XIX amžiaus pabaigoje, kai Vakarų valstybės buvo pasidalijusios didžiules Afrikos ir Azijos teritorijas, Japonija liko nei kolonija, nei protektoratas. Vietoje to salų valstybė sugebėjo ne tik apginti savo suverenitetą, bet ir pati pradėjo plėsti įtaką regione.
Tekste aiškinama, kad svarbiausi Japonijos pranašumai buvo du: ilga, griežtai kontroliuota izoliacija ir itin greitas persitvarkymas, kai tapo aišku, kad jėga paremta Vakarų politika gali pasibelsti ir į jos uostus.
Iki 1868 metų Japoniją valdęs Tokugavų šiogunatas nuo 1633 metų smarkiai ribojo prekybą bei ryšius su užsieniečiais. Šis laikotarpis dažnai vadinamas sakoku – „užrakintos šalies“ politika.
Iš pirmo žvilgsnio tokia izoliacija galėjo atrodyti kaip silpnumas, tačiau ji suteikė vieną esminį dalyką – vidaus vienybę. Centralizuota valdžia Edo mieste ir griežta vietinių feodalų kontrolė apsunkino galimybę iš išorės kurstyti regioninius konfliktus, kurie kitur tapdavo patogia kolonizacijos priemone.
„Juodieji laivai“ ir priverstinis atvėrimas
Izoliacija baigėsi staiga 1853 metais, kai į Edo įlanką atplaukė JAV karinio jūrų laivyno komodoras Matthew Perry su ginkluotais garlaiviais. Šis pasirodymas Japonijai, vis dar besiremiančiai tradiciniais mediniais laivais, buvo akivaizdus technologinės persvaros signalas.
Perry atvyko ne deryboms lygiomis teisėmis – jis įteikė JAV vyriausybės ultimatumą atverti Japonijos uostus amerikiečių prekybai. Japonijos valdantieji jau buvo matę, kuo baigėsi panašus spaudimas Kinijai: po Nankino sutarties šalis buvo priversta atverti uostus, o Honkongas atiteko britams.
Norėdama išvengti karinio konflikto, Japonija nusileido reikalavimams. Tai tapo lūžio tašku, paskatinusiu vidines permainas ir naują požiūrį į tai, kaip išlikti nepriklausomai pasaulyje, kuriame dominavo imperinės valstybės.
Meidži reforma: valstybė, kuri nusprendė pasivyti Vakarus
1868 metais įvyko Meidži restauracija – revoliucinės permainos, kai reformatoriai jauno imperatoriaus Meidži vardu nuvertė Tokugavų šiogunatą. Nauja valdžia užsibrėžė tikslą feodalinę agrarinę visuomenę paversti modernia pramonine ir karine valstybe.
Per artimiausią dešimtmetį Japonija ėmėsi esminių žingsnių: panaikino feodalizmą, pradėjo naikinti samurajų sluoksnio išskirtinumą, kūrė centralizuotą mokesčių sistemą. Taip pat siuntė studentus, diplomatus ir mokslininkus į Europą bei JAV, įskaitant 1871 metų Iwakura misiją, kad perimtų teisės, administravimo, technologijų ir pramonės patirtį.
Lygiagrečiai Japonija kvietė užsienio specialistus (oyatoi gaikokujin), kurie padėjo apmokyti vietos inžinierius ir darbininkus. Per kelis dešimtmečius šalyje atsirado tekstilės fabrikai, geležinkeliai, anglies kasyklos ir laivų statyklos.
Karinėje srityje Japonija modernizaciją grindė konkrečiais pasirinkimais: kariniam jūrų laivynui pirko galingus laivus britų laivų statyklose, o sausumos pajėgas formavo pagal Prūsijos modelį su profesionaliu generaliniu štabu. Toks modelis buvo pasirinktas įvertinus Prūsijos pergalę 1870–1871 metų Prancūzijos–Prūsijos kare.
Nelygiaverčiai susitarimai ir pergalės, pakeitusios statusą
Vis dėlto Vakarų spaudimas visiškai nedingo. Japonija buvo priversta pasirašyti sutartis, suteikusias užsieniečiams ekstrateritorialumo teisę – tai reiškė, kad jie Japonijoje buvo teisiami savo konsuliniuose teismuose pagal savo šalių įstatymus.
Be to, šios sutartys ribojo Japonijos galimybes savarankiškai reguliuoti importo muitus. Tačiau tokios nuolaidos, pasak teksto, suteikė laiką – Japonija galėjo skubiai modernizuotis neprovokuodama tiesioginės karinės invazijos. Ekstrateritorialumas buvo panaikintas 1899 metais, o pilną tarifų autonomiją Japonija atgavo 1911 metais.
Japonijos suverenitetą galutinai sustiprino kariniai laimėjimai. 1894 metais ji nugalėjo Čingų dinastijos pajėgas Pirmajame Kinijos–Japonijos kare dėl Korėjos ir 1895 metais gavo pirmąsias užjūrio teritorijas.
Dar didesnį poveikį pasauliui turėjo 1905 metų pergalė prieš Rusiją dėl varžybų Mandžiūrijoje ir Korėjoje. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų modernioje istorijoje, kai ne Vakarų valstybė dideliame konflikte nugalėjo vieną stipriausių Europos imperijų – nuo to momento Japonija vis dažniau buvo laikoma ne „pasidalijimo objektu“, o pilnaverte galia.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Japonijos statusas jau buvo pasikeitęs: ji buvo traktuojama kaip suvereni valstybė, galinti apginti savo interesus, o ne teritorija, kurią galima paprastai perbraižyti žemėlapyje.