Ne kiekviename sodo kampelyje pavyksta užauginti tankią veją: po medžiais, prie tankių krūmų ar šiaurinėje sklypo pusėje žolė dažnai skursta, o plikos vietos greitai apauga piktžolėmis. Tokiose vietose vis dažniau pasirenkama japoninė pachisandra, dar vadinama japonine runianke, kuri sudaro žemą, tankų ir visžalį kilimą.
Šis augalas vertinamas dėl gebėjimo uždengti dirvą ten, kur žoliniams augalams trūksta šviesos ir drėgmė pasiskirsto netolygiai. Tankūs lapai ir šakniastiebių tinklas slopina piktžolių dygimą, todėl ilgainiui sumažėja ir ravėjimo poreikis, o vaizdas išlieka tvarkingas visus metus.
Kaip atrodo ir kuo išsiskiria?
Japoninė pachisandra paprastai užauga apie 15–30 centimetrų aukščio ir formuoja kompaktiškus sąžalynus su blizgiais tamsiai žaliais lapais. Pavasarį pasirodo smulkūs balti žiedai, kurie suteikia augalui papildomo dekoratyvumo po žiemos.
Augalas plinta požeminiais šakniastiebiais, todėl laikui bėgant užima vis didesnį plotą. Būtent dėl tokio augimo jis dažnai pasirenkamas kaip alternatyva vejai, kai šienavimas yra nepatogus arba rezultatas vis tiek nedžiugina.
Kur sodinti, kad prigytų?
Geriausiai pachisandra auga pavėsyje ir pusiau pavėsyje, ypač po medžių lajomis, kur daugeliui kitų žemę dengiančių augalų pritrūksta šviesos. Ji gali pakęsti ir gilesnį pavėsį, tačiau tuomet plėsis lėčiau, todėl pradžioje svarbus tinkamas paruošimas.
Optimali dirva yra humusinga, derlinga ir tolygiai drėgna, bet neužmirkstanti. Prieš sodinimą verta įmaišyti komposto: tai pagerina struktūrą, skatina šaknų augimą ir padeda greičiau suformuoti vientisą dangą.
Kokia priežiūra reikalinga?
Įsitvirtinusi pachisandra laikoma nereiklia: dažniausiai pakanka palaistyti ilgesnių sausrų metu, ypač jei ji pasodinta po dideliais medžiais, kurie intensyviai „išgeria“ drėgmę. Lietuvos žiemas šis augalas paprastai ištveria, todėl papildomos apsaugos dažniausiai neprireikia.
Pavasarį galima patręšti kompostu arba nedidele universalių trąšų norma, kad lapija būtų sodri, o augimas tolygesnis. Genėjimas nebūtinas, tačiau kas kelerius metus naudinga lengvai atjauninti senesnius plotus, kad danga išliktų tanki ir estetiška.
Renkantis veisles, dėmesį patraukia ne tik klasikinės žalialapės formos, bet ir margalapės, kurios šviesina tamsesnes vietas. Dažniausiai soduose auginamos veislės, tokios kaip „Green Carpet“, „Variegata“ ar „Silver Edge“, skiriasi lapų spalva ir kilimo tankumu, todėl galima priderinti prie skirtingo stiliaus želdynų.