Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, kuriuo Italijos bankų grupė „UniCredit“ gali parduoti dalį savo verslo Rusijoje. Šis sprendimas laikomas būtina sąlyga Vakarų finansų institucijoms, bandančioms mažinti veiklą šalyje po plataus masto karo Ukrainoje pradžios.
„UniCredit“ Rusijoje veikia nuo 1989 metų ir po 2022 metų vasario mėnesį pradėtos invazijos nepasitraukė, tačiau palaipsniui ieško būdų sumažinti rizikas. Bankas anksčiau skelbė ketinantis parduoti dalį vietinės struktūros privataus investuotojo grupei Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o sau pasilikti tarptautinių mokėjimų segmentą.
Dekrete numatyta pertvarka: dalis Rusijos juridinio asmens būtų atskirta į naują bendrovę, kuri liktų „UniCredit“ nuosavybėje. Ši išlaikoma dalis turėtų aptarnauti tarptautinius mokėjimus eurais ir JAV doleriais įmonėms, kurioms netaikomos sankcijos.
Kita verslo dalis būtų perduota pirkėjui, kurio pavadinimo „UniCredit“ viešai neatskleidžia. Rusijos žiniasklaidoje anksčiau skelbta, kad su sandoriu gali būti siejamas „Alfa Group“ interesas; vienas jos įkūrėjų Michailas Fridmanas neseniai buvo išbrauktas iš Europos Sąjungos sankcijų sąrašo.
Brangus ir lėtas pasitraukimas
„UniCredit“ yra įvertinęs, kad sandoris finansiniams rezultatams turės apie 3–3,3 milijardo eurų neigiamą poveikį. Bankas jau yra nurodęs, kad procedūros gali užtrukti, nes reikalingi privalomi susitarimai, veiklų atskyrimas ir skirtingų reguliuotojų leidimai.
Planuojama, kad sandoris galėtų būti užbaigtas 2027 metų pirmoje pusėje. Finansų rinkose tokie terminai vertinami kaip signalas, jog pasitraukimas iš Rusijos tapo ne vien verslo sprendimu, o kompleksiniu politinių ir teisinių leidimų procesu.
Kas pasikeitė Rusijos taisyklėse?
Po 2022 metų Rusija įvedė papildomus apribojimus vadinamųjų nedraugiškų šalių investuotojams, todėl kai kurių bankų akcijų sandoriams reikalingas asmeninis prezidento pritarimas. Dėl to Europos bankams dažnai neužtenka vien vidaus sprendimo atsitraukti ar parduoti turtą.
Be to, nuo 2024 metų spalio mėnesio, remiantis tarptautinių organizacijų apibendrinta informacija, pasitraukimo sąlygos tapo gerokai griežtesnės: užsienio turto pardavimui taikomos didelės nuolaidos nuo rinkos vertės ir papildomos įmokos, kurios mažina sandorio patrauklumą.
Šis kontekstas paaiškina, kodėl „UniCredit“ vadovas Andrea Orcelis ne kartą viešai akcentavo, kad parduoti turtą per pigiai bankas nenori, o be Kremliaus leidimo daugelis scenarijų praktiškai neįmanomi. Europos Centrinis Bankas tuo pat metu spaudė didžiuosius europinius bankus, įskaitant „UniCredit“ ir „Raiffeisen“, sparčiau mažinti rizikas Rusijoje.
Vakarų įmonės Rusijoje – po padidinamuoju stiklu
Nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios šimtai užsienio bendrovių pasitraukė iš Rusijos arba smarkiai apribojo veiklą. Tačiau likusioms įmonėms pastaraisiais metais padaugėjo atvejų, kai vietiniai aktyvai perimami ar jų valdymas perduodamas trečiosioms šalims prezidentiniais dekretais.
Rugsėjo mėnesį Rusijoje jau buvo fiksuoti precedento neturintys sprendimai, kai keliolikos Vakarų bendrovių turtas perduotas laikinam valdymui, o dar vienu atveju Vokietijos didmenininkas „Metro AG“ neteko operacinės kontrolės vietinėje įmonėje. Tokia praktika stiprina spaudimą užsienio finansų ir pramonės grupėms ieškoti pasitraukimo kelių, net jei tai reiškia didelius nuostolius.
„Tegul jie bijo“, – agentūrai „Reuters“ sakė anoniminis aukšto rango Rusijos pareigūnas, paklaustas, ar kiti Vakarų bankai galėtų tapti panašių sprendimų taikiniu.
Analitikai pabrėžia, kad „UniCredit“ atvejis rodo dvigubą realybę: viena vertus, Europos bankai formaliai siekia trauktis, kita vertus, stengiasi išlaikyti tarptautinių atsiskaitymų infrastruktūrą, kuri leidžia aptarnauti sankcijų neapimamus klientus. Būtent ši dalis dažnai laikoma strategiškai svarbiausia ir pelningiausia.
