CP v2

Tag: Rožės

  • Mėgstate skintas gėles? Šios rūšys vazoje išlieka šviežios ilgiausiai ir atrodo puikiai

    Skintos gėlės namuose greitai kuria jaukumą, tačiau jų ilgaamžiškumas labai skiriasi. Vienos vazoje džiugina daugiau nei dvi savaites, o kitos ima vysti jau po kelių dienų, todėl renkantis verta atkreipti dėmesį į rūšį ir šviežumo požymius.

    Tarp ilgiausiai išliekančių skintų gėlių dažnai minimos chrizantemos. Tinkamai prižiūrimos jos gali išlaikyti dekoratyvumą iki trijų savaičių, o dėl tvirtų žiedų ir plačios spalvų paletės tinka tiek pavieniui, tiek puokštėse.

    Ilgaamžiškumu išsiskiria ir gvazdikai, kurie vazoje neretai laikosi 14–21 dieną. Jie lengvai prisitaiko prie skirtingų interjerų, o svarbiausia, kad jų stiebai gana atsparūs, jei vanduo reguliariai keičiamas ir nepaliekama vandenyje lapų.

    Dar vienas patikimas pasirinkimas – alstromerijos, dažnai vadinamos inkų lelijomis. Jos paprastai išsilaiko apie dvi savaites, o puokštė ilgiau atrodo gyva dėl to, kad žiedai skleidžiasi palaipsniui, todėl kompozicija keičiasi lėtai.

    Lelijos taip pat priskiriamos prie ilgiau išliekančių skintų gėlių ir dažniausiai džiugina apie 10–14 dienų. Kad puokštė atrodytų tvarkingai, dažnai rekomenduojama pašalinti dulkines, nes žiedadulkės lengvai palieka dėmes ant audinių ir paviršių.

    Gerberos, nors atrodo trapios, tinkamomis sąlygomis vazoje gali išsilaikyti iki 10 dienų. Joms ypač svarbu neperpilti vandens: kai vandens per daug, stiebai greičiau pradeda minkštėti ir pūti, o žiedai nusvyra.

    Klasikinės rožės dažniausiai laikosi apie 7–10 dienų, tačiau kruopšti priežiūra šį laiką gali prailginti iki maždaug dviejų savaičių. Renkantis verta ieškoti tvirtų, nepažeistų žiedlapių ir stiebų, o namuose gėles kuo greičiau pamerkti į švarų vandenį.

    Jei norisi itin ilgaamžio sprendimo, verta pagalvoti apie skintas orchidėjas. Jos neretai išlieka dekoratyvios dvi ar net tris savaites, todėl dažnai pasirenkamos progoms, kai svarbu, kad puokštė ilgai atrodytų tvarkingai.

    Kaip prailginti skintų gėlių šviežumą?

    Net ir patvarios skintos gėlės greičiau nuvysta, jei vanduo nešvarus arba stiebai blogai sugeria drėgmę. Praktikoje geriausiai veikia dažnas vandens keitimas kas 1–2 dienas ir švariai išplauta vaza, nes bakterijos yra viena pagrindinių greito vytimo priežasčių.

    Stiebus verta patrumpinti kas kelias dienas, geriausia įstrižai, kad padidėtų vandens įsiurbimo paviršius. Taip pat svarbu pašalinti visus lapus, kurie būtų panirę vandenyje, nes jie greitai ima irti ir blogina vandens kokybę.

    Vazą geriau laikyti atokiau nuo tiesioginės saulės, radiatorių ar kitų šilumos šaltinių, nes šiluma spartina senėjimą. Jei prie puokštės pridėta speciali maistinė priemonė gėlėms, ją verta naudoti pagal instrukciją, nes ji padeda pristabdyti bakterijų dauginimąsi ir palaikyti gėlių balansą.

  • Gegužę rožės reikalauja šio tręšimo: paprastas būdas padės krūmams lūžti nuo žiedų

    Gegužę rožės reikalauja šio tręšimo: paprastas būdas padės krūmams lūžti nuo žiedų

    Gegužė rožėms yra lūžio taškas: augalas baigia intensyviai auginti lapus ir ūglius, o jėgas nukreipia į pumpurų formavimą bei pirmąją žydėjimo bangą. Dėl to keičiasi ir tręšimo logika – vien azoto šiame etape dažnai per daug, o žiedų gali būti mažiau.

    Praktikoje rožes įprasta tręšti nuo ankstyvo pavasario iki vasaros vidurio, o vėliau azoto vengti, kad ūgliai spėtų sumedėti ir augalas geriau pasiruoštų žiemai. Per vėlai panaudotas azotas skatina vėlyvą, minkštą augimą, kuris dažniau nukenčia nuo šalnų ir ligų.

    Ko rožėms reikia prieš žydėjimą?

    Gegužę svarbiausi tampa fosforas ir kalis: fosforas siejamas su šaknų sistema ir pumpurų formavimu, o kalis – su žydėjimo kokybe, vandens režimu ir bendru atsparumu. Azotas vis dar reikalingas, tačiau jo perteklius dažniau virsta vešlia lapija, o ne gausiais žiedais.

    Renkantis kompleksines trąšas verta atkreipti dėmesį, kad formulėje būtų pakankamai kalio ir fosforo, o azotas nebūtų dominuojantis. Tiksli norma priklauso nuo dirvos derlingumo, veislės, krūmo amžiaus ir to, ar rožė auginama grunte, ar vazone.

    Taip pat svarbūs mikroelementai, ypač magnis ir geležis, nes jų trūkumas gali silpninti lapų spalvą ir fotosintezę. Jei rožės lapai šviesėja, o gyslos išlieka žalesnės, vien tik didesnė trąšų dozė problemos neišspręs – reikalingas tikslinis papildymas.

    Kaip tręšti saugiai, kad nenudegtų šaknys?

    Vienas dažniausių klaidų šaltinių – trąšų pylimas ant sausos žemės. Pirma rožę reikėtų palaistyti, o tik tuomet tręšti, nes koncentruotos druskos gali pažeisti šaknis ir sulėtinti augimą.

    Jei naudojamos granuliuotos trąšos, jos paprastai įterpiamos į viršutinį dirvos sluoksnį ir uždengiamos mulčiu, kad maisto medžiagos išsiskirtų tolygiau. Tręšiant skystomis trąšomis svarbu laikytis etiketėje nurodytų normų ir nepersistengti, net jei augalas atrodo nusilpęs.

    Namų būdai, kurie padeda dirvai

    Gegužę dažnai rekomenduojamas derinys: greitai veikiantis mineralinis tręšimas ir organinės medžiagos, kurios ilgainiui gerina dirvos struktūrą. Kompostas ar sliekų biohumusas suteikia maisto medžiagų palaipsniui, o dirvoje aktyvina mikroorganizmus, todėl rožė gauna stabilesnį maitinimą.

    Biohumusą patogiausia naudoti kaip skystą tirpalą, skiedžiant pagal gamintojo instrukciją ir laistant kas 1–2 savaites intensyvaus augimo metu. Tokiu būdu sumažėja rizika pertręšti, o kartu palaikomas dirvos gyvybingumas.

    Iš namų priemonių neretai minimi ir kavos tirščiai, tačiau jų nereikėtų berti storu sluoksniu. Saikingai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį ar po mulčiu jie gali padėti dirvai, bet nepakeis subalansuotų trąšų, kai rožei reikia konkrečių fosforo ir kalio kiekių.

    Jei norisi tikslumo, geriausias kelias – stebėti krūmą ir dirvos būklę: lapų spalvą, naujų ūglių augimą, pumpurų gausą ir dirvos drėgmę. Rožės į tręšimą reaguoja greitai, todėl gegužę padarytos klaidos dažnai matosi jau pirmojo žydėjimo metu.

  • Gegužės sodininkų klaidos gali kainuoti derlių: kada nešti augalus į lauką ir kaip gelbėti rožes

    Gegužė: augalai nori vandens

    Gegužę sode ir balkone svarbiausia tampa drėgmė: aktyviai auga ūgliai, formuojasi pumpurai, o šaknys dar nespėja aprūpinti augalo vandeniu, ypač jei pavasaris sausas. Todėl reguliarus laistymas ir dirvos drėgmės išlaikymas dažnai duoda daugiau naudos nei papildomos trąšos.

    Laistant verta orientuotis į gilesnį sudrėkinimą, o ne paviršinį apipurškimą, nes paviršiuje vanduo greitai išgaruoja. Kad drėgmė laikytųsi ilgiau, aplink augalus galima mulčiuoti dirvą, o ką tik pasodintus augalus prireikus laikinai pridengti nuo kaitrios saulės.

    Gėlynas ir dekoratyviniai augalai

    Gegužė tinkama vienmečių sėjai, tačiau šilumamėgius augalus geriau sodinti tik tuomet, kai nebelieka naktinių šalnų rizikos. Jautresniems augalams pavojingas net trumpas temperatūros kritimas, todėl skubėjimas gali baigtis nušalusiais daigais ir prarastu laiku.

    Po tulpių žydėjimo verta nupjauti besiformuojančias sėklų dėžutes, kad augalas energiją skirtų svogūnėliams, o ne sėkloms. Rožėms svarbu reguliariai apžiūrėti lapus ir ūglius, o iš poskiepio augančius ūglius pašalinti kuo arčiau pagrindo, net jei tenka šiek tiek atkasti žemę.

    Jei bijūnų pumpurai ima ruduoti, deformuojasi ar nebeatsiskleidžia, dažna priežastis būna grybinės ligos, kurios greitai plinta drėgnu ir vėsiu oru. Pažeistas dalis reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, o augalus prižiūrėti taip, kad kerai būtų gerai vėdinami ir neperlaistomi ant lapų.

    Daržas, šiltnamis ir vaismedžiai

    Daržovėms ir vaiskrūmiams gegužę taip pat lemia vandens režimas, ypač po žydėjimo, kai formuojasi užuomazgos. Sausros metu laistyti reikėtų rečiau, bet gausiau, kad drėgmė pasiektų šaknų zoną, o ne tik sudrėkintų dirvos paviršių.

    Šiltnamyje augantiems pomidorams pirmasis papildomas tręšimas dažniausiai reikalingas, kai augalai įsitvirtina ir pradeda sparčiau augti, tačiau svarbu nepadauginti azoto. Lauke pomidorus, agurkus ir moliūgines kultūras saugiau sodinti tik tada, kai naktimis stabiliai šilta, o kuolus pomidorams patartina įkalti prieš sodinimą, kad nepažeistumėte šaknų.

    Jei daigai ištįsę ir silpnesni, juos galima sodinti giliau, užžeriant dalį stiebo, arba pasodinti įstrižai, kad šaknys nesusidurtų su šaltesniais dirvos sluoksniais. Braškėms po žydėjimo naudinga pakloti mulčią ar švarią paklotę po besiformuojančiais vaisiais, kad jie nesiliestų su drėgna žeme ir mažėtų puvinio rizika.

    Kambariniai ir balkonų augalai

    Augalus, kurie peržiemojo namuose, į lauką verta išnešti palaipsniui, kai naktys tampa šiltesnės. Staigus perėjimas iš kambario į tiesioginę saulę dažnai baigiasi lapų nudegimais, todėl pirmomis dienomis geriausia rinktis pusiau pavėsį ir saugoti nuo vėjo.

    Jei kambariniai augalai nebuvo persodinti, galima atnaujinti viršutinį žemės sluoksnį, atsargiai nuimant seną substratą nepažeidžiant šaknų. Balkonų gėlėms, tokioms kaip pelargonijos ar petunijos, svarbi ne tik šiluma, bet ir reguliarus maitinimas, o fuksijoms geriau tinka pusiau pavėsis ir tolygi drėgmė.

    Dideli ir greitai augantys augalai, kurie vasarą reikalauja gausesnio maitinimo, turėtų būti pratinami prie lauko sąlygų, palaipsniui didinant šviesos ir laistymo kiekį. Toks aklimatizavimas sumažina stresą ir padeda augalams greičiau pereiti į aktyvų augimo sezoną.

  • 6 augalai, kuriuos būtina patręšti dabar: žiedai ir derlius atsidėkos su kaupu

    6 augalai, kuriuos būtina patręšti dabar: žiedai ir derlius atsidėkos su kaupu

    Gegužė daugeliui sodo ir daržo augalų yra startas intensyviam augimui: ilgėja dienos, kyla temperatūra, o dirvoje sparčiai mažėja lengvai prieinamų maisto medžiagų. Todėl būtent šiuo metu tręšimas gali lemti, ar žydėjimas bus gausus, o derlius – stambus ir kokybiškas.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: azotas skatina lapiją ir ūglius, fosforas padeda formuoti šaknis, o kalis tiesiogiai susijęs su žiedų, vaisių kokybe ir augalo atsparumu stresui. Tačiau persistengti nereikėtų, nes per daug azoto dažnai duoda vešlią žalumą, bet silpnesnį žydėjimą ir prastesnį derėjimą.

    Ką patręšti pirmiausia?

    Rožėms gegužę ypač reikia subalansuotos mitybos, nes jos augina naujus ūglius ir ruošiasi pirmajam žydėjimui. Praktikoje dažniausiai pasiteisina kompleksinės trąšos rožėms, kuriose yra ir azoto, ir kalio, o tręšiant organika svarbu laikytis saiko, kad nenudegintumėte šaknų.

    Braškių tręšimas šiuo metu labiausiai siejamas su kalio ir fosforo poreikiu, nes jie prisideda prie uogų dydžio, skonio ir cukringumo. Azoto perteklius gali nukreipti augalą į lapų auginimą, todėl braškėms dažniau renkamasi kalį turinčias trąšas arba medžio pelenus, jeigu dirva nėra per šarminė.

    Petunijos ir kitos vienmetės gėlės pavasarį neretai užstringa augime po persodinimo, kol prisitaiko prie naujų sąlygų. Tam padeda fosforo turinčios kompleksinės trąšos, kurios skatina šaknų augimą, o vėliau, prasidėjus aktyviam žydėjimui, daugiau naudos duoda kalio dominavimas.

    Daržo klasika: po persodinimo

    Agurkai po persodinimo patiria stresą, todėl pirmomis dienomis svarbiausia ne „užpilti“ trąšomis, o padėti šaknims greičiau atsigauti. Dažnai pasirenkamas lengvas maitinimas ir reguliarus laistymas šiltu vandeniu, o intensyvesnis tręšimas taikomas tik tada, kai augimas aiškiai atsinaujina.

    Svogūnams gegužę paprastai reikia azoto, nes formuojama žalioji masė. Vis dėlto azotinį tręšimą verta derinti su dirvos drėgme ir temperatūra: šaltame, permirkusiame dirvožemyje maisto medžiagos pasisavinamos prasčiau, o pertręšimas gali išprovokuoti ligas.

    Pomidorams po iškėlimo į šiltnamį ar atvirą gruntą svarbiausia greitai įsišaknyti, todėl dažniau akcentuojamas fosforas ir kalis. Per anksti duotas azotas gali paskatinti greitą lapijos augimą, bet atitolinti žiedų formavimąsi, ypač jei pavasaris vėsesnis.

    Dažniausios klaidos ir ką žinoti

    Trąšas saugiausia berti ar laistyti ant drėgnos dirvos ir ne per karščius, kad nepažeistumėte šaknų. Taip pat verta nepamiršti, kad skirtingos dirvos skirtingai „laiko“ maisto medžiagas, todėl smėlingose dirvose tręšiama dažniau, bet mažesnėmis normomis.

    Jei augalas atrodo nusilpęs, pirmiausia įvertinkite laistymą, dirvos temperatūrą ir galimą šalnų poveikį, nes ne visada problema yra mityba. Tinkamai parinktas tręšimas gegužę dažniausiai duoda greičiausią efektą, tačiau didžiausią naudą vis tiek lemia nuoseklus režimas viso sezono metu.

  • Rožių grožis be rūpesčių: 3 šalčiui atsparios gėlės, žiemojančios be dengimo

    Rožių grožis be rūpesčių: 3 šalčiui atsparios gėlės, žiemojančios be dengimo

    Rožės pelnytai vadinamos sodo karalienėmis, tačiau jų priežiūra dažnai pareikalauja daug laiko ir patirties. Daug veislių jautriai reaguoja į grybelines ligas, kenkėjus, o žiemai prireikia papildomos apsaugos, ypač ten, kur temperatūra svyruoja ir pasitaiko atodrėkių.

    Norint panašaus į rožes efekto, bet be sudėtingo dengimo ir nuolatinės kovos su problemomis, verta rinktis vadinamuosius rožių „dvynukus“. Tai dekoratyvūs, dažnai pilnaviduriai augalai, kurie geriau pakelia šalčius ir gali augti beveik be papildomų rūpesčių.

    Pilnavidurės akvilėgijos

    Pilnavidurės akvilėgijos, ypač veislės „Winky“ ir „Barlow“ serija, žiedais primena mažas rožes ar net miniatiūrinius bijūnus. Žiedlapiai sluoksniuojasi, todėl gėlė atrodo labai puošni net ir viename kerelyje.

    Dažniausiai akvilėgijos užauga apie 40–60 centimetrų, mėgsta lengvą pusšešėlį ir laidžią dirvą. Jos paprastai laikomos žiemai atspariomis ir daugeliu atvejų sėkmingai peržiemoja be dengimo, jei dirva neužmirksta.

    Pilnavidurės raktažolės

    Pilnavidurės raktažolės, tarp jų ir dekoratyvios „Belarina“ serijos, žydi anksti ir dažnai vadinamos rožių kopijomis be spyglių. Dėl kompaktiško kerelio jos ypač tinka gėlynų pakraščiams, vazonams ir mažoms erdvėms.

    Šie augalai dažniausiai neviršija 30 centimetrų, mėgsta drėgnesnę, bet vandens neužlaikančią dirvą ir apsaugą nuo kaitrios vidurdienio saulės. Jei žiemą būna sniego, raktažolės paprastai peržiemoja patikimai, o pavasarį greitai atželia.

    Pilnaviduriai eleborai

    Pilnaviduriai eleborai, dažnai siejami su „Double Ellen“ serija, vertinami dėl itin ankstyvo žydėjimo. Šie augalai gali pražysti labai anksti, kartais dar laikantis vėsiems orams, todėl sode suteikia spalvų tuo metu, kai dauguma gėlių dar tik ruošiasi sezonui.

    Eleborai dažnai būna visžaliai, užauga maždaug 30–50 centimetrų, o jų tvirti, taurelės formos žiedai vizualiai primena mažas rožes. Geriausiai auga derlingoje, humusingoje, laidžioje dirvoje ir nemėgsta užmirkimo, kuris žiemą gali būti pavojingesnis nei pats šaltis.

    Sodininkai pabrėžia, kad renkantis šalčiui atsparius rožių „dvynukus“ svarbiausia atsižvelgti ne tik į minimalią temperatūrą, bet ir į vietos sąlygas. Vėjai, permainingos žiemos, dirvos drėgmė ir pavėsis dažnai lemia, ar augalas išliks sveikas ir kasmet gausiai žydės.

  • Rožė staiga „laukinėja“: šie ūgliai gali sunaikinti krūmą – kaip juos pašalinti

    Rožė staiga „laukinėja“: šie ūgliai gali sunaikinti krūmą – kaip juos pašalinti

    Sodininkai dažnai pastebi, kad rožė ima leisti neįprastus, itin sparčiai augančius ūglius, o žydėjimas silpsta. Dažniausia priežastis yra vadinamieji laukiniai ūgliai, kurie auga ne iš veislės, o iš poskiepio, ant kurio rožė buvo įskiepyta.

    Daugelis sodo rožių parduodamos skiepytos, nes poskiepis suteikia tvirtesnę šaknų sistemą ir geresnį atsparumą šalčiui bei dirvos sąlygoms. Tačiau kai ūglis išauga žemiau skiepijimo vietos, jis priklauso poskiepiui ir gali perimti augalo „vadžias“, atimdamas vandenį bei maisto medžiagas iš veislinių šakų.

    Kas sukelia laukinius ūglius?

    Laukiniai ūgliai dažniau pasirodo, kai veislinė rožės dalis nusilpsta dėl šalčio, ligų, kenkėjų ar netinkamo genėjimo. Tokiu atveju poskiepis ima aktyviai auginti savo atžalas, nes jos paprastai būna gyvybingesnės ir greičiau atsistato.

    Riziką didina ir netinkamas sodinimo gylis. Jei skiepijimo vieta paliekama per aukštai, poskiepio pumpurai gauna daugiau šviesos ir šilumos, todėl ūgliai gali greitai išaugti ir užgožti veislinę dalį.

    Kaip atpažinti, kad rožė „laukinėja“?

    Pirmas signalas dažnai būna skirtinga lapų ir stiebų išvaizda viename krūme. Laukiniai ūgliai paprastai būna šviesesnės, ryškiai žalios spalvos, su smulkesniais ir tankesniais dygliais, o lapai neretai būna mažesni, labiau matiniai.

    Veislinių rožių ūgliai dažniau būna stambesni, tvirtesni, o jauni ūgliai gali turėti rausvų atspalvių. Jei naujas stiebas išlenda iš žemės šalia krūmo pagrindo arba aiškiai žemiau sustorėjimo, kuriuo matosi skiepijimo vieta, tai beveik visada yra poskiepio atžala.

    Kaip teisingai pašalinti atžalas?

    Norint sustabdyti „laukinėjimą“, svarbiausia atžalą pašalinti kuo arčiau jos kilmės vietos. Pirmiausia atsargiai praskleiskite žemę prie krūmo pagrindo, kad matytumėte, kur tiksliai ūglis prasideda.

    Patikimiausias būdas yra ne nupjauti, o išlaužti ūglį ties pačia jo baze, nes taip mažiau tikėtina, kad iš to paties taško vėl išaugs naujos atžalos. Jei tenka pjauti, naudokite aštrų ir švarų įrankį, o pjūvį atlikite kuo arčiau šaknies ar poskiepio audinio.

    Po pašalinimo verta įvertinti bendrą krūmo būklę: ar rožė neperlaistoma, ar dirva ne per skurdi, ar nėra ligų požymių. Stipri, tinkamai patręšta ir teisingai genima rožė paprastai rečiau išaugina poskiepio ūglius, o pastebėjus pirmuosius požymius greita reakcija leidžia išsaugoti veislę ir gausų žydėjimą.

  • Pasodinkite šias gėles ir žoleles – sode apsigyvens boružės, o amarų gerokai sumažės

    Pasodinkite šias gėles ir žoleles – sode apsigyvens boružės, o amarų gerokai sumažės

    Kodėl boružės tokios naudingos?

    Boružės yra vieni svarbiausių natūralių amarų priešų, todėl jų buvimas sode dažnai leidžia sumažinti purškimų poreikį. Suaugusi boružė per savo gyvenimą gali sunaikinti tūkstančius amarų, o ypač daug jų suėda lervos, kurios intensyviai minta augalų kenkėjais.

    Be amarų, boružės minta ir kitais smulkiais kenkėjais, pavyzdžiui, skydamariais, miltuotaisiais skydamariais, voratinklinėmis erkėmis ar baltasparniais. Dėl to jos laikomos viena efektyviausių biologinės apsaugos grandžių daržuose, rožynuose ir šiltnamiuose.

    Augalai, kurie padeda pritraukti boružes

    Boružėms svarbūs ne tik kenkėjai, bet ir nektaras bei žiedadulkės, ypač kai amarų kolonijos dar nesusiformavusios. Todėl sode verta turėti augalų, kurie ilgiau žydi ir turi atvirus, lengvai pasiekiamus žiedus.

    Praktiškai tai dažnai būna skėtinių šeimos prieskoniniai augalai ir daržovės, pavyzdžiui, krapai, morkos ar kmynai, taip pat kraujažolės ir medetkos. Tokie augalai sukuria maisto bazę ir paskatina boružes užsibūti šalia vietų, kur amarai dažniausiai puola jaunus ūglius.

    Dar vienas patikimas sprendimas – palikti sode kelis rožių ar kitų amarams patrauklių augalų plotelius, kad boružės turėtų kur medžioti. Svarbu, kad tai neperaugtų į masinį augalų pažeidimą: tikslas yra toleruoti nedidelį amarų židinį, kuris pritrauktų natūralius priešus.

    Ko vengti, kad boružės pasiliktų?

    Didžiausias boružių priešas sode – plataus veikimo spektro insekticidai, kurie naikina ne tik amarus, bet ir naudingus vabzdžius, įskaitant boružių lervas. Purškimai „profilaktiškai“ ypač greitai suardo natūralią pusiausvyrą, o po jų kenkėjai neretai atsistato greičiau nei naudingieji vabzdžiai.

    Ne mažiau svarbi ir sodo įvairovė: pernelyg „sterilūs“ gėlynai, trumpai žydintys augalai ir nuolat iki žemės nupjaunamos lysvės boružėms nepalieka nei slėptuvių, nei pastovaus maisto šaltinio. Jei dalį sodo paliksite natūralesnę, su skirtingu žydėjimo laiku ir tankesne augmenija, tikimybė sulaukti boružių bus didesnė.