CP v2

Tag: Romaninės salotos

  • Šios salotos turi ypač daug vitamino K: veikia kaip skydas kaulams, bet jas valgome per retai

    Romaninės salotos daugeliui pirmiausia siejasi su klasikine Cezario salota, tačiau jų maistinė vertė dažnai lieka neįvertinta. Tai traškūs, pailgi lapai, švelniai kartoko skonio, o pats produktas laikomas vienu lengvesnių pasirinkimų kasdienėje mityboje.

    Didžiausias romaninių salotų privalumas – itin didelis vitamino K kiekis. Šis vitaminas svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai, taip pat prisideda prie kaulų būklės, nes dalyvauja procesuose, susijusiuose su kaulų baltymų aktyvinimu.

    Verta atkreipti dėmesį, kad vitaminas K yra jautrus laikymo ir paruošimo sąlygoms, todėl dalis jo gali sumažėti termiškai apdorojant. Dėl to romaines salotas dažniausiai rekomenduojama valgyti žalias, kai išlieka daugiau natūralių vitaminų ir antioksidantų.

    Šiose salotose taip pat yra ir kitų organizmui reikšmingų medžiagų, įskaitant vitaminą C, kai kuriuos B grupės vitaminus bei beta karoteną. Jos paprastai vertinamos ir dėl skaidulų, kurios padeda palaikyti virškinimo sistemos veiklą ir ilgiau suteikia sotumo jausmą.

    Romanines salotas kasdienėje virtuvėje pritaikyti lengva, nes jos tinka ne tik salotoms. Traškūs lapai gali tapti pagrindu sumuštiniams ar naminiams mėsainiams, taip pat gali pakeisti tortiliją lengvesniuose suktinukuose, į kuriuos patogu vynioti daržoves, ryžius, žuvį ar ankštinių produktus.

    Norint paįvairinti skonį, romaines salotas galima derinti su pomidorais, agurkais, avokadu, sūriu ar žuvimi, o taip pat su vaisiais, pavyzdžiui, kriaušėmis ar citrusais. Kai kurie jas trumpai pakepina ar paskrudina ant grotelių, tačiau tokiu atveju naudinga nepersistengti su kaitinimo trukme.

    Jei vartojate kraują skystinančius vaistus, staigūs vitamino K kiekio mityboje pokyčiai gali būti reikšmingi, todėl dėl raciono korekcijų vertėtų pasitarti su gydytoju. Kitais atvejais romaninės salotos dažniausiai yra paprastas būdas papildyti racioną žalumynais ir dažniau rinktis mažiau kaloringus patiekalus.

  • 14 salotų rūšių, kurias verta pirkti: ne tik dubeniui – kai kurios tinka net sriubai

    Salotos dažnai nuvertinamos kaip nuobodus garnyras, tačiau jų pasaulis gerokai įvairesnis. Skirtingos veislės skiriasi ne tik skoniu, bet ir tekstūra bei panaudojimu, todėl tinka ne vien salotoms, o ir karštiems patiekalams.

    Įprastai salotos skirstomos į kelias grupes: gūžines traškias, sviestines, romanines ir lapines. Nuo šio pasirinkimo priklauso, ar jos geriau laikys padažą, ar tiks sukti į suktinukus, ar išlaikys traškumą sumuštinyje.

    Traškios, sviestinės, romaninės, lapinės

    Traškios gūžinės salotos, tokios kaip ledkalnio, vertinamos dėl tvirto, gaivaus kąsnio. Jos ypač tinka pjaustytoms salotoms, takams, mėsainiams ir sumuštiniams, kai norisi šalto traškumo.

    Sviestinės salotos, pavyzdžiui, Boston ar Bibb, yra švelnios, minkštos, lengvai lūžtančiais lapais. Jos geriausiai atsiskleidžia lengvose salotose arba kaip apvalkalas įdarams, kai norisi ne traškumo, o švelnios tekstūros.

    Romaninės salotos išsiskiria ilgais, tvirtais lapais ir storu vidiniu koteliu, todėl atlaiko intensyvesnius padažus. Jos dažnai pasirenkamos klasikiniam Cezario tipo patiekalui, taip pat tinka trumpai apkepinti ar apkepti ant grotelių.

    Laisvalapės salotos neformuoja tvirtos gūžės, jų lapai auga laisviau ir dažnai būna raukšlėti. Dėl didelio lapų ploto jos patogios plėšyti į kąsnio dydžio gabalėlius, o kruopštus plovimas ypač svarbus, nes nešvarumai gali užsilaikyti lapų raukšlėse.

    Kartumas ir pipiriškumas: cikorijos ir kiti žalumynai

    Šalia salotų parduotuvėse dažnai randami ir cikorijų šeimos žalumynai, pavyzdžiui, endivijos, eskariolės, frizė ar radicchio. Jų kartumas gali tapti privalumu, ypač kai patiekale yra riebesnių ingredientų, citrusų ar saldesnių daržovių.

    Radicchio ryškios spalvos lapai suteikia patiekalui charakterio, o termiškai apdorotas kartumas švelnėja ir atsiranda daugiau saldumo. Endivijos lapai patogūs naudoti kaip mažus indelius užkandžiams, o frizė prideda traškios tekstūros mišrioms salotoms.

    Į salotų miksus dažnai patenka ir gražgarstės, špinatai ar kiti jauni žalumynai. Nors tai ne visada botaniškai salotos, virtuvėje jie atlieka tą pačią funkciją: suteikia šviežumo, prideda skonio sluoksnį ir leidžia derinti skirtingą lapų tvirtumą.

    Kaip laikyti, plauti ir atgaivinti

    Kad salotos ilgiau išliktų traškios, jas verta laikyti šaldytuve daržovių stalčiuje, pakuotėje arba maišelyje, įdėjus popierinį rankšluostį drėgmei sugerti. Perteklinė drėgmė dažnai yra pagrindinė priežastis, kodėl lapai greičiau genda.

    Prieš valgant salotas būtina gerai nuplauti ir nusausinti, nes ant lapų gali likti žemių ir smėlio. Jei lapai apvyto, juos galima trumpam pamirkyti šiltame vandenyje, o tada kruopščiai nusausinti.

    Virtuvėje verta derinti kelias rūšis viename dubenyje: tvirtesnes romanines su švelniomis sviestinėmis ar kartesnes cikorijas su saldesniais priedais. Taip iš kelių paprastų ingredientų sukuriamas ryškesnis skonis ir įvairesnė tekstūra.