CP v2

Tag: Rudens sodas

  • Azijos „klerodendras“ žavi turkio uogomis: ką padaryti rudenį, kad peržiemotų ir sužydėtų pavasarį

    Kai spalį dauguma sodo augalų ima prarasti dekoratyvumą, klerodendras triskiltis dar tik pradeda ryškiausią savo sezoną. Šis krūmas rudenį išsiskiria neįprastu vaizdu – šakelėse pasirodo turkio spalvos vaisiai, apsupti tarsi raudonų „žvaigždžių“.

    Klerodendras triskiltis (Clerodendrum trichotomum), Lenkijoje dar vadinamas vėlyvuoju „laimūnu“, kilęs iš Japonijos ir Kinijos. Jis vertinamas dvigubai: pirmiausia dėl kvapnių žiedų, o vėliau – dėl dekoratyvių vaisių, primenančių spalvingą papuošalą.

    Tokį krūmą pamačius sodo centre lengva susigundyti ir norėti tuoj pat pasodinti į žemę. Tačiau būtent čia slypi didžiausia rizika: pasodinus vėlų rudenį, pirmosios šalnos gali augalą smarkiai pažeisti ar net pražudyti.

    Priežastis paprasta – tai šiltesnio klimato augalas, todėl jauni sodinukai yra ypač jautrūs šalčiui. Nors įsitvirtinę, vyresni krūmai Lenkijos sąlygomis gali augti visai neblogai, pirma žiema po įsigijimo dažnai būna kritinė.

    Kodėl rudenį geriau neskubėti sodinti į gruntą

    Rudenį įsigytą klerodendro sodinuką saugiausia palikti vazone iki pavasario. Taip išvengsite situacijos, kai šaltis užklumpa dar nespėjus augalui prigyti ir pasiruošti žiemai.

    Vazonas gali tapti ir praktišku sprendimu – krūmas tuo metu puoš terasą, balkoną ar laiptus prie įėjimo. Vis dėlto reikia prisiminti, kad žemė inde peršąla gerokai greičiau nei dirvožemis sode.

    Kaip apsaugoti vazoną, kad augalas saugiai sulauktų pavasario

    Jei klerodendras žiemos vazone, svarbiausia pasirūpinti paties indo apsauga nuo peršalimo. Originaliame tekste pabrėžiama, kad žemė vazone gali įšalti „iki dugno“ daug greičiau nei grunte.

    Dėl to rudenį verta iš anksto suplanuoti, kur augalas stovės šaltuoju laikotarpiu, kad būtų kuo mažiau staigių temperatūros svyravimų ir didžiausių šalčių poveikio.

    Ką daryti su sode jau augančiu klerodendru

    Jei klerodendras jau auga sode, vėlyvas ruduo po pirmųjų lengvų šalnų yra metas pasirūpinti žiemine apsauga. Tokiu metu augalas jau būna pradėjęs rimti, todėl apsauga tampa efektyvesnė.

    O pavasarį, kai praeina gegužės šalnų rizika, ateina tinkamiausias laikas perkelti klerodendrą iš vazono į nuolatinę vietą sode. Tada jis turi gerokai daugiau šansų įsitvirtinti ir sėkmingai peržiemoti kitą sezoną.

  • Rudenį šis krūmas pavagia visą dėmesį: violetinės uogos laikosi iki šalnų ir žiemos

    Rudenį šis krūmas pavagia visą dėmesį: violetinės uogos laikosi iki šalnų ir žiemos

    Pięknotka Bodiniera nie należy do roślin często wybieranych do ogrodów, a najczęściej trafia do kolekcji wyłącznie miłośników nietypowej botaniki. Krzew osiąga wysokość do trzech metrów, ale jego pokrój jest raczej luźny. Co prawda, pięknotka Bodiniera ma atrakcyjne liście, które mienią się latem i jesienią oraz wytwarza drobne kwiatki, jednak największą ozdobą są owoce. Jesienią pojawiają się drobne, fioletowe kulki, które ożywiają ogród.

    Pięknotka Bodiniera najpiękniej wygląda od września aż do końca jesieni. Jeśli chcemy mieć egzemplarz w swoim ogrodzie, lepiej się nie spieszyć. Co prawda, można pięknotkę Bodiniera sadzić jesienią, ale lepiej poczekać do wiosny, ponieważ wtedy będzie miała doskonały czas na to, aby zaaklimatyzować się w nowym miejscu.

    Co zrobić, żeby nasza pięknotka była najładniejsza w ogrodzie? Trzeba zasadzić ją w odpowiednim miejscu. Musi mieć jasne lub lekko zacienione stanowisko oraz żyzną i przepuszczalną glebę. Czasami radzi sobie w uboższych glebach, ale trzeba wtedy – w okresie wegetatywnym – pięknotkę częściej nawozić.

    Jeśli nasza pięknotka Bodiniera będzie zasadzona w dobrym miejscu, to wtedy nie tylko będzie rosła zdrowo, ale prace pielęgnacyjne przez cały rok będą minimalne.

    Pięknotka Bodiniera nie jest wymagającą rośliną, ale trzeba wiedzieć, że czasami może trudno znosić srogie mrozy. Dlatego przed pierwszymi przymrozkami trzeba podsypać jej podstawę kopczykiem z ziemi albo kory, aby korzenie nie przemarzły. Młode egzemplarze mogą także wymagać całkowitego zakrywania agrowłókniną.

    Jeśli posadziliśmy pięknotkę Bodiniera, to tak naprawdę nie musimy wykonywać wielu zabiegów pielęgnacyjnych. Przede wszystkim, po pierwszym roku od zasadzenia, musimy wiosną krzew przyciąć tak, aby nad ziemią pozostawić trzy tzw. oczka. Później już nie musimy zabiegu powtarzać, chyba że łodygi rozrastają się w niekontrolowany sposób.

    Młode sadzonki pięknotki Bodiniera trzeba również podlewać tak, aby gleba była delikatnie wilgotna. Później, kiedy krzew podrośnie, zabieg nie jest już wymagany.

  • Atrodo tik rudens puošmena? Šie oranžiniai „žibintai“ slepia vitaminų užtaisą

    Ryškiai oranžiniai, tarsi popieriniai žibintai atrodantys miechunkos vaisių apvalkalai rudenį dažnai tampa sodybų ir namų dekoru. Tačiau po trapia luobele slepiasi valgomas, sultingas vaisius, kurį vis dažniau atranda ir sveikos mitybos šalininkai. Svarbiausia žinoti, kad valgoma yra uoga apvalkalo viduje, o ne pats apdžiūvęs „žibintas“.

    Miechunkos priklauso fizalių genčiai, o skirtingos rūšys gali būti auginamos tiek dėl grožio, tiek dėl derliaus. Dažniausiai parduotuvėse sutinkamas fizalis, dar vadinamas peruine miechunka, o kai kuriose virtuvėse populiarus ir tomatilas, naudojamas padažams. Ne visos dekoratyvinės miechunkos tinka maistui, todėl renkantis svarbu atskirti valgomus vaisius nuo augalų, skirtų tik puokštėms.

    Kas iš tiesų slepiasi viduje?

    Valgomų fizalių uogos išsiskiria saldžiarūgščiu skoniu ir aromatu, kuris primena tropinių vaisių bei uogų mišinį. Jos dažnai vertinamos kaip papildomas antioksidantų ir biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis, todėl tinka kaip užkandis ar desertų ingredientas. Mitybos požiūriu tai nėra stebuklingas produktas, bet gali praturtinti racioną įvairesniais augaliniais junginiais.

    Fizalių vaisiuose natūraliai yra vitaminų ir mineralų, o ryški spalva paprastai signalizuoja apie karotenoidus. Vis dėlto tiksli maistinė vertė priklauso nuo rūšies, sunokimo, auginimo sąlygų ir laikymo, todėl neverta pasikliauti vien tik bendrais teiginiais apie vitaminų gausą. Patikimiausia taisyklė paprasta: kuo įvairesni vaisiai ir daržovės kasdienėje mityboje, tuo geriau.

    Kaip saugiai valgyti fizalius?

    Prieš valgant rekomenduojama pašalinti apvalkalą ir vaisius nuplauti, nes jų paviršius gali būti lipnus nuo natūralių augalo išskyrų. Valgomi fizaliai turi būti pilnai sunokę, be kartumo ir be pažeidimų, o kilus abejonių dėl rūšies geriau neragauti. Kai kurie nakvišinių šeimos augalai turi nepageidaujamų junginių, todėl identifikavimas ir tinkamas paruošimas yra svarbūs.

    Virtuvėje fizaliai dažniausiai naudojami švieži, dedami į vaisių salotas, košes, desertus, taip pat verdami į uogienes ar padažus. Tomatilai paprastai termiškai apdorojami ir naudojami salsoms, troškiniams ar mėsos patiekalams, nes jų skonis labiau rūgštus ir žolinis. Auginant namuose verta rinktis aiškiai pažymėtas valgomų veislių sėklas ir laikytis auginimo rekomendacijų.

    Rudeniniai oranžiniai „žibintai“ sode gali būti ne tik dekoracija, bet ir įdomus sezoninis atradimas lėkštėje. Vis dėlto svarbu nepainioti dekoratyvinių miechunkų su valgomomis veislėmis ir nepamiršti, kad sveikatai naudingiausi rezultatai pasiekiami ne vienu produktu, o subalansuota, įvairia mityba.

  • Rudens sodo hitas: pasodinkite šią dekoratyvinę žolę ir kiemas atrodys prabangiai iki žiemos

    Vėstant rugsėjo ir spalio orams, daugelis įprastų gėlynų augalų praranda dekoratyvumą, tačiau būtent tada išryškėja dekoratyvinių žolių privalumai. Viena patikimiausių ir elegantiškiausių pasirinkimų yra smailiažiedė nendrė (lot. Calamagrostis × acutiflora), kuri rudenį įgauna šiaudų auksą primenančius atspalvius ir išlaiko tvarkingą formą.

    Šis augalas vertinamas dėl stačių, vėjo neperlaužiamų stiebų ir tankių kerų, kurie puošia gėlynus ne tik rudenį, bet dažnai ir per žiemą. Skirtingai nei dalis kitų šilumamėgių dekoratyvinių žolių, smailiažiedė nendrė vegetaciją pradeda anksti ir žaliuoja tada, kai sodas dar tik bunda.

    Kur sodinti, kad atrodytų įspūdingai?

    Smailiažiedė nendrė geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau tinka ir lengvas pusšešėlis. Kuo daugiau šviesos augalas gauna, tuo tvirtesni būna stiebai ir tuo gausiau formuojasi žiedynai, kurie vasarą būna žalsvi, o rudenį tampa smėlio ir aukso atspalvių.

    Dirvai keliami reikalavimai nėra išskirtiniai: tinka vidutiniškai derlinga, pralaidi, tolygiai drėgna žemė. Svarbiausia vengti nuolat užmirkstančių vietų, nes per šaltąjį sezoną per didelė drėgmė gali pakenkti kerui ir skatinti šaknų puvimą.

    Dažniausia klaida: kirpti rudenį

    Pradedantieji dažnai nupjauna dekoratyvines žoles rudenį, tačiau smailiažiedei nendrei tai nėra geriausias sprendimas. Palikti stiebai ir žiedynai suteikia sodui struktūros, o apšerkšniję ar apsnigti atrodo ypač dekoratyviai, todėl augalas tampa tikra šaltojo sezono puošmena.

    Praktinė nauda ne mažiau svarbi: seni stiebai veikia kaip natūrali apsauga kerui nuo staigių temperatūros svyravimų ir drėgmės pertekliaus. Tvarkyti augalą rekomenduojama anksti pavasarį, dar prieš pasirodant naujiems ūgliams, kerą nukerpant žemai, maždaug 5–10 centimetrų aukštyje.

    Tręšimas ir atnaujinimas kas kelerius metus

    Smailiažiedė nendrė nereikli maistinėms medžiagoms, todėl persistengti su trąšomis nereikėtų. Per didelis azoto kiekis gali paskatinti perninkštus stiebus, ir tuomet net patvarus augalas gali pradėti virsti po lietaus ar stipraus vėjo.

    Dažniausiai pakanka pavasarį plonai patręšti kompostu arba saikingai panaudoti lėto veikimo kompleksines trąšas. Jei po 4–5 metų pastebite, kad kero vidurys retėja ar augalas silpniau žydi, verta jį atjauninti padalijant: iškastą kerą padalyti į kelias dalis ir persodinti.

    Sodo dizaineriai dekoratyvines žoles vis dažniau renkasi dėl ilgalaikio dekoratyvumo ir mažesnės priežiūros, ypač keičiantis klimatui ir dažnėjant sausrų bei staigių liūčių periodams. Smailiažiedė nendrė gerai dera su rudeninėmis daugiametėmis gėlėmis, o moderniuose želdynuose suteikia tvarkingos, vertikalios struktūros efektą.