CP v2

Tag: Rūkas

  • Tyrimas: rūkas pilnas gyvybės ir gali mažinti oro taršą, bet jo vandens saugumas kelia klausimų

    Rūkas nėra vien sterili vandens lašelių dulksna ore – mokslininkų vertinimu, tai gali būti aktyvi mikroorganizmų terpė, kurioje bakterijos ne tik išlieka, bet ir auga. Nauji stebėjimai rodo, kad dalis rūko mikrobų gali prisidėti prie tam tikrų oro teršalų skaidymo.

    Tyrėjai, analizavę rūko lašelius ir oro mėginius prieš bei po rūko susidarymo, nustatė, kad nors bakterijų aptinkama ne kiekviename lašelyje, bendras jų kiekis visame rūko tūryje gali būti labai didelis. Skaičiuojama, kad viename rūko vandens lašelyje kartais gali būti apie 10 milijonų bakterijų.

    Didžiausią dėmesį tyrime patraukė metilobakterijos – mikroorganizmų grupė, galinti maitintis paprastais anglies junginiais. Tarp jų minimas ir formaldehidas – ore pasitaikantis teršalas, siejamas su fotocheminiu smogu ir prastesne oro kokybe.

    Mokslininkai pastebėjo, kad rūko aplinkoje bakterijos gali didėti ir dalytis, o formaldehidą naudoti kaip „kuro“ šaltinį augimui. Kai teršalo koncentracija tampa per didelė ir joms pačioms pavojinga, dalis bakterijų jį suskaido į anglies dioksidą, taip stabilizuodamos savo aplinką.

    Tokiu būdu mikroorganizmai veikia ne dėl „oro valymo“ tikslo, o dėl išlikimo: naudodamos teršalus kaip maisto šaltinį jos keičia cheminių medžiagų sudėtį ore. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog rūkas automatiškai panaikina taršą ar gali pakeisti emisijų mažinimo priemones.

    Ilgą laiką kai kuriose pasaulio vietovėse rūko vandens surinkimas buvo laikomas patraukliu būdu gauti geriamojo vandens regionuose, kur trūksta kritulių. Rūkas dažnai įsivaizduojamas kaip švarus, „natūraliai filtruotas“ vandens šaltinis.

    Tačiau nauji duomenys primena paprastą taisyklę: rūko vanduo nėra sterilus ir gali turėti tiek gyvų bakterijų, tiek ore esančių cheminių priemaišų. Dėl to prieš vartojimą tokį vandenį reikėtų tirti ir, jei planuojama gerti, atitinkamai apdoroti, nes sudėtis gali skirtis priklausomai nuo vietovės, taršos šaltinių ir meteorologinių sąlygų.

    Šie rezultatai stiprina kryptį, kuri vis dažniau akcentuojama atmosferos moksluose: biologiniai procesai ore ir debesų bei rūko lašeliuose gali turėti realų, nors ir ribotą, poveikį cheminių junginių apykaitai. Kitaip tariant, atmosferoje vyksta ne tik fizika ir chemija, bet ir biologija.

    Kartu mokslininkai pabrėžia neapibrėžtumą: dar nėra iki galo aišku, kokių rūšių mikroorganizmų rūke būna skirtinguose regionuose ir kokiomis koncentracijomis jie gali paveikti konkrečius teršalus. Dėl to tolimesni tyrimai sieks tiksliau įvertinti, kada ir kokiomis sąlygomis rūkas tampa reikšmingu „reaktoriumi“ ore vykstantiems procesams.

  • Viršukalnės virš debesų: kas yra temperatūros inversija kalnuose ir kada ją pamatyti?

    Viršukalnės virš debesų: kas yra temperatūros inversija kalnuose ir kada ją pamatyti?

    Temperatūros inversija yra atmosferos reiškinys, kai kylant aukštyn oras ne vėsta, o šyla. Įprastai troposferoje temperatūra su aukščiu mažėja, tačiau inversijos metu šis dėsningumas laikinai apsiverčia. Dėl to kalnuose neretai pasitaiko situacija, kai viršūnėse būna šilčiau nei slėniuose.

    Ryškiausias inversijos vaizdas vadinamas debesų jūra: rūkas ir žemi sluoksniniai debesys užpildo slėnius, o aukštesnės viršūnės išnyra tarsi salos. Tokie vaizdai dažniausiai susiformuoja, kai oras stabilus, dangus giedras, o vėjas silpnas. Tuo metu žemės paviršius naktį greitai išspinduliuoja šilumą, o šaltas ir sunkesnis oras „nuteka“ į įdubas.

    Kodėl slėniuose būna šalčiau?

    Dažniausias kalnų inversijos scenarijus susijęs su ramiais, be debesų vakarais ir naktimis, ypač šaltuoju metų laiku. Slėniuose ir dubumose susikaupia šaltas oras, o aukščiau išlieka šiltesnis sluoksnis, kuris veikia kaip dangtis ir stabdo oro maišymąsi. Dėl to rytais temperatūrų skirtumai tarp slėnio ir viršūnės gali būti akivaizdūs net nedideliame aukščių intervale.

    Kitas tipas siejamas su oro masių judėjimu per kalnus, kai viena šlaito pusė vėsta, o kita, pavėjinė, patiria leidžiantis šylantį orą. Tokiose situacijose virš slėnio taip pat gali susiformuoti šiltesnis sluoksnis, „užrakinantis“ vėsesnį orą apačioje. Reiškinio intensyvumą sustiprina reljefas, ypač gilūs slėniai ir katilai.

    Kada inversija tikėtiniausia?

    Inversijai palankiausias laikotarpis dažniausiai yra vėlyvas ruduo ir žiema, kai naktys ilgos, o saulės įšildymas silpnesnis. Dažniausiai ji stebima nuo lapkričio iki kovo, ypač esant aukšto slėgio sričiai ir giedram dangui. Geriausias metas pamatyti debesų jūrą paprastai būna ankstyvas rytas, prieš saulėtekį arba netrukus po jo.

    Patikimiausi ženklai prognozėse yra silpnas vėjas, mažas debesuotumas aukštesniuose sluoksniuose ir ilgiau užsitęsiantis anticiklonas. Jei vėjas sustiprėja, oras pradeda maišytis ir inversija greitai silpnėja. Dėl to net ir tinkamą sezoną reiškinys dažniau pasitaiko „langais“, trunkančiais nuo kelių valandų iki kelių dienų.

    Ne tik vaizdai, bet ir pasekmės

    Nors inversija kalnuose sukuria įspūdingus panoraminius vaizdus, ji turi ir praktinių pasekmių. Šiltas sluoksnis viršuje riboja vertikalų oro judėjimą, todėl slėniuose lengviau kaupiasi drėgmė, susidaro rūkas, o kartu gali kauptis ir teršalai. Dėl to gyvenvietėse slėniuose inversijos dienomis dažniau juntamas prastesnis oro skaidrumas ir didesnė kietųjų dalelių koncentracijų rizika.

    Kelionėms tai reiškia paprastą taisyklę: slėnyje gali būti šalta ir niūru, o pakilus aukščiau atsiveria saulė ir šiltesnis oras. Vis dėlto verta įvertinti, kad temperatūrų kontrastas gali klaidinti renkantis aprangą, o takai ryte gali būti slidūs dėl šerkšno ar plikledžio. Jei planuojate žygį, svarbu stebėti ir vėjo prognozes, nes jos dažnai nulemia, ar inversija išsilaikys.