Mokslininkai pristatė naujai aprašytą dinozaurą, pramintą „pragaro višta“ – Infernogallus jamesi, kuris, panašu, turėjo itin retą mitybą: daugiausia mito vaisiais.
Nors pavadinimas skamba grėsmingai, šis gyvūnas buvo tik maždaug kalakuto dydžio. Skaičiuojama, kad jis svėrė apie 12 kilogramų ir gyveno vėlyvosios kreidos laikotarpiu greta tokių „žvaigždžių“ kaip Tyrannosaurus rex ir Triceratops.
Kaip nurodoma žurnale „Nature Communications“ publikuotame darbe, rūšis ir gentis formaliai aprašyta išanalizavus penkis fosilijų pavyzdžius. Didžiausią užuominą apie mitybą suteikė kaukolės sandara.
Tyrėjų teigimu, gyvūnų „specializacija“ vaisių dietai apskritai yra reta, todėl atsiranda išskirtinių prisitaikymų. Būtent tokių neįprastų bruožų rasta ir Infernogallus fosilijose.
Kuo išdavė kaukolė ir žandikauliai
Infernogallus turėjo lenktą snapą, primenantį kai kurių šiuolaikinių paukščių ar net vėžlių. Tačiau tyrimas rodo, kad šio „snapo“ sukandimo jėga buvo gerokai silpnesnė nei panašios sandaros gyvūnų, todėl jis veikiausiai nebuvo pritaikytas gliaudyti kietus riešutus ar sėklas.
Mokslininkai taip pat nemato požymių, kad dinozauras būtų maitęsis kietu, pluoštiniu augaliniu maistu, kaip tai darė kai kurie žolėdžiai dinozaurai. Vienas argumentų – sandara neatrodo tinkama „malti“ tokią medžiagą, be to, pilniausiame pavyzdyje neaptikta skrandžio akmenukų, kurie neretai padėdavo virškinimui.
Užuot kramtęs kietą maistą, šis dinozauras, tikėtina, buvo pritaikytas trinti ir „minkyti“ minkštą – pavyzdžiui, vaisių minkštimą. Tyrėjai mano, kad labiausiai jam galėjo tikti tokie vaisiai kaip persikai ar vyšnios, kurių minkštimas minkštas, o viduje yra viena stambi sėkla.
Neįprastas „kramtymo“ mechanizmas
Kompiuterinė tomografija parodė, kad žandikaulių raumenys buvo išsidėstę taip, jog judesys greičiausiai vyko ne tik aukštyn–žemyn, bet ir pirmyn–atgal. Tokia schema, anot tyrėjų, leistų efektyviai trinti maistą.
Papildomų įrodymų suteikė gomurio sritis: vietoje dantų aptiktos dvi kaulinės, vagelėmis ir keteromis padengtos plokštumos. Tyrėjų vertinimu, susilietus viršutiniam ir apatiniam paviršiui, jos galėjo veikti tarsi trintuvė – padėti švelniai smulkinti minkštą maistą.
Ryšys su vaisių atsiradimu ir galimos pasekmės
Tyrimo autoriai atsekė caenagnathidų – šeimos, kuriai priskiriamas Infernogallus – ištakas iki maždaug 107–118 milijonų metų. Pasak jų, pirmieji kaulavaisiai galėjo pasirodyti panašiu metu, o tai sudaro prielaidas, kad naujas maisto šaltinis ir prisitaikymai galėjo vystytis lygiagrečiai.
Komanda taip pat kelia prielaidą, kad ilgainiui tokia specializacija galėjo tapti ir trūkumu. Nors nedidelis kūno dydis, galimai paukščiams artimas metabolizmas ir žolėdė mityba teoriškai atrodytų palankūs išlikimui, itin siaura priklausomybė nuo sezoninio maisto (vaisių minkštimo) galėjo tapti rizikinga, kai kreidos pabaigoje sugriuvo įprasti sausumos mitybos tinklai.
Be to, tyrėjai svarsto, ar tokie dinozaurai galėjo prisidėti prie augalų sėklų platinimo, kaip tai daro šiuolaikiniai vaisėdžiai gyvūnai. Atsakymams reikėtų papildomų tyrimų, tačiau pats atradimas papildo vaizdą apie tai, kokia įvairi buvo dinozaurų ekologija.