CP v2

Tag: Rykliai

  • Mokslininkai išsiaiškino, kaip rykliai po vandeniu nustato garso kryptį net iš 75 metrų

    Mokslininkai pateikė naujų įrodymų, kad rykliai gali ne tik girdėti po vandeniu sklindančius garsus iš gana didelio atstumo, bet ir gana tiksliai nustatyti, iš kurios pusės jie ateina. Eksperimento metu stebėtos laukinės juodpelekės ryklės, o jų elgesys parodė, kad garsas plėšrūnams tampa aiškiu orientyru.

    Tyrėjai nurodo, kad rykliai į žemo dažnio signalus reagavo maždaug iki 74–75 metrų atstumu. Dar svarbiau tai, kad gyvūnai greitai keitė plaukimo kryptį ir judėjo link šaltinio, kas rodo ne atsitiktinį susidomėjimą, o kryptingą garso lokalizaciją.

    Stebėjimai vyko pietrytinėje Floridos pakrantėje, kur juodpelekės ryklės neretai laikosi seklumose ir jas patogu fiksuoti natūraliomis sąlygomis. Į vandenį buvo nuleistas dreifuojantis garsiakalbis, o jo skleidžiamas garsas imitavo signalus, kurie gamtoje gali sietis su potencialiu grobiu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia metodika svarbi dėl vienos priežasties: laboratorijoje ar aptvaruose rykliai gali elgtis kitaip nei atviroje jūroje. Šiuo atveju užfiksuota laukinių, laisvai plaukiojančių ryklių reakcija, todėl duomenys laikomi artimesniais realiam elgesiui.

    Skirtingai nei daugelis kaulinių žuvų, rykliai neturi dujomis užpildytos plaukiojimo pūslės, kuri padeda jautriau aptikti garso slėgio pokyčius vandenyje. Dėl to ilgą laiką buvo manoma, kad jų gebėjimas tiksliai nustatyti garso šaltinį turėtų būti labiau ribotas.

    Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad rykliai gali remtis kita jutimine strategija: vidine ausimi ir specializuotomis struktūromis, kurios fiksuoja su garsu susijusį dalelių judėjimą ir vibracijas. Kitaip tariant, plėšrūnas gali „jausti“ ne tik garso buvimą, bet ir jo kryptį per vandens judesius.

    Mokslininkai akcentuoja, kad reikės daugiau bandymų, kad būtų aiškiau, kaip rykliai apdoroja šiuos signalus skirtingomis sąlygomis, pavyzdžiui, esant bangavimui, stipresnėms srovėms ar didesniam foniniam triukšmui. Tai aktualu ir platesniame kontekste, nes vandenynuose daugėja žmogaus sukuriamo triukšmo, galinčio keisti gyvūnų orientaciją.

    Tyrimas taip pat papildo bendrą supratimą apie ryklių pažinimo ir jutimų galimybes. Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad kai kurios ryklių rūšys geba atskirti skirtingus signalus, mokytis ir įsiminti, todėl jų elgesys nėra toks primityvus, kaip kartais įsivaizduojama.

    „Tai rodo, kad rykliai gali aptikti su garsu susijusį dalelių judėjimą net gana dideliu atstumu nuo šaltinio, ko anksčiau nepavyko taip aiškiai parodyti su laisvai plaukiojančiais rykliais“, – sakė tyrimo autorius Stevenas Kajiura.

  • Mokslininkai nustebo: šie rykliai garsus girdi iš 74 metrų ir tiksliai nustato jų kryptį

    Mokslininkai nustebo: šie rykliai garsus girdi iš 74 metrų ir tiksliai nustato jų kryptį

    Naujas tyrimas parodė, kad juodapelekiai rykliai gali išgirsti žemo dažnio garsus gerokai toliau, nei manyta iki šiol. Mokslininkai fiksavo reakcijas į garsą net iš 74 metrų atstumo, o tai keičia supratimą apie šių plėšrūnų klausą natūralioje aplinkoje.

    Iki šiol ryklio klausos galimybės buvo vertinamos atsargiai, nes laboratoriniai bandymai akvariumuose iškraipo akustinį vaizdą. Uždaroje erdvėje garsas atsispindi nuo sienų, todėl susidaro klaidinantys signalai ir tampa sunku patikimai nustatyti, ką gyvūnas iš tiesų girdi.

    Eksperimentas jūroje ir drono stebėsena

    Tyrėjai bandymus atliko prie pietryčių Floridos krantų, pasitelkę valtį ir droną. Iš valties skleidžiami pulsuojantys žemo dažnio signalai, o du povandeniniai mikrofonai matavo, kaip garsas sklinda vandeniu skirtingais atstumais.

    Dronas, skridęs maždaug 40–50 metrų aukštyje, fiksavo ryklių judėjimą ir jų reakcijas į skirtingus dažnius. Be trijų bandomųjų signalų naudotas ir kontrolinis garsas, kuris turėjo būti už ryklių klausos ribų, kad būtų galima atskirti atsitiktinį elgesį nuo kryptingos reakcijos.

    Rezultatai parodė, kad kontrolinio garso rykliai ignoravo, o į bandomuosius signalus reagavo 71,1–87 proc. atvejų, priklausomai nuo dažnio. Be to, visiems trims dažniams užfiksuotos reakcijos bent iš 62 metrų atstumo, o tolimiausias patikimas atsakas siekė 74 metrus.

    Ką reiškia garsas „toli“ vandenyje

    Mokslininkus ypač sudomino tai, kad daugelis reakcijų įvyko ne vadinamajame artimajame garso lauke, o toliau, kur vyrauja slėgio bangos. Paprastai artimajame lauke stipriau jaučiamas vandens dalelių judėjimas, o toliau signalas tampa subtilesnis ir sunkiau „užčiuopiamas“.

    „Ypač įdomu tai, kad rykliai reagavo į garsus už akustinio artimojo lauko ribų, kur garsas elgiasi kitaip nei šalia šaltinio“, – sakė zoologas Stephenas Kajiura.

    Tyrime fiksuota, kad reakciją dažnai lydėdavo staigus posūkis, rodantis, jog rykliai ne tik girdi, bet ir geba nustatyti garso kryptį. Tokia orientacija gali būti svarbi medžiojant, vengiant grėsmių ir ieškant partnerių, nes vandenyje matomumas dažnai ribotas.

    Kodėl rykliai girdi kitaip nei dauguma žuvų

    Rykliai neturi dujomis užpildytos plaukiojamosios pūslės, kuri daugeliui kaulinių žuvų padeda paversti slėgio svyravimus į juntamas vibracijas. Dėl to tyrėjai kelia prielaidą, kad juodapelekiai rykliai gali aptikti vandens dalelių judesius ir taip „perskaityti“ akustinę informaciją didesniais atstumais.

    „Vandenynas yra akustinė aplinka, o rykliai į ją aiškiai reaguoja būdais, kuriuos tik pradedame suprasti“, – sakė Stephenas Kajiura.

    Autorių teigimu, tolesni darbai turėtų paaiškinti, kokie tikslūs biologiniai mechanizmai leidžia rykliams aptikti ir interpretuoti tolimus signalus. Praktinė reikšmė taip pat akivaizdi: geriau suprantant, kokius garsus ir iš kokių atstumų girdi plėšrūnai, lengviau vertinti žmogaus keliamą triukšmą jūroje ir jo poveikį jūrų ekosistemoms.

    „Bandant atlikti klausos eksperimentus baseine garsas atsispindi nuo sienų ir sukuria sudėtingus, painius signalus, tarsi veidrodžių kambaryje“, – sakė biologė Caroline Sullivan.

    „Todėl taip svarbu tokius bandymus atlikti jūroje su laukiniais rykliais, kad pamatytume natūralią reakciją“, – sakė Caroline Sullivan.

  • Pusane kanale įstrigo apie 3,5 metro ryklys: minios ir tarnybos ieško saugaus sprendimo

    Pietų Korėjos uostamiestyje Pusane vietos gyventojų dėmesį patraukė netikėtas vaizdas – miesto kanale pastebėtas ir įstrigęs apie 3,5 metro ilgio ryklys. Į įvykio vietą, esančią šalia North Port Waterfront Park teritorijos, ėmė rinktis minios smalsuolių.

    Vietos žiniasklaida ir pareigūnai skelbia, kad susidomėjimas greitai išaugo iki įspūdingo masto: prie kanalo susirinko šimtai tūkstančių žmonių, o vaizdai socialiniuose tinkluose plito žaibiškai. Situaciją stebi tiek specialistai, tiek miesto tarnybos, nes svarbiausias tikslas – saugiai grąžinti gyvūną į atvirą jūrą.

    Kol kas ryklys vis dar yra kanale, todėl valdžia bando suderinti du prioritetus: gyvūno gerovę ir žmonių saugumą. Didelis smalsuolių srautas kelia papildomų rizikų, nes triukšmas, dronai ar bandymai priartėti gali sukelti stresą ir gyvūnui, ir apsunkinti gelbėjimo darbus.

    Specialistai vertina, kad tai greičiausiai yra varinė ryklių rūšis, dar vadinama variniu rykliu. Ši rūšis aptinkama vidutinio klimato vandenyse, o į seklumas ar pakrančių zonas gali užplaukti sekdama grobį, reaguodama į sroves ar pakitusias sąlygas.

    Tokie atvejai pasaulyje nėra dažni, tačiau jie kartais nutinka, kai jūriniai plėšrūnai patenka į uostų akvatorijas, upių žiotis ar dirbtinius kanalus. Tuomet išauga tikimybė, kad gyvūnas pasimes, užstrigs dėl siauresnių ruožų ar vandens lygio svyravimų ir nebesugebės pats grįžti į jūrą.

    Gyvosios gamtos ekspertai pabrėžia, kad žmonėms svarbiausia laikytis atstumo ir vykdyti pareigūnų nurodymus. Net jei gyvūnas atrodo nusilpęs ar vangus, bet koks bandymas jį liesti ar fotografuoti iš arti gali baigtis traumomis, o pačiam rykliui sukelti papildomą stresą.

    Kol gelbėtojai ieško praktiškiausio sprendimo, situacija Pusane tapo ir viešosios komunikacijos išbandymu: kaip suvaldyti minią, kai netikėtas laukinės gamtos įvykis virsta masiniu traukos objektu. Miesto tarnybos ragina stebėti procesą iš saugių vietų ir leisti dirbti specialistams.

  • Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.

    Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.

    Rasta daugiau rūšių, nei manyta

    Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.

    Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.

    Ką pasako fosfatai ir dantys?

    Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.

    „Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.

    Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį

    Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.

    Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.

  • Australijos vandenyse aptikta „vaikščiojanti“ ryklių rūšis: kaip ji juda dugnu ir išgyvena atoslūgį

    Australijos vandenyse gyvenanti dėmėtoji bambukinė katryklė, dar vadinama „vaikščiojančiu“ rykliu, stebina gebėjimu judėti ne tik plaukiant. Ši rūšis dažnai „ropoja“ jūros dugnu, remdamasi pelekiais, kurie veikia tarsi trumpos ir tvirtos atramos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks judėjimo būdas rykliui padeda manevruoti tarp rifų, koralų ir akmenuoto dugno, kur įprastas plaukimas būtų mažiau efektyvus. Nors gyvūnas gali ir staigiai nuplaukti, didžiąją laiko dalį jis juda lėtai, „žingsniuodamas“ dugnu.

    Rūšis prisitaikiusi gyventi sekliose pakrantės zonose, kur sąlygos greitai kinta dėl potvynių ir atoslūgių. Kai vanduo nusenka, rykliui tenka ištverti šiltą, deguonies stokojančią aplinką mažose balose ar tarp rifo įdubų.

    Viena svarbiausių prisitaikymo savybių yra gebėjimas taupyti deguonį: ryklys gali laikinai sumažinti energijos sąnaudas, išlaikydamas budrumą aplinkai. Tokia strategija leidžia išgyventi iki kol vėl pakyla potvynis ir į buveinę grįžta deguonies turtingesnis vanduo.

    Biologai nurodo, kad šie rykliai geba reguliuoti kraujotaką taip, kad kritiniu metu svarbiausi organai gautų daugiau deguonies. Plečiant kraujagysles ir perskirstant kraujo srautą, organizmas geriau prisitaiko prie mažo deguonies kiekio, kuris atoslūgio metu sekliose vietose gali kristi labai sparčiai.

    Toks fiziologinis lankstumas ypač svarbus šiltame vandenyje, nes kuo aukštesnė temperatūra, tuo mažiau jame gali būti ištirpusio deguonies. Dėl to sekliose lagūnose ir rifuose deguonies stygius tampa ne išimtimi, o pasikartojančia sąlyga.

    Mokslininkams ši rūšis įdomi ir platesniame kontekste: ji rodo, kaip žuvys gali prisitaikyti prie sudėtingų, dinamiškų buveinių, kur reikia ne tik greičio, bet ir „mobilumo“ dugne. Nors tai nėra tikras vaikščiojimas sausuma kaip sausumos gyvūnų, judėjimas pelekais primena tarpines strategijas, leidžiančias išnaudoti seklumas.

    Tokie rykliai dažnai minimi kalbant apie biologinės įvairovės svarbą Australijos rifuose: unikalios rūšys geriausiai išryškina, kiek skirtingų prisitaikymo kelių sukuria evoliucija. Tyrėjai pabrėžia, kad rifų ekosistemų stabilumas tiesiogiai susijęs su tokių nišinių rūšių išlikimu.