Gamtos reiškinys, liaudyje vadinamas velnio ratais ar pasakų ratilais, ilgą laiką atrodė tarsi mįslė: pievose ar miško aikštelėse grybai išdygsta beveik taisyklingu žiedu. Naujas tyrimas parodė, kad tikrasis atsakymas slypi ne virš žemės, o dirvožemyje, kur driekiasi pagrindinė grybo dalis.
Tyrimui vadovavo Stokholmo universiteto mikologė Hanna Johannesson. Komanda analizavo du natūraliai susiformavusius ratilus, rastus Upsalos kapinėse, ir pasirinko vieną dažniausių tokių žiedų „kaltininkų“ – pievagrybį Marasmius oreades.
Vietoje to, kad vertintų tik matomus vaisiakūnius, mokslininkai ėmė dirvožemio mėginius skirtingose ratilo vietose ir ieškojo grybo genetinės medžiagos. Didžiausia šio grybo DNR koncentracija aptikta ratilo pakraštyje, ypač išorinėje briaunoje, o ratilo viduje ji smuko beveik iki fono lygio.
Tokie duomenys rodo, kad žiedą suformuoja ne vien sporadinis grybų iškilimas paviršiuje. Po žeme grybo grybiena iš tiesų sudaro žiedinę struktūrą, o aktyviausia augimo zona laikui bėgant slenka į išorę, todėl ratilai pamažu didėja.
Esminis klausimas buvo kitas: kodėl grybas neapauga visos teritorijos tolygiai, o „pasirenka“ žiedą? Publikacijoje žurnale Royal Society Open Science autoriai aptarė kelis scenarijus, tačiau labiausiai jų rezultatus atitiko vadinamoji pereinamosios ugnies hipotezė.
Pagal šią idėją, dirva už aktyvaus grybienos krašto kuriam laikui tampa mažiau palanki augimui. Grybas tarsi traukiasi nuo sąlygų, kurias pats palieka, ir ieško naujos, dar nepaveiktos terpės, todėl jo augimas persikelia į išorę ir formuoja vis platesnį žiedą.
Kas konkrečiai pablogina sąlygas „užnugaryje“, dar nėra galutinai aišku. Vienas paaiškinimų – maistinių medžiagų išsekimas, kai grybiena išnaudoja vietinius išteklius ir juda ten, kur jų daugiau. Kita galimybė – grybo išskiriamos cheminės medžiagos, kurios laikinai slopina tolesnį augimą jau „praeitoje“ dirvoje.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie tyrimai svarbūs ne vien smalsumui patenkinti. Grybienos augimo dinamika ir jos sąveika su dirvožemiu siejasi su maistmedžiagių apytaka ekosistemose, dirvos būkle bei biologine įvairove, o DNR analizė dirvožemyje vis dažniau tampa pagrindiniu įrankiu tyrinėjant nematomą požeminį pasaulį.
