Šiaurės Vakarų Ontarijuje, Kanadoje, esantis ežeras Nr. 223 tapo vienu garsiausių ilgalaikių bandymų, padėjusių suprasti rūgščiųjų kritulių poveikį gėlavandeniams telkiniams. Net 17 metų mokslininkai kas savaitę į ežerą kontroliuotai pylė sieros rūgštį, kad palaipsniui keistų vandens chemiją.
Tyrimo tikslas buvo atkartoti realias XX amžiaus pabaigoje Šiaurės Amerikoje ir Europoje fiksuotas rūgštėjimo sąlygas, kai dėl pramoninių emisijų padidėję sieros ir azoto junginiai ore prisidėdavo prie rūgščiųjų kritulių. Tokie krituliai mažindavo vandens pH, o kartu keisdavo visos ekosistemos „pamatą“ – nuo planktono iki žuvų.
Ką parodė pH kritimas?
Eksperimento metu ežero vandens pH buvo sumažintas nuo 6,8 iki 5,2. Kadangi tai buvo daroma nuosekliai, ekosistemos pokyčius buvo galima stebėti tarsi „sulėtintame režime“, fiksuojant, kurie organizmai prisitaiko, o kurie pradeda nykti.
Mokslininkai pabrėžė, kad gėlavandenių ekosistemų mitybos tinklai rūgštėjimui yra itin jautrūs. Keičiantis sąlygoms, iš ežero pradėjo trauktis dalis bestuburių ir žuvų rūšių, o kai kurių populiacijos smuko iki kritinių ribų.
Ypač ryškiai buvo matomas žuvų būklės prastėjimas: kai kurių rūšių individai tapo silpnesni fiziškai, o jų reprodukcijos sėkmė sumažėjo. Vienos iš stebėtų rūšių populiacija praktiškai išnyko, o tai signalizavo apie grandininį poveikį visai maisto grandinei.
Vanduo atsistatė, bet gyvybė grįžo lėčiau
Praėjus dešimtmečiams po to, kai rūgštinimas buvo nutrauktas, ežero vandens cheminė sudėtis palaipsniui grįžo į būseną, panašią į buvusią iki eksperimento. Tačiau biologinė ekosistemos dalis neatsistatė taip greitai, kaip tikėtasi.
Didžiausias akcentas tenka ežerinei forelei: jos populiacija, kaip nurodoma tyrimų apžvalgose, išliko mažesnė nei iki eksperimento, o pačios žuvys augo lėčiau. Tai siejama su pakitusiais mitybos šaltiniais, pasikeitusia konkurencija ir tuo, kad ne visos tarp rūšių susiformavusios sąsajos sugrįžta automatiškai.
Kodėl tai svarbu šiandien?
Šis atvejis laikomas pamoka aplinkosaugos politikai: net jei tarša sumažinama, o vandens rodikliai „popieriuje“ pagerėja, gamtai gali prireikti gerokai daugiau laiko, kad sugrįžtų buvusi pusiausvyra. Ekologinis atsikūrimas dažnai priklauso ne tik nuo cheminių parametrų, bet ir nuo to, ar ekosistemoje liko pakankamai gyvybingų populiacijų ir ar atsikuria jų tarpusavio ryšiai.
Šiandien, kai daugelyje regionų tęsiamos pastangos mažinti oro taršą ir atkurti pažeistas buveines, ežero Nr. 223 istorija primena paprastą dalyką: aplinkos „atsistatymas“ ne visada reiškia greitą gyvybės sugrįžimą, o kai kurie praradimai gali būti ilgalaikiai.