Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS), tarptautinėje literatūroje dar vadinamas IBS, yra lėtinis žarnyno ir smegenų ašies sutrikimas. Tai reiškia, kad simptomus dažniausiai lemia pakitęs nervų sistemos ir žarnyno „susikalbėjimas“, o ne akivaizdus organinis pažeidimas.
Nors anksčiau DŽS paplitimas neretai buvo vertinamas 10–20 proc., naujesni tyrimai, taikant griežtesnius Romos IV kriterijus, rodo mažesnius skaičius. Didelėse tarptautinėse apklausose DŽS dažnis dažnai siekia apie 4 proc., o skirtumus lemia skirtingos metodikos ir populiacijos.
Pagrindinis DŽS požymis yra pasikartojantis pilvo skausmas, susijęs su tuštinimusi, išmatų dažnio ar formos pokyčiais. Pagal Romos IV kriterijus skausmas turi kartotis vidutiniškai bent kartą per savaitę per pastaruosius tris mėnesius, o simptomų pradžia turi būti buvusi ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius.
Pagal vyraujančius nusiskundimus išskiriamos kelios formos: su viduriavimu, su vidurių užkietėjimu, mišri ir neklasifikuota. Dažnai vargina pilvo pūtimas, padidėjęs dujų kaupimasis, skubus noras tuštintis, nepilno pasišalinimo jausmas ar gleivės išmatose.
Simptomai gali pasireikšti ne tik žarnyne
Gydytojai pabrėžia, kad DŽS ne visada apsiriboja virškinamuoju traktu. Moksliniuose apžvalginiuose darbuose nurodoma, kad įvairūs pozarnyniniai simptomai gali pasitaikyti maždaug pusei pacientų, nors jų priežastys dažnai būna daugialypės.
Tarp dažniau aprašomų nusiskundimų minimas lėtinis nuovargis, galvos skausmai ar migrena, nugaros ir raumenų skausmai, miego sutrikimai. Daliai žmonių pasireiškia ir dubens srities diskomfortas, taip pat šlapinimosi padažnėjimas ar skubus noras šlapintis.
Specialistų vertinimu, tai gali būti susiję su padidėjusiu nervų sistemos jautrumu skausmui ir dirgikliams, taip pat su prastesne miego kokybe, kuri mažina skausmo slenkstį. Vis dėlto pabrėžiama, kad galvos ar nugaros skausmai yra nespecifiniai, todėl jų negalima automatiškai priskirti DŽS.
Kaip nustatoma diagnozė?
Vieno tyrimo, kuris patvirtintų DŽS, nėra: diagnozė remiasi simptomų analize, pokalbiu su pacientu ir gydytojo apžiūra. Kraujo ar išmatų tyrimai dažniausiai skiriami tam, kad būtų atmestos kitos būklės, galinčios imituoti DŽS.
Tyrimų apimtis priklauso nuo amžiaus, simptomų pobūdžio ir šeiminės anamnezės. Praktikoje gali būti vertinami uždegimo žymenys, atliekami tyrimai dėl celiakijos, kartais skiriamas kalprotektino tyrimas išmatose, o endoskopiniai tyrimai taikomi tuomet, kai yra aiškios medicininės indikacijos.
Kada būtina nedelsti?
Įspėjamaisiais požymiais laikomas kraujas išmatose, juodos deguto spalvos išmatos, mažakraujystė, nepaaiškinamas svorio kritimas ar viduriavimas, kuris žadina naktį. Papildomą budrumą turėtų kelti karščiavimas, staiga naujai prasidėję ar greitai stiprėjantys simptomai, taip pat artimųjų istorijoje buvęs storosios žarnos vėžys, uždegiminės žarnyno ligos ar celiakija.
DŽS nelaikomas būkle, kuri sukeltų storosios žarnos vėžį ar negrįžtamai pažeistų žarnyną, tačiau jis gali smarkiai bloginti gyvenimo kokybę. Todėl pasikartojančių simptomų neverta ignoruoti: tikslus įvertinimas padeda parinkti tinkamą gydymo taktiką ir nepraleisti kitų ligų.