CP v2

Tag: Rūgščią dirvą mėgstantys augalai

  • Žydi kaip lampionai, rudenį parausta: enkiantas dzwonkowaty nustebins net tingius sodininkus

    Žydi kaip lampionai, rudenį parausta: enkiantas dzwonkowaty nustebins net tingius sodininkus

    Kas yra enkiantas?

    Enkiantas dzwonkowaty (Enkianthus campanulatus) – lėtai augantis lapuotis erikinių šeimos krūmas, kilęs iš Japonijos ir Rytų Azijos kalnų miškų. Sode jis dažniausiai užauga iki 3–5 metrų, gali būti auginamas ir kaip krūmas, ir kaip nedidelis medelis.

    Šis augalas vertinamas dėl dviejų ryškių sezoninių efektų: pavasario pabaigoje jis apsipila varpelio formos žiedais, o rudenį lapai nusidažo intensyviais raudonais, oranžiniais ir auksiniais atspalviais. Dėl to enkiantas dekoratyvus didžiąją metų dalį, net kai kiti krūmai atrodo blankiau.

    Žiedai, kurie traukia akį

    Enkianto žiedai smulkūs, dažniausiai šviesūs, neretai su rausvu gyslotumu ir kiek tamsesniu krašteliu. Žiedynai svyrantys, todėl iš tolo augalas primena mažus žibintus ar porcelianinius varpelius, ypač kai krūmas pražysta gausiai.

    Paprastai jis žydi pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų. Žiedai laikomi ne tik dekoratyvūs, bet ir naudingi sodui, nes vilioja apdulkintojus, o tai svarbu bendram sodo gyvybingumui.

    Populiarios veislės ir kuo jos skiriasi

    Renkantis enkiantą dažniausiai žiūrima į du dalykus: krūmo dydį ir žiedų spalvą. Aukštesnės veislės labiau tinka didesniems sklypams ar kaip foninis augalas, o kompaktiškos – mažiems sodams, prie terasų ar takų.

    Tarp sodininkų minimos tokios veislės kaip „Victoria“, „Albiflorus“, „Ruby Glow“, „Pagoda“, „Red Bells“ ar „Prettycoat“. Jos gali skirtis tiek žiedų atspalviais nuo kremiškų iki raudonų, tiek augimo tempu ir galutiniu aukščiu.

    Kaip auginti, kad tikrai prigytų

    Enkiantas laikomas gana nelepia rūšimi, tačiau jam svarbiausia tinkama dirva. Kaip ir rododendrai ar azalijos, jis geriausiai jaučiasi rūgščioje, humusingoje, laidžioje, bet nuolat lengvai drėgnoje žemėje, maždaug pH 4–5,5.

    Vieta gali būti ir saulėta, ir pusiau pavėsinga, tačiau kaitroje reikės atidžiau sekti drėgmę. Praktikoje tai reiškia, kad sausringais laikotarpiais krūmą verta laistyti 1–2 kartus per savaitę, o užsitęsus karščiams – dažniau, kad šaknys neperdžiūtų.

    Dirvos drėgmę padeda išlaikyti mulčias, pavyzdžiui, 5–7 centimetrų pušų žievės sluoksnis. Jis ne tik mažina garavimą ir perkaitimą, bet ir ilgainiui prisideda prie rūgštesnės reakcijos, kuri enkiantui palanki.

    Genėti enkianto dažniausiai nereikia, nes gražiausiai jis atrodo natūralios formos. Jei norisi tvarkos, pakanka pašalinti pažeistas ar nudžiūvusias šakas, o stipresnį genėjimą geriau daryti po žydėjimo, nes žiedai formuojasi ant praėjusių metų ūglių.

  • Blizgūs lapai ir šimtai žiedų: ši gėlė vis dažniau pakeičia hortenzijas balkonuose

    Blizgūs lapai ir šimtai žiedų: ši gėlė vis dažniau pakeičia hortenzijas balkonuose

    Ieškant įspūdingai žydinčių augalų, hortenzijos vis dar lieka tarp populiariausių, tačiau pastaruoju metu vis daugiau žmonių atsigręžia į rečiau auginamas alternatyvas. Viena jų – raudonoji iksora (Ixora coccinea), kilusi iš Pietų Azijos, ypač Indijos ir Šri Lankos regionų, kur šiltame klimate auga kaip visžalis krūmas.

    Šis augalas išsiskiria tankiu, kompaktišku keru, standžiais, blizgiais tamsiai žaliais lapais ir įspūdingais žiedynais. Vazonuose auginama iksora dažniausiai pasiekia apie 60–100 centimetrų aukštį, todėl tinka ne tik gėlynams, bet ir terasoms ar balkonams, kur norisi ryškios spalvos ir ilgesnio dekoratyvumo.

    Įspūdingi žiedynai visai vasarai

    Iksoros žiedai smulkūs, tačiau susitelkę į labai tankias, apvalias kekes, kurios neretai atrodo kaip ryškūs rutuliai. Žiedyno skersmuo dažnai siekia apie 6–12 centimetrų, o viename žiedyne gali skleistis kelios dešimtys žiedelių, todėl vaizdas iš tolo atrodo itin sodrus.

    Žydėjimas dažniausiai prasideda vasaros pradžioje ir, esant palankioms sąlygoms, tęsiasi didžiąją vasaros dalį. Ryškiai raudoni, oranžiniai ar rožiniai atspalviai stipriai kontrastuoja su lapija, o pats augalas net ir nežydėdamas išlieka dekoratyvus dėl blizgių, tvirtų lapų.

    Šviesa, substratas ir vanduo

    Norint sulaukti gausaus žydėjimo, iksorai reikia daug šviesos ir šilumos: kuo daugiau saulės, tuo intensyviau formuojami žiediniai pumpurai. Geriausiai tinka šviesi, nuo vėjų apsaugota vieta, nes stiprūs gūsiai gali apgadinti trapesnius jaunus ūglius ir žiedynus.

    Substratas turi būti laidus vandeniui ir šiek tiek rūgštus, panašus į tą, kurį mėgsta dauguma rūgščią terpę mėgstančių augalų. Praktikoje dažnai pasiteisina mišinys iš universalaus žemės substrato, rūgštaus durpių priedo ir šiek tiek smėlio, kad šaknys gautų daugiau oro ir nesikauptų drėgmės perteklius.

    Laistymas yra viena dažniausių nesėkmių priežasčių: šaknys blogai toleruoja ir perdžiovinimą, ir užmirkimą. Augimo bei žydėjimo metu žemė turėtų būti tolygiai lengvai drėgna, o laistoma geriau dažniau, bet saikingai, ypač per karščius, kai vazonai greičiau išdžiūsta.

    Kaip peržiemoti Lietuvos sąlygomis?

    Šiltuose kraštuose iksora gali augti lauke ištisus metus, tačiau Lietuvos klimatas jai per šaltas, todėl dažniausiai ji auginama vazonuose. Tai patogu, nes prieš rudenines šalnas augalą galima perkelti į šviesią patalpą ir taip išvengti pažeidimų, kuriuos sukelia žema temperatūra.

    Žiemojimui tinka vėsesnė, šviesi vieta, dažniausiai apie 12–18 laipsnių šilumos. Šiuo laikotarpiu laistymą reikia sumažinti, tačiau neleisti substratui visiškai išdžiūti, o tręšimą sustabdyti iki pavasario, kai atsinaujina aktyvus augimas.

    Ieškantiems ryškaus, ilgesnį laiką dekoratyvaus augalo, iksora gali tapti įdomiu pasirinkimu vietoje dalies įprastų sodo favoritų. Tinkamai parinkus šviesą, rūgštesnį substratą ir stabilų laistymo režimą, ji atsidėkoja tankiais žiedynais ir išskirtiniu, egzotišku vaizdu.