CP v2

Tag: Rudieji lokiai

  • Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskoje vėl prasidėjo Fat Bear Week konkursas, kuriame visuomenė internetu renka įspūdingiausiai prieš žiemos miegą sustorėjusį rudąjį lokį. Šiemet turnyre varžosi 16 Katmai nacionalinio parko ir draustinio lokių, o balsavimas pritraukia gamtos mylėtojus iš viso pasaulio.

    Titulo gynėjas yra Chunkas, parko stebėtojų žymimas kaip Lokys 32. Praėjusiais metais jis laimėjo, kai, viešai skelbtais vertinimais, galėjo sverti apie 544 kilogramus, tačiau organizatoriai pabrėžia, kad nugalėtoją lemia ne vien skaičiai.

    Kodėl riebalų atsargos lemia išgyvenimą

    Katmai nacionalinis parkas ir draustinis laikomas viena svarbiausių rudųjų lokių buveinių Aliaskoje, jo teritorijoje jų priskaičiuojama apie 2 200. Rudenį lokiai intensyviai maitinasi, nes per žiemos miegą neėda ir negeria, todėl per kelis mėnesius sukauptos atsargos tampa gyvybiškai svarbios.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 270–410 kilogramų, o gerai pasimaitinę rudenį gali viršyti 450 kilogramų ribą. Patelės dažniausiai būna maždaug trečdaliu mažesnės, o žiemos miego metu lokiai gali netekti maždaug trečdalio kūno masės.

    „Šiemet prognozuoti sunku: yra keli aiškiai didesni lokiai, bet svarbi ir jų istorija, nes riebalų kaupimas reiškia skirtingus iššūkius“, – sakė „Explore.org“ gamtininkas Maikas Ficdzas.

    Ne tik masė: vertinamos ir lokių istorijos

    Organizatorių teigimu, konkursas skatina stebėti lokių elgseną ir suprasti, kaip skiriasi jų kasdienybė: vieni kovoja dėl geriausių žvejybos vietų, kiti turi išmaitinti jauniklius ar prisitaikyti prie sudėtingų sezoninių sąlygų. Dėl to balsuojant kviečiama atsižvelgti ne tik į dydį, bet ir į tai, kaip lokiui sekėsi pasiruošti žiemai.

    Didelę reikšmę lokių sėkmei turi lašišų gausa, nes būtent žuvys rudenį padeda sparčiai sukaupti energijos atsargas. Gamtininkai dažnai kaip pavyzdį mini Bristolio įlankos regioną Aliaskoje, kur gausūs lašišų būriai rodo, ką gali palaikyti sveikos upių ekosistemos, o kitur Šiaurės Amerikoje lašišų populiacijoms mažėjant vis dažniau kalbama apie jų apsaugos ir atkūrimo būtinybę.

    Fat Bear Week finalas numatytas rugsėjo 29 dieną, kai paaiškės, kuris lokys šiemet pelnys titulą. Konkursas rengiamas jau 12-us metus ir tapo viena labiausiai atpažįstamų gamtos stebėjimo iniciatyvų, sujungiančių edukaciją ir visuomenės įsitraukimą.

  • Kiek metų baltiesiems lokiams: mokslininkai aiškina, kur ir kada Arkties plėšrūnai atsiskyrė nuo rudųjų

    Baltieji lokiai laikomi vienais geriausiai prie Arkties prisitaikiusių žinduolių, tačiau jų kilmė ilgą laiką kėlė diskusijų. Naujausi genetiniai ir fosilijų duomenys leidžia gana tiksliai nubrėžti, kada ši rūšis atsiskyrė nuo rudųjų lokių ir kokiomis sąlygomis tai įvyko.

    Seniausios iki šiol patikimai priskiriamos baltųjų lokių fosilijos aptiktos Svalbarde ir šiaurinėje Norvegijoje. Jų amžius siekia maždaug 115 000–130 000 metų, tai yra laikotarpis prieš paskutinį didįjį ledynmetį.

    Vis dėlto vien fosilijos neatsako į klausimą, kada prasidėjo evoliucinis išsiskyrimas. Dalis biologų, remdamiesi DNR tyrimais ir populiacijų istorijos rekonstrukcijomis, teigia, kad baltųjų lokių linija nuo rudųjų galėjo pradėti skirtis gerokai anksčiau, galbūt prieš maždaug 600 000 metų.

    Mokslininkai aiškina, kad lemiamas veiksnys buvo prisitaikymas prie jūrinės aplinkos. Rudųjų lokių protėviai, patekę į regionus, kur didelę metų dalį vyravo jūros ledas, ėmė dažniau medžioti jūrinius žinduolius ant užšalusio vandenyno.

    Natūrali atranka tokioje aplinkoje palankiau vertino individus, turinčius geresnę šilumos izoliaciją ir didesnes riebalų atsargas. Ilgainiui atrankos spaudimas skatino ir kitus požymius, pavyzdžiui, elgseną, medžioklės strategijas bei kūno sandarą, kuri palengvina judėjimą ledu ir plaukimą.

    Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai rodo, kad baltieji ir rudieji lokiai nėra visiškai izoliuotos evoliucinės linijos. Skirtingose vietovėse fiksuotas pakartotinis kryžminimasis, o kai kurie DNR palyginimai rodo labai nedidelius genetinius skirtumus tarp baltųjų lokių ir tam tikrų rudųjų lokių populiacijų Šiaurės Amerikoje.

    Toks „grįžtamasis“ maišymasis tampa aktualesnis dėl mažėjančio jūros ledo ploto Arkties regione. Kai ledo sezonas trumpėja, dalis baltųjų lokių dažniau pasiekia pakrantes, o rudieji lokiai, plėsdami arealą į šiaurę, vis dažniau sutinka savo šiaurinius giminaičius.

    Pakrantės Arkties Aliaskoje stebėtos situacijos, kai rudieji lokiai maitinosi banginių gaišenomis greta baltųjų lokių. Taip pat dokumentuoti hibridai, rodantys, kad skirtingų rūšių kontaktai vyksta ne tik teoriškai, bet ir realiose ekosistemose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad baltųjų lokių kilmės istorija greičiausiai nebuvo vienkartinis, „švarus“ atsiskyrimas. Vietoje to tai galėjo būti ilgesnis procesas, kuriame atsiskyrimo epizodai persipynė su protarpiniu genetinių linijų susiliejimu, ypač keičiantis klimatui ir jūros ledo riboms.

  • Kiek rudųjų lokių gyvena Tatruose? Genetiniai tyrimai rodo didesnę populiaciją

    Kiek rudųjų lokių gyvena Tatruose? Genetiniai tyrimai rodo didesnę populiaciją

    Ką parodė genetinis skaičiavimas

    Rudųjų lokių skaičius Tatruose įvertintas pasitelkus genetinius tyrimus, vykdytus 2023 metais nuo kovo iki spalio. Tyrimas atliktas Tatrų nacionalinio parko užsakymu, o mokslininkai rinko biologinius pėdsakus ir laboratorijoje išskyrė lokių DNR.

    Pagal sudarytus genetinius profilius nustatyti 64 unikalūs genotipai, leidžiantys identifikuoti atskirus individus. Tyrėjai suskaičiavo 38 pateles ir 24 patinus, o duomenys apima ir lokius, migruojančius tarp valstybių, todėl skaičius atspindi Tatruose nuolat ar laikinai besilaikančią populiaciją.

    Tyrėjai pažymi, kad dalies surinktos medžiagos nepavyko tiksliai priskirti konkrečiam individui dėl kokybės ar fragmentiškumo. Dėl to daroma atsargi prielaida, kad realus Tatruose fiksuojamų rudųjų lokių skaičius gali būti didesnis, nei leidžia patvirtinti turimi genetiniai profiliai.

    Kodėl susitikimai su žmogumi tampa pavojingi

    Mokslininkai ir gamtosaugos specialistai pabrėžia, kad lokio ir žmogaus susidūrimas pavojingiausias tada, kai sutampa biologiniai veiksniai ir netinkamas žmonių elgesys. Pavasarį po žiemos miego lokiai būna nusilpę, intensyviai ieško maisto, o patelės su jaunikliais gali reaguoti itin gynybiškai.

    Rizika išauga ir tada, kai žmogus miške juda tyliai, o lokys jį pamato per vėlai arba neturi kur atsitraukti. Tokiose situacijose gyvūnas gali reaguoti instinktyviai, ypač jei jaučia grėsmę ar saugo maisto šaltinį.

    Kaip mažinti konfliktus kalnuose

    Ekspertai rekomenduoja kalnuose ir miškuose aiškiai pažymėti savo buvimą, pavyzdžiui, kalbant garsiau ar skleidžiant įprastus žygio garsus, kad lokys spėtų pasitraukti. Svarbiausia išlikti ramiems ir neskatinti artimo kontakto, ypač prie takų, kur matomumas prastas.

    Problemos augant lokių populiacijai dažnai siejamos su lengvai prieinamu maistu šalia žmonių gyvenviečių. Tai gali būti neapsaugotos atliekos, palikti maisto likučiai ar kiti nuolatiniai traukos taškai, dėl kurių lokiai pripranta lankytis prie sodybų ir turistinių vietų.

    Gamtosaugininkai akcentuoja, kad vien reagavimas į incidentus nepakanka, jei nepašalinamos priežastys. Todėl siūlomos priemonės apima saugių atliekų konteinerių diegimą lokių areale, profesionalių reagavimo komandų stiprinimą ir nuoseklią visuomenės edukaciją apie elgesį lokių teritorijose.