos kelionių atmosferą.

    Traukinyje numatytos skirtingos apgyvendinimo klasės, o interjeras kuriamas remiantis itališko dizaino tradicija. Viena ryškiausių programos dalių – aukštos klasės vakarienės, kuriose pabrėžiama Michelin lygio virtuvės idėja, būdinga naujajai prabangių traukinių bangai Europoje.

    Maršrutas per Europos miestus

    Pirmasis didesnis sustojimas suplanuotas Venecijoje, kur keleiviai galėtų rinktis savarankišką pažintį su miestu arba iš anksto paruoštas patirtis. Tarp siūlomų variantų minimos teminės ekskursijos ir pasiplaukiojimas lagūnoje, atliepiant šiuolaikinį prabangių kelionių lūkestį gauti ne tik transportą, bet ir turinio vertą patirtį.

    Vėliau maršrutas driektųsi į Budapeštą, o kitą dieną – per Karpatų regioną su sustojimais Rumunijoje, įskaitant Brašovą ir Sinaiją. Paskutinę kelionės dieną traukinys pasiektų Stambulą, kur keliautojams būtų siūloma tęsti pažintį su miestu arba planuoti tolimesnę kelionę į rytus.

    Toks kainodaros lygis rodo, kad produktas orientuotas į itin aukštas pajamas gaunančius keliautojus, kurie renkasi lėtą, patirtimis paremtą turizmą. Pastaraisiais metais Europoje matoma aiški tendencija: auga susidomėjimas prabangiais traukiniais, nes jie leidžia keliauti patogiai, matyti kraštovaizdžius ir gauti išskirtinį aptarnavimą be intensyvaus skrydžių ritmo.

  • 2026 metų vaikščiojamiausių miestų reitingas: Europoje – visas dešimtukas, Venecija smuko

    2026 metų vaikščiojamiausių miestų reitingas: Europoje – visas dešimtukas, Venecija smuko

    Europa užėmė visą dešimtuką

    Naujas 2026 metų vaikščiojamiausių pasaulio miestų reitingas rodo aiškią tendenciją: pirmąsias dešimt vietų užėmė Europos miestai. Sąrašo viršūnėje atsidūrė Roma, o šalia jos rikiuojasi Madridas, Budapeštas, Praha, Lisabona, Amsterdamas, Portas, Barselona, Londonas ir Berlynas.

    Reitingą paskelbusi ekskursijų pėsčiomis platforma „GuruWalk“ vertino ne teorinius rodiklius, o realius keliautojų pasirinkimus ir įspūdžius. Rezultatai sudaryti remiantis šimtais tūkstančių patikrintų atsiliepimų apie ekskursijas su vietiniais gidais.

    Kaip sudarytas reitingas?

    „GuruWalk“ nurodo, kad reitingas sudarytas iš daugiau nei 467 000 patikrintų keliautojų atsiliepimų apie 3 600 turų daugiau nei 800 miestų. Duomenys apėmė 12 mėnesių laikotarpį iki šių metų balandžio, todėl sąrašas atspindi naujausią kelionių paklausą.

    Galutinis balas buvo skaičiuojamas derinant du komponentus: keliautojų srautą ir pasitenkinimo įvertinimus. Skelbta, kad didesnę dalį sudaro keliautojų aktyvumas, o likusi dalis tenka kokybės ir pasitenkinimo vertinimui.

    Kodėl viršuje – Roma ir Madridas?

    Roma reitingo viršūnėje atsidūrė dėl unikalaus istorinių objektų tankio ir galimybės pagrindines vietas pasiekti pėsčiomis. Keliautojai dažniausiai mini Koliziejų, Panteoną ir Vatikano teritoriją, o pats miestas išlieka patrauklus ir tiems, kurie renkasi lėtesnį pažinimą.

    Madridas, nors dažnai nusileidžia Barselonai pagal bendrą lankytojų skaičių, pėsčiomis keliaujantiems gali būti patogesnis ir „kompaktiškesnis“. Reitingo aprašymuose išskiriami Retiro parkas, Gran Vía ir Prado muziejus, o maršrutai dažnai planuojami taip, kad tarp objektų nereikėtų ilgų pervažiavimų.

    Budapeštas trečioje vietoje pateikiamas kaip miestas, kuriame istorinis paveldas ir kasdienis miesto gyvenimas susitinka trumpais atstumais. Tarp dažniausiai minimų taškų – parlamentas, Žvejų bastionas ir terminės pirtys, kurios keliautojams tampa ne mažiau svarbia patirtimi nei architektūra.

    Azija ir Lotynų Amerika kyla, Venecija krenta

    Nors Europos dominavimas išlieka akivaizdus, reitingas fiksuoja ryškų kitų regionų augimą. Ypač išsiskiria Azija: Tokijas pakilo į 20 vietą, Kiotas įtrauktas į aukštesnes pozicijas, o Hirošima pateko tarp naujų įrašų, kas rodo didėjantį susidomėjimą miestais, kuriuos patogu tyrinėti pėsčiomis.

    Lotynų Amerikoje pastebimas panašus šuolis: Santjagas pakilo į 25 vietą, o Meksikas pasiekė geriausią savo rezultatą ir atsidūrė 33 vietoje. Tuo pat metu Niujorkas, nepaisant didžiulio masto, per kelerius metus nuosekliai kilo reitinge ir šįkart įsitvirtino 23 vietoje.

    Didžiausias kritimas, kurį išskiria reitingo sudarytojai, teko Venecijai: miestas nukrito į 91 vietą. Kritimas siejamas su pertekliniu turizmu, kuris keičia lankytojų patirtį ir kasdienį judėjimą mieste, o vietos gyventojų nepasitenkinimas dėl srautų Europoje jau seniai tapęs politinių sprendimų tema.

  • Tyrimas parodė populiariausius Europos miestus dienos išvykoms: kuo vilioja Londonas ir Atėnai

    Tyrimas parodė populiariausius Europos miestus dienos išvykoms: kuo vilioja Londonas ir Atėnai

    Kur keliautojai ieško trumpų pabėgimų

    Miesto savaitgalio kelionės Europoje keičiasi: vis daugiau žmonių didžiuosius turistinius centrus renkasi kaip bazę dienos išvykoms. Vietoj skubėjimo per lankytinų vietų sąrašą keliautojai planuoja vienos dienos maršrutus į pilis, vyno regionus, paplūdimius ar kalnus.

    Nauja analizė parodė, iš kurių Europos miestų internete dažniausiai ieškoma dienos išvykų idėjų. Reitingo viršuje atsidūrė Londonas, Paryžius ir Roma, o dešimtuke taip pat išryškėjo Barselona, Florencija, Edinburgas, Milanas, Dublinas, Lisabona ir Atėnai.

    Tyrimą atlikusi kelionių ir pramogų paslaugų bendrovė „TUI Musement“ vertino „Google“ paieškų apimtis pagal užklausą dienos išvykos iš konkretaus miesto. Buvo nagrinėjami Europos miestai, turintys daugiau nei 150 000 gyventojų, o paieškos skaičiuotos ir vietine, ir angliška miesto pavadinimo forma.

    Šis metodas leidžia suprasti ne tik, kur keliaujama, bet ir kaip planuojami maršrutai: žmonės ieško logiškų, greitai pasiekiamų krypčių, kurias galima įgyvendinti per vieną dieną. Tokias keliones dažniausiai skatina patogūs traukinių tinklai, išplėtotos ekskursijų paslaugos ir noras pamatyti daugiau, nekeičiant viešbučio.

    Londonas ir Paryžius: klasika už miesto ribų

    Didžiausio susidomėjimo sulaukė Londonas: tyrime būtent iš šio miesto fiksuota daugiausia dienos išvykų paieškų. Populiariausios kryptys dažnai apima kelias vietas per vieną maršrutą, todėl ypač mėgstami „kombinuoti“ turai.

    Iš Londono keliautojai neretai renkasi kelionę į Stounhendžą ir netoliese esantį Bath miestą, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat dažni pasirinkimai yra Vindzoro pilis ir televizijos serialų filmavimo vietos, kurios išnaudoja britiškos kultūros ir istorijos patrauklumą.

    Paryžius, nors ir pilnas pasaulinio lygio muziejų bei architektūros, vis dažniau tampa atspirties tašku pažinti kitus Prancūzijos regionus. Tarp populiariausių variantų išlieka Versalis, lengvai pasiekiamas traukiniu, ir Živerni kaimelis, siejamas su Claude’u Monet.

    Dalis keliautojų renkasi ir tolesnius maršrutus, pavyzdžiui, į Mont Saint-Michel, tačiau tokia išvyka dažnai reiškia ilgesnį važiavimą ir ankstyvą išvykimą. Vis dėlto būtent „viena diena, bet maksimalus įspūdis“ logika ir kelia paieškų skaičius.

    Italija, Ispanija ir Graikija: vynas, kalnai ir salos

    Roma įvardijama kaip patogi bazė pamatyti daugiau nei Koliziejų ar Vatikaną. Keliautojai dažnai domisi išvykomis į Pompėją, taip pat į pietų Italijos pakrantės kryptis, kurias patogu derinti su regioniniais maršrutais.

    Florencija išsiskiria kaip Toskanos pažinimo centras: populiarios dienos kelionės į Pizą, Sieną, taip pat į Kjanti regioną, kur siūlomos vyno degustacijos ir vietinės virtuvės patirtys. Tokie maršrutai atitinka lėtesnio turizmo tendenciją, kai svarbiau kokybė, o ne lankytinų vietų kiekis.

    Barselona dėl savo lokacijos Viduržemio jūros pakrantėje suteikia daug pasirinkimų: nuo Montserato kalnų ir vienuolyno iki mažesnių Kosta Bravos miestelių. Kai kuriems keliautojams patraukli ir galimybė per vieną dieną užsukti į Andorą.

    Atėnai taip pat pritraukia ne vien archeologija mieste: populiarios išvykos į Delfus ir Meteorą, o norintiems jūros dažnai siūlomos salos, kurias galima pasiekti be ilgo persikėlimo. Tai rodo, kad net trumpa kelionė gali tapti „dviejų patirčių“ deriniu: miestas ir gamta ar pakrantė.

    Į dešimtuką patekę Milanas, Dublinas, Lisabona ir Edinburgas atspindi tą pačią logiką: keliautojai ieško aiškių, lengvai suplanuojamų dienos maršrutų į ežerus, kalnus ar išskirtinius gamtos objektus. Plėtojamos greitos jungtys ir populiarėjantis išankstinis planavimas internete tik didina tokio tipo išvykų paklausą.

  • Romoje aptiktas IX amžiaus rankraštis: jame slypi ankstyviausias žinomas senosios anglų kalbos eilėraštis

    Romoje aptiktas IX amžiaus rankraštis: jame slypi ankstyviausias žinomas senosios anglų kalbos eilėraštis

    Netikėtas radinys Romos bibliotekoje

    Romoje saugomuose archyvuose tyrėjai aptiko IX amžiaus rankraštį, kuriame užfiksuotas ankstyviausiu žinomu laikomas senosios anglų kalbos eilėraštis – Cædmono giesmė. Tekstas buvo paslėptas lotyniškame veikale ir ilgą laiką nebuvo identifikuotas.

    Rankraštis rastas Romos Nacionalinės centrinės bibliotekos fonduose. Atrastas egzempliorius išskirtinis tuo, kad senoji anglų kalba čia įkomponuota į pagrindinį lotyniško teksto pasakojimą, o ne palikta paraštėse ar prirašyta gale.

    Kas yra Cædmono giesmė?

    Cædmono giesmė – devynių eilučių kūrinys, šlovinantis Dievą ir pasaulio sukūrimą. Tradiciškai jis siejamas su Cædmonu, apie kurį rašoma kaip apie galvijų prižiūrėtoją iš Vitbio, Šiaurės Jorkšyro, esą įkvėptą po dvasinio regėjimo.

    Manoma, kad pats eilėraštis sukurtas VII amžiuje, o iki mūsų dienų išliko todėl, kad buvo perrašinėjamas į kai kuriuos Bedos Garbingojo veikalo Anglų tautos bažnytinė istorija egzempliorius. Šis VIII amžiuje lotynų kalba parašytas istorinis darbas viduramžiais buvo vienas plačiausiai kopijuotų tekstų Europoje.

    Kaip tekstas atsidūrė Italijoje

    Tyrėjų vertinimu, aptiktas įrašas į Bedos veikalo tomą pateko IX amžiuje, kai vienuolis jį perrašė Nonantolos benediktinų abatijoje Šiaurės Italijoje. Viduramžiais tai buvo svarbus mokslininkų ir raštininkų centras, o tekstų keliavimas tarp vienuolynų buvo įprasta praktika.

    Vėliau rankraščio kelias archyvuose nutrūko, o apie šį konkrečiai egzempliorių mokslininkų bendruomenė ilgą laiką neturėjo patikimos informacijos. Situacija pasikeitė, kai Romos biblioteka dokumentą suskaitmenino ir padarė prieinamą nuotoliniu būdu.

    Trinity College Dublin specialistai dr. Elisabetta Magnanti ir dr. Markas Faulkneris iš pradžių dirbo su skaitmenine kopija, o vėliau nuvyko į Romą apžiūrėti originalo. Tyrėjai pabrėžia, kad šis radinys reikšmingas ir Bedos teksto sklaidos tyrimams, nes tai viena iš nedaugelio išlikusių vėlesnių, bet vis dar ankstyvų Anglų tautos bažnytinės istorijos kopijų.

    „Anglų tautos bažnytinė istorija viduramžiais buvo perrašoma itin plačiai, žinome beveik 200 rankraščių. Tačiau vėlesnių ankstyvųjų kopijų yra vos kelios, todėl šis atpažinimas svarbus norint suprasti, kaip Beda buvo skaitomas ir perrašomas“, – sakė dr. Markas Faulkneris.

    Kuo šis egzempliorius svarbus mokslui

    Iki šiol žinomuose seniausiuose egzemplioriuose, saugomuose Kembridže ir Sankt Peterburge, eilėraštis dažniausiai pateikiamas kaip prierašas paraštėse arba teksto pabaigoje. Romoje aptikta versija laikoma išskirtine, nes senoji anglų kalba įtraukta į pačią lotyniško pasakojimo struktūrą.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į neįprastą skyrybą: kai kur matomi taškai, primenantys sakinių atskyrimą, nors kitose versijose tokie ženklai pasitaiko rečiau. Tokios detalės gali padėti geriau suprasti, kaip skirtinguose raštininkų centruose buvo suvokiamas teksto ritmas ir skaitomumas.

    Pasak mokslininkų, tai pirmasis tokio ankstyvumo Cædmono giesmės egzempliorius, identifikuotas nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio, ir vienas seniausių iki šiol išlikusių šio teksto liudijimų. Platesniame kontekste radinys primena, kad skaitmeninimo projektai vis dažniau tampa atradimų katalizatoriumi, kai retų fondų turinį gali analizuoti tarptautinės tyrėjų komandos.

    „Trinity College ekspertų atradimas – tik pradžia: vienas rankraštis gali atverti kelią daugeliui kitų atradimų, kai skirtingų šalių specialistai bendradarbiauja“, – sakė dr. Andrea Cappa.

    Romos Nacionalinės centrinės bibliotekos atstovai pabrėžia, kad skaitmeninimas leidžia ne tik apsaugoti originalus nuo perteklinio vartymo, bet ir suteikia galimybę iš naujo peržiūrėti jau seniai aprašytus fondus. Tokie atvejai rodo, jog viduramžių tekstų istorija dar nėra iki galo parašyta, o svarbūs liudijimai kartais slypi ne tose vietose, kur jų tikimasi.

  • Monte Soratte netoli Romos: kodėl ši vieniša 691 m kalva slepia tiek daug antikos pėdsakų

    Monte Soratte netoli Romos: kodėl ši vieniša 691 m kalva slepia tiek daug antikos pėdsakų

    Vienišas masyvas Tibro slėnyje

    Monte Soratte stūkso Lacijaus regione, netoli Sant’Oreste, į šiaurę nuo Romos. Iš aplinkinio lygaus Tibro slėnio jis išsiskiria kaip atskiras masyvas, pakylantis iki maždaug 691 metro aukščio.

    Kalnagūbris tęsiasi daugiau nei 5 kilometrus, todėl iš tolo atrodo lyg natūrali siena lygumoje. Būtent ši forma ir izoliuota padėtis šimtmečiais traukė keliautojus, mokslininkus ir vietos bendruomenes.

    Ne ugnikalnis, o geologinė išimtis

    Nors vidurio Italija siejama su vulkanine praeitimi, Monte Soratte nėra užgesęs ugnikalnis. Masyvą daugiausia sudaro klintys ir kitos jūrinės kilmės nuosėdinės uolienos, susiformavusios prieš milijonus metų.

    Dėl to kalnas laikomas geologine anomalija regione, kuriame greta aptinkama ir vulkaninės kilmės teritorijų. Tyrėjai pabrėžia, kad senovėje ši vieta galėjo priminti salą arba atskirą iškilimą tuometiniame kraštovaizdyje.

    Urvai, karstas ir saugomas rezervatas

    Klintinėse uolienose per ilgą laiką susiformavo karstinės ertmės, grotos ir vertikalios įgriuvos. Viena žinomiausių natūralių vietų yra Grotta di Santa Lucia, svarbi dėl specifinių sąlygų požeminėms gyvūnų rūšims.

    Skirtingai apšviesti šlaitai lemia ir augalijos kontrastus: vienur vyrauja Viduržemio jūrai būdingi augalai, kitur – artimesni vidutinių platumų rūšims. Dėl šios įvairovės teritorija saugoma kaip Monte Soratte gamtos rezervatas, apimantis apie 400 hektarų.

    Rezervate aptinkami lapės, ežiai, miegapelės, plėšrieji paukščiai, o urvuose – įvairios šikšnosparnių rūšys. Izoliuotas masyvas neretai apibūdinamas kaip biologinė „sala“, kurioje kai kurios rūšys prisitaikė prie kitokių sąlygų nei aplinkinėse lygumose.

    Šventa vieta nuo antikos iki vienuolynų

    Monte Soratte nuo senovės buvo laikomas išskirtine vieta, o romėnai jį siejo su sakralumu. Šaltiniuose minimi ritualai, kuriuos ant viršūnės atlikdavo žyniai, vadinti Hirpi Sorani, o svarbiausia šventovė greičiausiai buvo skirta dievybei Soranus, vėliau tapatintai su Apolonu.

    Pati šventykla neišliko, tačiau manoma, kad vėlesnės religinės struktūros buvo statomos ant ankstesnių kulto vietų. Viduramžiais šlaituose kūrėsi atsiskyrėlių buveinės ir vienuolynai, o vienas geriausiai žinomų objektų – San Silvestro eremitas.

    Sant’Oreste apylinkėse ir prie kalno rasta romėniškų architektūros detalių, įrašų bei reljefų fragmentų. Tokie radiniai leidžia manyti, kad čia galėjo būti reikšmingas antikinis kompleksas, o kalno religinė ir kultūrinė svarba tęsėsi per skirtingus istorinius laikotarpius.