CP v2

Tag: Ropliai

  • Černobylio zonoje suaktyvėjo žalčiai: ekologai paaiškino, kodėl jų šiemet matoma daugiau

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šiuo metu fiksuojamas didesnis paprastųjų žalčių aktyvumas. Rezervato specialistai aiškina, kad žmonėms tai gali atrodyti kaip netikėtas „antplūdis“, tačiau iš tiesų toks elgesys būdingas ankstyvam rudeniui.

    Pasak ekologų, rugsėjį ir panašiu metu žalčiai dar nėra baigę aktyvaus sezono. Kol dienomis saulė pakankamai įšildo žemę, ropliai išlenda iš slėptuvių pasišildyti, susirasti maisto ir sukaupti energijos prieš šaltesnį laikotarpį.

    „Jei rugsėjį sutikote žaltį, neskubėkite stebėtis: kol dieną žemę dar gerai sušildo saulė, jie naudojasi šiltesnėmis valandomis, šildosi ir ruošiasi šalčiams“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Vėstant orams rytinis aktyvumas trumpėja, nes roplių medžiagų apykaita lėtėja, o judėjimas tampa vangus. Dėl to žalčiai dažniau pastebimi šiltesnėmis dienos valandomis, kai galima greičiau atgauti šilumą ir taupyti energijos atsargas.

    Rezervato specialistai pabrėžia, kad artėjant žiemai žalčiai ima ieškoti patikimų slėptuvių. Tam tinka urvai, ertmės po šaknimis, žemių kauburiai, plyšiai ir kitos vietos, kur temperatūra stabilesnė ir lengviau peržiemoti.

    Paprastasis žaltys yra nenuodinga, žmogui nepavojinga gyvatė, dažniausiai siejama su drėgnesnėmis buveinėmis. Jį nesunku atpažinti pagal ryškias gelsvas ar balkšvas dėmes galvos šonuose, dėl kurių šis roplys neretai vadinamas turinčiu „geltonas ausis“.

    Ekologai primena, kad gamtoje žaltį verta stebėti iš atstumo ir nebandyti jo paimti ar vyti. Net ir nepavojingi ropliai, jausdami grėsmę, gali gintis, o ramybė jiems svarbi, ypač prieš žiemojimą.

  • Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Hotspotai atsiranda ten, kur nesitikėta

    Nauja tarptautinė analizė rodo, kad per pastarąjį šimtmetį pasaulio biologinės įvairovės žemėlapis reikšmingai pasikeitė. Mokslininkai nustatė, jog naujų rūšių atradimai ne tik papildo sąrašus, bet ir perstumia regionus, laikomus svarbiausiais biologinės įvairovės židiniais.

    Tokie ypač rūšimis turtingi plotai vadinami biologinės įvairovės hotspotais, o dalis jų išryškėja vietovėse, kurios anksčiau nebuvo laikomos išskirtinėmis. Tyrėjai pabrėžia, kad tai turi tiesioginių pasekmių gamtosaugos prioritetams ir finansavimui.

    Dar daug rūšių lieka nežinomos

    Mokslas vis dar nėra aprašęs didelės dalies Žemės gyvybės formų. Vertinimai rodo, kad formalioje taksonomijoje gali būti neįtvirtinta apie 80 proc. augalų ir gyvūnų rūšių, o tai reiškia, jog reali įvairovė yra gerokai didesnė nei matome duomenų bazėse.

    Kasmet aprašoma daugiau nei 2 000 naujų induočių augalų rūšių, tačiau mokslininkai įtaria, kad dar iki 100 000 augalų rūšių gali būti neatrastos arba neaprašytos. Net žinduolių grupėje, kuri laikoma viena geriausiai ištirtų, atradimų tempas išlieka pastebimas.

    Per šimtmetį aprašyta beveik 40 proc. šiandien žinomų rūšių

    Publikacijoje, paskelbtoje žurnale „Ecology Letters“, analizuota, kaip 1920–2020 metų laikotarpiu kito sausumos stuburinių rūšių atradimų geografija. Į analizę įtraukta daugiau kaip 9 700 paukščių, 5 200 žinduolių, 8 600 roplių ir 7 200 varliagyvių rūšių.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad per šimtmetį mokslas atrado ir pavadino beveik 40 proc. visų dabar žinomų sausumos stuburinių rūšių. Daugiausia naujų rūšių aptikta tropikuose, ypač drėgnuose miškuose, kur biologinė įvairovė tradiciškai yra didžiausia.

    „Tai nėra vien statistika: kai atsiranda naujų duomenų, keičiasi ir tai, ką laikome svarbiausiais pasaulio biologinės įvairovės centrais“, – teigiama tyrime.

    Analizė parodė ir ryškius regioninius skirtumus. Naujosios Gvinėjos kalnų miškuose fiksuotas itin spartus naujų žinduolių rūšių aprašymas, o Australija išsiskyrė roplių įvairove: žinomų roplių rūšių skaičius čia išaugo nuo 376 1920 metais iki 933 2020 metais.

    Pasak mokslininkų, nauji atradimai suformavo ir naujus hotspotus, įskaitant Indoneziją, centrinę Andų dalį Pietų Amerikoje bei Madagaskarą. Labiausiai persitvarkė varliagyvių įvairovės žemėlapis: maždaug trečdalis anksčiau išskirtų židinių užleido vietą regionams, kuriuose dabar žinoma dar didesnė įvairovė.

    Panaši tendencija matoma ir roplių atveju. Apie 20 proc. anksčiau nurodytų roplių hotspotų buvo pranokti naujų regionų, kuriuose pastaraisiais dešimtmečiais aprašyta daug daugiau rūšių, įskaitant šiaurinės Australijos savanas ir krūmynus.

    Kodėl tai svarbu gamtosaugai

    Tyrėjai akcentuoja, kad kintanti hotspotų geografija turi didelę reikšmę saugomų teritorijų planavimui. Ypač svarbu tai, kad dalis naujai išryškėjusių židinių yra vėsesnėse ar sunkiau pasiekiamose vietovėse, pavyzdžiui, Andų kalnų ir debesų miškuose, kurie istoriškai buvo prasčiau ištirti.

    Šiems regionams didėja rizika dėl klimato kaitos: kylanti temperatūra ir sausėjantys biotopai gali sparčiai mažinti rūšių išlikimo galimybes. Papildomą grėsmę kelia miškų naikinimas ir natūralių teritorijų pavertimas žemės ūkiui ar infrastruktūrai.

    Mokslininkai įspėja, kad dalis rūšių gali išnykti dar iki tol, kol bus aprašytos. Dėl to, jų teigimu, gamtosauga turi remtis ne tik gerai žinomų teritorijų apsauga, bet ir kryptingais tyrimais, padedančiais identifikuoti iki šiol neįvertintus biologinės įvairovės židinius.

  • Naujoji Gvinėja: atrasta nauja gyvačių rūšis pavadinta „Guns N’ Roses“ gitaristo Slasho vardu

    Naujosios Gvinėjos atogrąžų miškuose mokslininkai aprašė naują gyvačių rūšį ir suteikė jai pavadinimą Lielaphis slashi. Rūšies vardas pasirinktas pagerbiant „Guns N’ Roses“ gitaristą Slashą, kuris jau daug metų viešai remia roplių apsaugą ir bendradarbiauja su zoologijos sodų bei muziejų roplių skyriais.

    Pasak tyrėjų, ši gyvatė pirmą kartą aptikta dar 2006 metais, tačiau prireikė ilgesnio laikotarpio ir nuoseklių lauko darbų, kad rūšį būtų galima tiksliai apibūdinti. Vien išorinių požymių nepakako, todėl buvo atlikti genetiniai tyrimai, patvirtinę, kad tai atskira, iki šiol mokslui neregistruota rūšis.

    Aprašyme nurodoma, kad Lielaphis slashi yra rausvai rudos spalvos ant žemės gyvenanti gyvatė, užauganti maždaug iki 71 centimetro. Ji aktyviausia naktį: sutemus dažniau aptinkama prie didelių medžių pamatų, kur ieško grobio ir slėptuvių.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad ši rūšis nėra pavojinga žmogui. Tarp išskirtinių požymių minimas stambių galinių dantų nebuvimas ir tai, kad gyvatė negamina nuodų, kurie galėtų sukelti rimtą žalą žmogui.

    Slashas, tikrasis vardas Saulas Hudsonas, savo pareiškime teigė besijaučiantis pagerbtas tokiu įvertinimu. „Kaip ilgametis roplių gerbėjas, esu nuoširdžiai pamalonintas ir dėkingas, kad Naujosios Gvinėjos Lielaphis slashi pavadinta mano vardu“, – sakė Slashas.

    Nors pati gyvatė žmonėms grėsmės nekelia, grėsmių jai netrūksta. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad rūšies buveinės gali nykti dėl žmogaus veiklos, įskaitant žemės ūkio plėtrą, pavyzdžiui, kavos auginimą, taip pat kasybos projektus.

    Naujoji Gvinėja laikoma viena svarbiausių pasaulio biologinės įvairovės teritorijų, kur vis dar aptinkama mokslo neaprašytų rūšių. Specialistai pabrėžia, kad tokie atradimai yra ne tik mokslinė sensacija, bet ir praktinis signalas saugoti buveines, nes dalis rūšių gali atsidurti rizikoje dar iki tol, kol visuomenė apskritai sužinos apie jų egzistavimą.

  • Nepale grybautojai aptiko karališkosios kobros lizdą: kodėl tai išskirtinis radinys

    Nepalo miškuose grybavę vietos gyventojai aptiko kruopščiai sukrautą karališkosios kobros lizdą ir apie radinį pranešė gamtosaugininkams. Specialistai teigia, kad tai vienas rečiausių atvejų, nes karališkoji kobra laikoma itin slapta ir žmogaus vengiančia rūšimi.

    Radinys užfiksuotas liepos 15 dieną, kai bendruomeninio miško teritorijoje buvo pastebėtas iš sausų lapų ir šakelių supiltas lizdas. Įvertinus rizikas, vietovė buvo laikinai atitverta, o judėjimas aplinkiniame miške apribotas, kad nebūtų trikdoma patelė ir apsaugoti žmonės.

    Karališkoji kobra yra vienintelė plačiai pripažįstama gyvatė, kuri sąmoningai stato lizdą kiaušiniams. Dauguma kitų gyvačių kiaušinius padeda į natūralias slėptuves, pavyzdžiui, į pūvančią augaliją, plyšius ar urvus, tačiau specialiai lizdo neformuoja.

    Ekspertų teigimu, patelė surenka miško paklotės medžiagą ir sukuria kauburį, kuris padeda palaikyti palankesnį mikroklimatą kiaušiniams. Tokia strategija kartu reiškia ir didesnį pažeidžiamumą, nes lizdavietę lengva sutrikdyti žmonių veikla, triukšmu ar net smalsuolių bandymais prisiartinti.

    Karališkosios kobros patelė paprastai padeda apie 30–40 kiaušinių ir lieka netoliese, saugodama dėtį iki išsiritimo. Šis laikotarpis dažniausiai trunka apie du–tris mėnesius, todėl gamtosaugininkai vietos gyventojų paprašė laikinai vengti grybavimo, malkavimo ar žolynų rinkimo šalia lizdo.

    Karališkoji kobra yra ilgiausia nuodinga gyvatė pasaulyje, galinti užaugti iki daugiau nei 5,5 metro. Nors susidūrimai su žmogumi nėra dažni, artėjimas prie lizdo ypač pavojingas, nes gindama kiaušinius patelė gali elgtis agresyviau nei įprastai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik mokslo požiūriu, bet ir praktinei apsaugai, nes leidžia tiksliau nustatyti veisimosi vietas ir laiką. Tai ypač aktualu regionuose, kur miškų naudojimas, turizmas ir išteklių rinkimas didina žmogaus trikdymo riziką jautriausiu gyvūnų gyvenimo etapu.

    Pastaraisiais metais Europoje taip pat vis dažniau fiksuojami pokyčiai roplių paplitime, kai kai kurios rūšys aptinkamos toliau į šiaurę nei anksčiau. Specialistai tokius poslinkius dažnai sieja su šylančiu klimatu ir švelnesnėmis žiemomis, kurios sudaro palankesnes sąlygas rūšims plėsti arealą.

  • Floridoje plinta paleisti Argentinos tegu: invazinės driežų populiacijos jau kelia grėsmę paukščiams ir aligatoriams

    JAV Floridos valstijoje per pastaruosius du dešimtmečius sparčiai išplito argentininiai juodai balti tegu driežai, kurie į šalį pateko kaip egzotiniai augintiniai. Dalis jų pabėgo iš laikymo vietų, o kai kurie, kaip įtariama, buvo tyčia paleisti į laisvę, todėl rūšis įsitvirtino gamtoje.

    Šie dideli driežai greitai prisitaikė prie šilto Floridos klimato ir įvairių buveinių, todėl šiandien laikomi viena atidžiausiai stebimų invazinių rūšių valstijoje. Specialistus neramina jų visaėdiškumas: tegu minta vaisiais, vabzdžiais, smulkiais žinduoliais, kitais ropliais ir dvėsena, o taip pat dažnai niokoja lizdus.

    Didžiausia grėsmė siejama su jų polinkiu ėsti kiaušinius, įskaitant vietinių paukščių, vėžlių ir net amerikinių aligatorių. Tokie praradimai mažina jauniklių išgyvenamumą ir gali paveikti populiacijas ne iš karto, o per kelis veisimosi sezonus, ypač ten, kur rūšys jau patiria buveinių nykimo spaudimą.

    Suaugę tegu gali užaugti iki maždaug 1,2 metro ilgio ir yra labai geri rausytojai, todėl lengvai randa maisto žemėje ir po ja. Ši savybė, kartu su gebėjimu išgyventi skirtingomis sąlygomis, padeda jiems plėstis į naujas teritorijas ir apsunkina kontrolės priemones.

    Prekyboje augintiniais tegu išpopuliarėjo dėl intelekto, gana ramaus būdo, palyginti su kitais dideliais ropliais, ir gebėjimo priprasti prie žmogaus. Tačiau būtent šios savybės ir palankios klimato sąlygos lėmė, kad pabėgę ar paleisti individai išgyveno pakankamai ilgai, kad pradėtų veistis, o pirmos stabilios laukinės populiacijos buvo patvirtintos dar 2000-ųjų viduryje.

    Kodėl gamtosaugininkai kelia aliarmą?

    Gamtosaugos organizacijos pabrėžia, kad kiaušinių plėšimas veikia ne pavienius gyvūnus, o būsimą populiacijų dydį. Kiekvienas sunaikintas lizdas reiškia mažiau išsiritusių jauniklių, o pasikartojantys nuostoliai gali pastebimai sumažinti rūšių reprodukcinę sėkmę.

    Tyrėjai ir atsakingos tarnybos tęsia stebėseną, siekdami tiksliau įvertinti, kaip greitai tegu plinta ir kokį ilgalaikį poveikį gali turėti Floridos ekosistemoms. Taikomos gaudymo programos, visuomenės informavimas ir nuolatiniai tyrimai, kad invazinės populiacijos būtų bent sulėtintos.

  • Kodėl gyvatės tarpusavio kovose nenaudoja nuodų: herpetologas paaiškina evoliucinę logiką

    Gyvatės dažnai laikomos plėšrūnais, kurie bet kokioje situacijoje pasikliauja nuodais, tačiau tarpusavio akistatose vaizdas kitoks. Net varžydamosi dėl patelės ar teritorijos, daugelis rūšių vengia nuodingų įkandimų ir renkasi labiau ritualizuotą kovą.

    Herpetologai aiškina, kad toks elgesys yra natūralios atrankos pasekmė. Jei patinai nuolat vienas kitą mirtinai apnuodytų, populiacija patirtų didelius nuostolius, o tai ilgainiui silpnintų rūšies išlikimo galimybes.

    „Net kai gyvatės kovoja dėl patelės, jos paprastai nenaudoja nuodų. Tarpusavio konfliktuose jos dažniau demonstruoja jėgą, o ne siekia nužudyti“, – sakė herpetologas.

    Vietoje to gyvatės dažnai stumia viena kitą, pinasi kūnais, bando prispausti varžovą ar nustumti nuo pasirinktos vietos. Tokios dvikovos labiau primena jėgos varžybas, kuriose svarbu pranašumo demonstravimas, o ne tiesioginis sužalojimas.

    Mokslininkų teigimu, nuodų nenaudojimas mažina riziką, kad konfliktas baigsis abiejų pusių žūtimi. Nuodingas įkandimas gali išprovokuoti atsakomąjį smūgį, o dvi žuvusios ar stipriai sužalotos gyvatės reiškia prarastas galimybes poruotis ir silpnesnį palikuonių tęstinumą.

    Ši logika ypač svarbi rūšims, kurių nuodai skirti grobiui imobilizuoti, o ne kovai su tos pačios rūšies atstovais. Tarpusavio varžybose evoliuciškai naudingiau turėti aiškias „taisykles“, leidžiančias greitai nustatyti stipresnį individą ir išvengti mirtinų pasekmių.

    Kontekstui verta prisiminti, kad pasaulyje aprašyta daugiau kaip 4 000 gyvačių rūšių, o nuodingų yra maždaug 600. Ne visų jų nuodai pavojingi žmogui, tačiau gamtoje tai vis tiek išlieka svarbus medžioklės įrankis, kurio „taupymas“ tarpusavio kovose padeda išlaikyti rūšies stabilumą.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į kitą tendenciją: Europoje, taip pat ir Ukrainoje, periodiškai fiksuojami atvejai, kai viešose vietose randama egzotinių roplių. Dažniausiai tai būna pabėgę arba sąmoningai palikti augintiniai, todėl gyventojams patariama jų negaudyti patiems ir kviesti specialistus.

    Herpetologai pabrėžia, kad net nenuodingos gyvatės gali sužeisti gindamosi, o egzotinės rūšys kelia papildomų rizikų dėl neįprasto elgesio ir sudėtingesnio identifikavimo. Dėl to saugiausias sprendimas radus roplį mieste ar kieme yra laikytis atstumo ir informuoti atsakingas tarnybas.

  • Vandeniu bėgantis baziliskas: mokslininkai išskyrė tris judesio fazes ir paaiškino, kodėl tai ne visiems

    Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantis paprastasis baziliskas, dar vadinamas „Jėzaus driežu“, trumpam gali įveikti vandens telkinį bėgdamas paviršiumi. Mokslininkai aiškina, kad tai nėra „stebuklas“: gyvūnas pasikliauja ypač dideliu greičiu ir tiksliai suderinta judesių seka.

    Norint išlikti virš vandens, kiekvienas žingsnis turi sukurti pakankamą į viršų nukreiptą impulsą, kad kūnas nespėtų panirti. Tyrimai rodo, jog vien pliaukšėjimo į vandenį nepakanka, o pagrindinė atrama susiformuoja po vandens paviršiumi.

    Mokslininkai bazilisko bėgimo ciklą skirsto į tris fazes. Pirmoji yra smūgis, kai koja dideliu greičiu trenkiasi į vandenį ir „užkabina“ atramos momentą.

    Antroji fazė dažnai apibūdinama kaip stūmimas: pėda juda žemyn ir atgal, aplink ją susidaro oro ertmė. Tuomet baziliskas spaudžia tankų vandenį po šia ertme, o būtent tai sukuria didžiausią keliamąją jėgą.

    Trečioji fazė yra atstatymas: koja turi būti labai greitai ištraukiama dar iki subliūkštant oro burbului, kuris kitaip „patemptų“ galūnę žemyn. Kitaip tariant, triukas veikia tik tada, kai greitis ir ritmas nepriekaištingi.

    Gebėjimą bėgti vandeniu lemia ne vien technika, bet ir sandara. Baziliskai turi dideles užpakalines kojas, o ant pirštų esančios odos ataugos kontaktuojant su vandeniu praplatėja, padidindamos atramos plotą.

    Vis dėlto šis mechanizmas veikia tik siaurame kūno masės diapazone. Didėjant driežui, jo svoris auga greičiau nei raumenų pajėgumas sukurti reikiamą impulsą, todėl daliai individų tokia strategija tampa per brangi energijos požiūriu arba tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

    Manoma, kad bėgimas vandeniu išsivystė kaip apsisaugojimas nuo plėšrūnų: taip galima greitai pasitraukti nuo sausumos grėsmės, išlaikant kontrolę, kur judama. Jei atstumas per didelis arba tempas krenta, baziliskas pereina prie kitos taktikos ir neria.

    Tyrėjai nurodo, kad šie ropliai gali išbūti po vandeniu stebėtinai ilgai, todėl prireikus vanduo tampa ne kliūtimi, o slėptuve. Tokia dviguba strategija paaiškina, kodėl baziliskas laikomas vienu įspūdingiausių judėjimo prisitaikymų tarp roplių.