CP v2

Tag: Rudens augalai

  • Pamirškite chrizantemas Vėlinėms: ši geležinė kapūsta ištveria šalnas iki minus 10 laipsnių

    Pamirškite chrizantemas Vėlinėms: ši geležinė kapūsta ištveria šalnas iki minus 10 laipsnių

    Daugeliui Vėlinių kapų puošyba vis dar neatsiejama nuo chrizantemų, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau ieškoma atsparesnių ir ilgiau išliekančių alternatyvų. Viena ryškiausių tendencijų rudenį tampa dekoratyvinė kopūstė, dar vadinama dekoratyvine lapine kopūste, kuri puošia ir kapines, ir balkonus.

    Botanikos požiūriu tai yra Brassica oleracea veislės, išvestos dėl lapų formos ir spalvų, o ne dėl derliaus. Dekoratyvinė kopūstė formuoja tankias rozetes su banguotais ar karpytais lapų kraštais, o spalvų paletė rudenį gali svyruoti nuo baltos iki rožinės, violetinės ar sodriai raudonos.

    Kodėl šalnos jai netgi naudingos?

    Šis augalas vertinamas ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl ištvermingumo vėsiu sezonu. Praktikoje dekoratyvinė kopūstė dažnai išlaiko dekoratyvumą per pirmąsias šalnas ir gali atlaikyti maždaug iki minus 10 laipsnių temperatūrą, o kai kurios veislės, ypač esant sniego dangai, ištveria ir dar didesnį šaltį.

    Įdomu tai, kad vėsesni orai kopūstei dažnai padeda, o ne kenkia, nes būtent krentant temperatūrai lapai ima ryškiau nusidažyti. Dėl to rudenį, kai kiti sezoniniai augalai praranda išvaizdą, dekoratyvinė kopūstė dažnai atrodo vis įspūdingiau.

    Kaip prižiūrėti, kad laikytų ilgiau?

    Dekoratyvinei kopūstei geriausiai tinka saulėta vieta ir derlinga, vandeniui laidi žemė. Auginant vazone svarbiausia išlaikyti tolygią drėgmę, nes ribotas žemių kiekis greičiau perdžiūsta, ypač pučiant vėjui.

    Laistyti reikėtų reguliariai, tačiau neperlaistyti, kad šaknys nepradėtų pūti, o vazono dugne verta įrengti drenažo sluoksnį. Jei prognozuojamos stipresnės šalnos, augalą galima papildomai pridengti, pavyzdžiui, šiaudais ar eglišakėmis, ypač jei jis pasodintas atviroje, vėjuotoje vietoje.

    Kur ji pritaikoma per Vėlines?

    Dekoratyvinė kopūstė vis dažniau pasirenkama kaip chrizantemų pakaitalas Vėlinėms, nes išsilaiko tvarkinga ilgiau ir atrodo neįprastai. Ji tinka tiek kaip vienas akcentinis augalas vazone, tiek kaip kompozicijų dalis derinant su viržiais ar kitais rudeniniais augalais.

    Tarp tvirtesnių ir populiarių pasirinkimų dažnai minima veislė „Nagoya F1“, išsiskirianti tankiais, storais lapais ir geru atsparumu vėjui bei šalčiui. Renkantis konkretų augalą verta atkreipti dėmesį į jo būklę, lapų stangrumą ir tai, ar vazonas nėra per sausas, nes pardavimo vietose augalai kartais greitai perdžiūsta.

  • Rudenį krūmas nusidažo violetiniais karoliukais: ši grožybė lengvai prigis ir Lietuvoje

    Rudenį krūmas nusidažo violetiniais karoliukais: ši grožybė lengvai prigis ir Lietuvoje

    Kai dauguma dekoratyvinių augalų rudenį jau praranda ryškumą, Bodinjero kalikarpa (Callicarpa bodinieri) tik pradeda savo pasirodymą. Ant šakų susiformuoja tankios, blizgios violetinių uogų kekės, kurios išsilaiko net nukritus lapams ir akimirksniu pakeičia sodo vaizdą.

    Dažniausiai soduose auginama veislė „Profusion“ paprastai užauga iki 2–3 metrų aukščio ir panašaus pločio, su laisva, lengvai svyrančia laja. Pavasarį jauni lapai neretai būna rusvai purpuriniai, vasarą sužaliuoja, o rudenį nusidažo geltonais ir rausvais atspalviais, todėl dekoratyvumas išlieka kelis sezonus.

    Vasarą kalikarpa pražysta smulkiais alyviškai rožiniais žiedais, kurie nėra labai ryškūs, tačiau svarbūs apdulkintojams. Būtent iš šių žiedų vėliau formuojasi uogos, todėl žydėjimo laikotarpiu verta vengti bereikalingo genėjimo ar kitų stresą sukeliančių darbų.

    Kur geriausiai sodinti?

    Kalikarpai labiausiai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta vieta, užuovėja nuo žvarbių vėjų ir derlingas, laidus, vidutiniškai drėgnas dirvožemis. Nors krūmas gali augti ir įprastoje sodo žemėje, per sunkus, užmirkstantis gruntas dažniau lemia silpnesnį augimą ir prastesnį uogų formavimąsi.

    Pirmą sezoną po pasodinimo ypač svarbus reguliarus laistymas, kad augalas gerai įsišaknytų. Vėliau, sustiprėjęs krūmas, trumpas sausras dažniausiai ištveria lengviau, o mulčas iš žievės ar komposto padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir gerina dirvos struktūrą.

    Norint daugiau uogų, verta pagalvoti apie ne vieną augalą. Kalikarpa gausiau dera, kai netoliese auga keli krūmai, nes kryžminis apdulkinimas dažniausiai padidina uogų kiekį ir vienodesnį jų pasiskirstymą ant šakų.

    Kada ir kaip genėti?

    Genėjimas nėra sudėtingas, tačiau laikas čia svarbus. Kadangi kalikarpa žydi ir uogas mezga ant einamųjų metų ūglių, pagrindinis genėjimas rekomenduojamas anksti pavasarį: pašalinamos silpnos, pažeistos, per senos šakos, o kas kelerius metus galima atlikti ir atjauninantį pjūvį.

    Praktikoje tai reiškia, kad pavasarį krūmas atnaujinamas, o vasarą jis spėja užauginti naujus ūglius, ant kurių susiformuoja žiedai ir rudeniniai vaisiai. Toks režimas padeda išlaikyti kompaktiškesnę formą ir stabilesnį dekoratyvumą kasmet.

    Su kuo derinti sode?

    Violetinės uogos geriausiai atsiskleidžia tamsesniame fone, todėl kalikarpą verta sodinti šalia visžalių augalų ar gyvatvorės, kur spalva kontrastuoja su sodria žaluma. Taip pat tinka deriniai su hortenzijomis, sedulomis ar kitais rudenį ryškėjančiais krūmais, kad sklype išliktų spalvų ir struktūrų įvairovė.

    Didelis šio augalo privalumas tas, kad įsitvirtinęs jis paprastai nereikalauja sudėtingos priežiūros. Jei parinkta tinkama vieta ir dirvožemis neužmirksta, kalikarpa gali tapti vienu ryškiausių rudens akcentų net ir tiems, kurie sode nori mažiau nuolatinės priežiūros.

  • Vietoj viržių sodinkite šį augalą: šluotelinė kochija rudenį nusidažo raudonai ir stebina

    Vietoj viržių sodinkite šį augalą: šluotelinė kochija rudenį nusidažo raudonai ir stebina

    Ieškantiems ryškaus rudeninio akcento sode verta atkreipti dėmesį į šluotelinę kochiją (Bassia scoparia), dar vadinamą vasariniu kiparisėliu. Tai greitai augantis vienmetis augalas, per sezoną suformuojantis tankų, švelniais lapeliais apaugusį krūmelį. Palankiomis sąlygomis jis užauga maždaug iki 80–150 centimetrų, o dekoratyvumą išlaiko iki pirmesnių stipresnių šalnų.

    Vasarą kochija būna ryškiai žalia, o rudenėjant jos lapija ima keisti spalvą į intensyvius raudonus ir purpurinius atspalvius. Dėl šio virsmo augalas dažnai laikomas įdomia alternatyva viržiams, ypač kai norisi efekto iš tolo ir didesnio spalvinio ploto gėlyne. Kochija tinka ir kaip pavienis akcentas, ir kaip kelių augalų grupė, kuri sukuria aiškią struktūrą lysvėje.

    Geriausiai kochija auga saulėtoje vietoje, kur krūmelis labiau sutankėja, o rudeninis nusidažymas būna ryškesnis. Pusiau pavėsyje ji taip pat gali augti, tačiau dažniau būna retesnė ir silpniau nusispalvina. Praktikoje patariama rinktis šiltesnę, nuo vėjo kiek apsaugotą vietą prie terasos, tvoros ar saulėtos gėlyno pusės.

    Dirvai kochija nėra itin lepi, tačiau geriausiai jaučiasi lengvame, pralaidžiame ir vidutiniškai drėgname substrate, kurio reakcija artima neutraliai. Derlingesnė, humusinga žemė padeda išauginti vešlesnį kerą, bet augalas dažniausiai susitvarko ir vidutinėse sodo dirvose. Įsišaknijusi kochija pakankamai gerai pakelia trumpesnę sausrą, tačiau karščio metu jai praverčia gausesnis laistymas.

    Kochiją galima auginti tiek iš sėklų, tiek įsigijus jau paaugintų daigų. Sėkloms dygti svarbi šviesa, todėl jos sėjamos negiliai ir iki sudygimo palaikoma lengva, tolygi drėgmė. Paaugusius daigelius būtina praretinti, kad augalai nekonkuruotų tarpusavyje ir išlaikytų taisyklingą, dekoratyvų siluetą.

    Šis augalas dažnai pasirenkamas sezoniniams žemiems gyvatvorių tipo apvadams ar formuojamiems krūmeliams, nes gerai pakenčia karpymą. Vis dėlto genėjimas nėra būtinas, jei siekiama natūraliai tankaus kero. Norint sumažinti savaiminį išsisėjimą, po žydėjimo galima augalą apkarpyti arba laiku pašalinti besiformuojančias sėklas.

    Nors kochija laikoma gana atspariu augalu, sausais ir karštais laikotarpiais verta apžiūrėti lapų apačią dėl galimų voratinklinių erkučių. Kita dažnesnė problema pasitaiko tuomet, kai augalas auginamas pernelyg drėgnoje, prastai drenuojamoje vietoje ar pavėsyje, nes tuomet didėja šaknų puvinio ir grybinės kilmės ligų rizika. Tinkamai parinkta vieta ir saikingas laistymas dažniausiai leidžia šių bėdų išvengti.