Netoli Galilėjos jūros esantis Rujm el-Hiri – masyvus akmenų statinys, dažnai vadinamas „Rytų Stounhendžu“, – mokslininkams kelia klausimų jau dešimtmečius. Beveik 5 000 metų senumo, labirintą primenantis monumentas sudarytas iš koncentrinių bazalto sienų ir siekia apie 150 metrų skersmenį.
Tačiau nauji palydoviniais vaizdais pagrįsti tyrimai rodo, kad šis objektas greičiausiai nėra vieniša architektūrinė keistenybė. Kaip rašo „ZME Science“, aplink Rujm el-Hiri užfiksuota dar 28 dideli apvalūs akmeniniai statiniai, kurių dauguma anksčiau nebuvo dokumentuoti.
Šis atradimas keičia požiūrį į patį „Rytų Stounhendžą“: dabar archeologams tenka aiškinti ne tik vieno garsaus komplekso paskirtį, bet ir tai, kodėl panašūs apskritimai atsirado visame regione. Kai kurie iš naujai aprašytų objektų netgi yra didesni už patį Rujm el-Hiri.
Papildomą intrigą kelia ir geologiniai duomenys: mokslininkai teigia, kad per tūkstantmečius vietovė kito dėl tektoninių judesių, todėl šiandieninė statinio orientacija gali neatspindėti pirminės. Tai meta šešėlį vienai populiariausių interpretacijų – kad monumentas buvo dangaus kūnų stebykla.
Kas aptikta palydoviniais vaizdais
Pirmasis tyrimas, paskelbtas 2024 metų lapkritį, buvo atliktas Tel Avivo universiteto ir Negevo Ben Guriono universiteto mokslininkų. Jie, pasitelkę palydovinę analizę, identifikavo šimtus archeologinių struktūrų – nuo pilkapių iki akmeninių linijinių sienų ir apvalių „gėlės“ formos aptvarų.
Vėlesnis darbas, publikuotas 2026 metų kovą žurnale „PLOS One“, buvo dar konkretesnis: aukštos raiškos 2004–2024 metų palydoviniai vaizdai leido per 25 kilometrus nuo Rujm el-Hiri ribos aprašyti 28 didelius apvalius statinius, kuriuos anksčiau dažnai praleisdavo tradicinės apžvalgos.
Pagal aprašymą, šių objektų architektūra panaši: storos bazalto sienos išdėstytos koncentriniais ratais, o kai kur vidus suskirstytas trumpesnėmis sienomis. Skersmuo įvairuoja maždaug nuo 50 iki 250 metrų.
Išskiriamas ir vienas įspūdingiausių pavyzdžių – vadinamasis 9-asis ratas, kurio skersmuo siekia apie 250 metrų. Jis juosia nedidelį vulkaninį kūgį, o į vidų link centro tęsiasi keturios akmeninės sienos.
Kam galėjo tarnauti šie akmeniniai ratai
Tyrėjai pastebėjo ir geografinį dėsningumą: nemažai ratų yra netoli sezoninių upelių, taip pat įsilieja į senovinių laukų sienų ir aptvarų tinklus. Kai kurie statiniai aptinkami šalia dolmenų – senovinių akmeninių laidojimo konstrukcijų.
Tai leidžia svarstyti, kad šie objektai buvo susiję su bendruomenėmis, kurių gyvenimas sukosi apie žemdirbystę, gyvulininkystę ir sezoninius susibūrimus. Tarp galimų funkcijų minimos apeiginės erdvės, teritoriniai žymenys arba vietos, kur susitikdavo išsisklaidžiusios grupės.
Vis dėlto galutinės išvados kol kas atsargios: dauguma ratų dar nebuvo kasinėti, o jų statybos datos dažniausiai nėra patikslintos. Tai reiškia, kad panašumai dar neatsako, ar visi statiniai priklauso tam pačiam laikotarpiui ir tradicijai.
Tektonika keičia interpretacijas
Dar vienas svarbus aspektas – paties Rujm el-Hiri padėties pokyčiai per laiką. Tyrėjų geologinė rekonstrukcija rodo, kad vietovė dėl tektoninių procesų galėjo pasisukti prieš laikrodžio rodyklę ir pasislinkti dešimtimis metrų.
Skaičiuojama, kad tektoninės plokštės šiame regione kasmet juda maždaug 0,3–0,6 colio. Per kelis tūkstantmečius toks, iš pirmo žvilgsnio nežymus, judėjimas gali reikšmingai pakeisti tai, kaip šiandien „žiūrime“ į monumento ašis ir orientaciją.
Dėl to abejojama teorija, kuri remiasi dabartine statinio kryptimi ir teigia, esą jis buvo astronominė observatorija. Nors tai visiškai neatmeta dangaus simbolikos galimybės, tyrėjai pabrėžia, kad interpretacijos, priklausančios nuo šiandien matomos orientacijos, tampa gerokai mažiau patikimos.
Rujm el-Hiri, atrastas 1968 metais, išlieka vienu paslaptingiausių šio regiono megalitinių objektų. Tačiau dabar, turint dešimtis panašių ratų, archeologai turi daugiau „konteksto taškų“, kurie gali padėti suprasti, ką iš tiesų planavo šių statinių kūrėjai.