Vasaros pabaiga ir rugsėjis tujoms dažnai tampa lūžio tašku: po karščių ir sausros spygliai gali prarasti sodrią spalvą, o augimas sulėtėja. Nors tai ne visada reiškia ligą, augalas tuo metu būna išeikvojęs dalį maisto medžiagų ir prasčiau pasiruošęs šaltesniam sezonui.
Rudeninis tręšimas skirtas ne skatinti naujus ūglius, o sustiprinti šaknis ir padėti sumedėti esamiems ūgliams. Tai svarbu todėl, kad žiemą spygliuočiai dažnai patiria fiziologinę sausrą: kai žemė įšąla, vandens pasisavinimas sumažėja, o vėjas ir saulė išgarina drėgmę nuo šakelių.
Ko tujoms reikia rudenį?
Rugsėjį trąšose svarbiausi tampa kalis ir fosforas, nes jie siejami su atsparumu šalčiui, geresne vandens apykaita ir šaknų sistemos stiprėjimu. Tuo metu azoto paprastai vengiama, nes jis skatina naujus, minkštus ūglius, kurie nespėja sumedėti ir yra jautresni šalnoms.
Jei tujos į žiemą įžengia nusilpusios, pavasarį dažnai labiausiai matosi parudavę, apdžiūvę ūgliai ir išretėjęs vainikas. Dėl to rudenį verta sutelkti dėmesį į regeneraciją, o ne į greitą žalią masę.
Natūrali alternatyva: bananų žievelės
Ieškant paprastesnių priemonių, sodininkai neretai renkasi bananų žieveles, nes jos turi kalio ir fosforo, taip pat nedidelius kiekius magnio ir kalcio. Tokia organinė priemonė veikia švelniau, o maisto medžiagos į dirvą patenka palaipsniui, gerinant ir jos struktūrą.
Dažniausiai žievelės panaudojamos kaip skystas užpilas: susmulkintos 3–4 bananų žievelės užpilamos 1 litru šilto vandens ir paliekamos tamsioje vietoje apie 2 paras. Gautą skystį rekomenduojama skiesti vandeniu santykiu 1:1 ir tuomet palaistyti tujas.
Kitas būdas – žieveles išdžiovinti, sutrinti ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį aplink augalą, o po to palaistyti. Svarbu nepersistengti: organinės atliekos, užkastos per giliai ar naudojamos per gausiai, gali pritraukti kenkėjus arba pradėti nemaloniai irti.
Ką dar verta prisiminti iki šalnų?
Tręšimas veiks geriau, jei tujos nepatiria vandens stygiaus, todėl iki šaltesnių orų svarbus tolygus laistymas. Taip pat verta įvertinti dirvos būklę: pernelyg suspaustas ar išsausėjęs viršutinis sluoksnis mažina šaknų galimybes pasisavinti maisto medžiagas.
Jei ruduoti pradeda ne pavieniai ūglių galiukai, o didesnės šakų dalys, priežastis gali būti ne vien mityba. Tokiais atvejais verta patikrinti, ar nėra kenkėjų, grybinio pažeidimo požymių, druskų nuo kelių ar šunų šlapimo poveikio, taip pat ar augalas nebuvo perlietas.