Protarpinis badavimas dažniausiai siejamas su svorio mažinimu, tačiau vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip valgymo laiko ribojimas gali veikti ir smegenų veiklą. Naujų užuominų pateikė mažas tyrimas, pristatytas 2026 metais vykusiame American Society for Nutrition renginyje NUTRITION 2026.
Tyrimą atliko Rutgers universiteto ir Rutgers-RWJ medicinos centro mokslininkų grupė, vadovaujama dr. Sue Shapses. Jame dalyvavo 47 moterys nuo 50 iki 79 metų, turėjusios antsvorio arba nutukimą, o stebėjimas truko šešis mėnesius.
Visos dalyvės laikėsi svorio mažinimo programos ir gavo rekomendaciją kasdien suvartoti maždaug 500 kilokalorijų mažiau. Tačiau dalis jų papildomai ribojo laiką, kada galima valgyti, taip taikant vadinamąjį valgymą per ribotą laiką.
26 moterys valgė per trumpesnį nei 9 valandų langą, dažniausiai tarp 10 ir 18 valandos, o realus jų vidurkis siekė apie 8,2 valandos. Likusios dalyvės valgė per maždaug 12,3 valandos langą ir papildomo laiko apribojimo netaikė.
Po šešių mėnesių abiejų grupių svoris vidutiniškai sumažėjo panašiai, apie 6,8 kilogramo. Tai rodo, kad vien valgymo lango sutrumpinimas šiame tyrime nesuteikė aiškaus papildomo pranašumo svorio pokyčiui.
Skirtumai išryškėjo vertinant kai kurias kognityvines funkcijas. Moterys, kurios valgė 8–9 valandas per parą, geriau pasirodė testuose, susijusiuose su erdviniu planavimu ir problemų sprendimu, palyginti su tomis, kurios valgė ilgesnį laiką.
Taip pat pastebėta tendencija, kad trumpesnį valgymo langą pasirinkusios dalyvės darė mažiau klaidų užduotyse, susijusiose su atmintimi ir mokymusi, nors šioje dalyje rezultatai nebuvo tokie vienareikšmiai. Reakcijos laiko ir gebėjimo vienu metu atlikti kelias užduotis testuose aiškios persvaros nepastebėta.
Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į galimą dozės bei efekto ryšį: kuo labiau dalyvėms pavyko sutrumpinti valgymo laiką, tuo didesni pokyčiai fiksuoti dalyje kognityvinių testų. Tai leidžia svarstyti, kad reikšmę galėjo turėti ne tik numestas svoris, bet ir pats valgymo laikas.
Kol kas tikslūs mechanizmai lieka neatsakyti, tačiau dažniausiai minimos kelios kryptys. Tarp jų yra geresnis suderinimas su cirkadiniu ritmu, galimi pokyčiai metabolizme ir uždegiminiuose procesuose bei tai, kaip organizmas reaguoja į maistinių medžiagų prieinamumą.
Tyrime pastebėta ir praktinė detalė: trumpesnį valgymo langą pasirinkusios moterys dažniausiai baigdavo valgyti maždaug keturios valandos iki miego. Vis dėlto tai nereiškia, kad visiems tiktų vienodas vakarienės laikas, nes jis priklauso nuo individualaus dienos režimo ir miego.
Vertinant šiuos rezultatus svarbu išlaikyti atsargumą. Tyrimas buvo mažas, truko šešis mėnesius ir vertino testų rezultatus, o ne tai, ar ilgainiui sumažėja demencijos ar Alzheimerio ligos rizika.
Be to, duomenys pristatyti konferencijoje kaip santrauka, todėl dar neperėjo pilnos mokslinės recenzavimo procedūros, būdingos publikacijoms žurnaluose. Dėl šios priežasties išvadas reikėtų laikyti preliminariomis ir laukiančiomis patvirtinimo didesniuose tyrimuose.
Specialistai pabrėžia, kad iki šiol sukaupti įrodymai neleidžia teigti, jog protarpinis badavimas apsaugo nuo kognityvinių sutrikimų ar demencijos. Rutgers mokslininkų komanda skelbia planuojanti didesnės apimties darbus, kurie padėtų tiksliau įvertinti, ar valgymo laiko ribojimas iš tiesų gali turėti įtakos smegenų senėjimo procesams.
