Dekoratyvinių žolių rišimas rudenį dažnai laikomas būtinu žingsniu, tačiau praktikoje jis reikalingas ne visada. Specialistai pabrėžia, kad rišama pirmiausia dėl formos ir apsaugos nuo šlapio sniego, o ne kaip universali priemonė nuo šalčio.
Didelės, plačiai išsikerojusios kupstinės žolės vėjuotose vietose linkusios išgulti, todėl surišti stiebai mažiau gula ant takų ir ilgiau išlaiko vertikalią formą. Tai aktualu ir tada, kai žiemą dažni atodrėkiai, o sniegas tampa sunkus ir prispaudžia kerą.
Pakelti lapai iš dalies dengia kerelio vidų nuo kritulių, bet tai nėra sandarus stogelis. Jei dirva sunki ir prastai praleidžia vandenį, vien virvė problemos neišspręs, nes pavojingiausia žiemą dažnai būna ne šaltis, o užmirkimas ir vėlesnis įšalas.
Rudenį tvirtinti verta tuos kerus, kurie iš prigimties linkę „išsiskleisti“ į šonus, yra itin aukšti arba pasodinti atviroje, vėjuotoje vietoje. Tuo metu stabiliai augančias, sveikas ir kompaktiškas žoles dažniausiai galima palikti nesurištas, ypač jei jos natūraliai išlaiko formą.
Rišimas gali būti naudingas ir dėl estetikos bei pavasarinės tvarkos. Kai sausi stiebai surinkti į kuokštą, juos paprasčiau vienu metu apkarpyti ir išnešti, o ne rinkti pavienius gabalus, išsimėčiusius po gėlyną.
Kada rišti ir kaip tai daryti
Tinkamiausias laikas dažniausiai būna vėlyvas ruduo, kai augimas jau sustojęs, o antžeminė dalis pradeda džiūti. Pirmi lengvi šalnų epizodai gali būti orientyras, tačiau svarbiau vertinti realią augalo būklę ir oro sąlygas.
Rišti reikėtų tik sausą kerą ir sausą dieną, prieš tai patikrinus ir kero vidų. Išorė gali atrodyti sausa, bet prie pat pagrindo neretai laikosi drėgmė, o stipriai suspausti drėgni lapai džiūsta prasčiau ir lengviau pradeda pūti.
Patogiausia rišti tada, kai stiebai dar nėra tapę trapūs ir nepradėję masiškai lūžti. Jei per ilgai delsiama, surinkti kerą tampa sunkiau, o lūžtančios dalys gadina ir augalo vaizdą, ir pavasarinio atsinaujinimo kokybę.
Rišimui tinka tvirta džiuto ar sizalio virvė arba minkšta sodo juosta. Plono vielos ar itin stipriai veržiamų plastikinių dirželių geriau vengti, nes jie gali įsirėžti į lapus ir pažeisti audinius.
Kerą riškite taip, kad jis išlaikytų formą, bet liktų pralaidus orui. Nereikia pinti itin kietų kasų ar sukti lapų į „virvę“, o po stipresnio vėjo ar gausesnio sniego verta patikrinti, ar rišimas neatsileido.
Dažniausios klaidos ir papildoma apsauga
Viena dažniausių klaidų yra tikėtis, kad surištas keras automatiškai taps atsparus šalčiui. Atsparumą lemia rūšis, veislė, augalo amžius, vieta sklype ir dirvos drenažas, todėl vienodų taisyklių visoms žolėms nėra.
Jei augalas jaunas, svarbu, kad jis neitų į žiemą su per sausa šaknų zona. Sausą rudenį prieš įšalą pravartu palaistyti, bet taip, kad vanduo neužsistovėtų prie pagrindo.
Jautresnėms rūšims galima taikyti papildomą apsaugą: mulčiuoti aplink kerą ir pridengti laidžia, kvėpuojančia danga. Kero vidurio nereikėtų užkimšti šlapiais, suslėgtais lapais, o visiškai sandaria plėvele apvyniotas augalas dažniau nukenčia nuo drėgmės ir iššutimo.
Auginant vazone, vien surišti lapus nepakanka, nes šaknys labiau pažeidžiamos dėl įšalo per vazono sieneles. Tokiu atveju verta izoliuoti vazoną, pastatyti jį ant izoliacinio pagrindo, palikti laisvą vandens nutekėjimą ir parinkti nuo vėjo apsaugotą vietą.
Ką daryti pavasarį
Pavasarį pirmiausia nuimkite rišimus ir įvertinkite kero būklę. Daugumą žiemą nudžiūstančių dekoratyvinių žolių patartina kirpti prieš pradedant intensyviai augti naujiems ūgliams, kad nebūtų pažeisti jauni lapai.
Skirtingos rūšys atželia nevienodu laiku, todėl geriausia vadovautis ne kalendoriumi, o realiais požymiais prie kero pagrindo. Kai kurias visžales žoles dažnai užtenka ne kirpti, o tik iššukuoti ir pašalinti senus, nudžiūvusius lapus, paliekant žaliąją dalį.
