Tag: Ronaldas Reaganas

  • Kaip R. Reagano politika Europoje prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos ir „Berlyno sienos“ griūties

    JAV prezidento Ronaldo Reagano užsienio politika Europoje rėmėsi dviem kryptimis – griežtu spaudimu Sovietų Sąjungai ir kartu atsargiai paliekamomis durimis deryboms, o toks derinys ilgainiui prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos.

    Kaip rašoma „The Collector“, R. Reaganas siekė silpninti Maskvos įtaką Rytų Europoje, stiprinti ryšius su sąjungininkais Vakaruose ir, atsiradus progai, pereiti prie rimtesnės diplomatijos – ypač tuomet, kai SSRS vadovu tapo Michailas Gorbačiovas.

    Dar 1980 metų rinkimų kampanijoje R. Reaganas akcentavo būtinybę griežčiau priešintis SSRS. Jis kritikavo iki tol vyravusią „įtampos mažinimo“ (détente) logiką, teigdamas, kad ji leido sovietams stiprinti karinę galią ir užtvirtinti kontrolę Rytų Europoje.

    Tapęs prezidentu, jis pasirinko patarėjus, kurie palaikė kietesnę kryptį – stiprinti JAV karinį buvimą Europoje ir aktyviau remti antisovietinius judėjimus. Tačiau kartu ši politika turėjo ribas: branduolinio konflikto rizika vertė ieškoti ir politinių sprendimų.

    Artimiausi sąjungininkai ir įtampos taškai

    Europos lyderė, labiausiai atitikusi R. Reagano pasaulėžiūrą, buvo Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher. Abu politikai palaikė tvirtą laikyseną Rytų bloko atžvilgiu ir siekė, kad Vakarai neatsitrauktų nuo saugumo įsipareigojimų.

    Vis dėlto jų partnerystėje pasitaikė ir trinties. Pavyzdžiui, M. Thatcher nepritarė JAV invazijai į Grenadą, nes ši šalis priklausė Sandraugai, tačiau viešo konflikto vengė, kad nepakenktų glaudžiam bendradarbiavimui su Vašingtonu.

    R. Reagano administracija taip pat rėmė glaudesnę Europos integraciją, o M. Thatcher ilgainiui vis skeptiškiau vertino Europos Sąjungos politines ambicijas. Nepaisant skirtumų, JAV ir Jungtinės Karalystės „ypatingi santykiai“ išliko vienu svarbiausių JAV atramos taškų Europoje.

    Parama Lenkijos „Solidarumo“ judėjimui

    Vienu ryškiausių R. Reagano politikos akcentų tapo pastangos ardyti komunistinių režimų stabilumą Rytų Europoje. JAV Nacionalinio saugumo tarybos direktyvose buvo numatyta siekti silpninti komunistų valdžią regione, o Lenkija įvardyta kaip ypač reikšminga kryptis.

    Tuo metu Lenkijoje kilo „Solidarumo“ profesinės sąjungos judėjimas, pradėjęs veikti 1980 metais Gdansko laivų statyklose. Iš pradžių reikalavimai buvo gana riboti – geresnių sąlygų darbuotojams, tačiau judėjimas greitai peraugo į platesnį politinį pasipriešinimą, vadovaujamą Lecho Walęsos.

    Įvedus karo padėtį ir uždraudus „Solidarumą“, organizacija buvo priversta veikti pogrindyje. Straipsnyje teigiama, kad JAV žvalgyba vertino, jog judėjimui būtina finansinė parama, o Vašingtonas matė galimybę smogti Varšuvos pakto sistemai.

    Minima ir slaptos paramos programa „Operation QRHELPFUL“, kurios metu „Solidarumui“ buvo nukreipiamos dešimtys milijonų dolerių. Šios lėšos, kaip aprašoma, buvo naudojamos pogrindinei leidybai, streikuojančių darbuotojų rėmimui ir informacijos rinkimui, o vėliau Lenkijoje prasidėję politiniai pokyčiai galiausiai atvedė prie rinkimų ir komunistinės valdžios žlugimo.

    Branduolinių raketų klausimas ir derybų lūžis

    R. Reagano laikotarpiu didelę įtampą kėlė branduolinių ginklų klausimas: tiek JAV, tiek SSRS laikė juos atgrasymo priemone, tačiau ginklavimosi varžybos augino nesaugumo jausmą Europoje.

    1983 metais JAV paskelbė planą dislokuoti Europoje 572 vidutinio nuotolio raketas, daugiausia „Pershing II“, keliose NATO valstybėse. Tai išprovokavo masines demonstracijas Vakarų Europoje – dalis visuomenės baiminosi, kad toks žingsnis ne atgrasys, o padarys jų šalis labiau pažeidžiamas.

    Situacija ėmė keistis 1985 metais, kai SSRS vadovu tapo M. Gorbačiovas. Jis inicijavo „glasnost“ ir „perestroikos“ reformas, siekė mažinti karines išlaidas ir atverti kelią dialogui, o R. Reaganas šią progą išnaudojo intensyvesnėms deryboms.

    Abu lyderiai surengė keturis susitikimus, kuriuose daugiausia dėmesio skyrė ginklavimosi varžybų stabdymui. 1987 metais buvo pasirašyta INF sutartis, uždraudusi vidutinio nuotolio raketų dislokavimą Europoje.

    Tais pačiais metais R. Reaganas pasakė vieną žymiausių Šaltojo karo retorinių frazių Berlyne, prie tuometinės Berlyno sienos, ragindamas M. Gorbačiovą ją nugriauti. Nors ši kalba tapo simboliu, straipsnyje pabrėžiama, kad svarbų vaidmenį suvaidino ne vien vieši pareiškimai, bet ir nuosekli strategija, kurioje derėjo spaudimas ir derybos.

    R. Reagano palikimas Europoje iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai: Rytų Europoje jis dažnai laikomas vienu ryškiausių antisovietinės politikos simbolių, tačiau dalyje Vakarų šalių jo sprendimai dėl branduolinių ginklų dislokavimo kėlė didelį pasipriešinimą.