Tag: Rytų Europa

  • Tyrimas: mažėjantis Arkties ledas žiemą gali pranešti apie vasaros sausras Rytų Europoje

    Tyrimas: mažėjantis Arkties ledas žiemą gali pranešti apie vasaros sausras Rytų Europoje

    Naujame tyrime teigiama, kad žiemą mažėjantis jūros ledas Arkties Barenco ir Karos jūrose gali būti susijęs su didesne vasaros sausrų rizika tūkstančius kilometrų toliau – Rytų Europoje.

    Apie tai praneša „Euronews“, remdamasis mokslo žurnale „Frontiers in Water“ publikuotu darbu. Mokslininkai pabrėžia, kad gebėjimas anksčiau numatyti sausrą leistų šalims laiku imtis rizikos mažinimo priemonių.

    Tyrėjų dėmesio centre – Barenco ir Karos jūros, esančios prie šiaurinių Norvegijos ir Rusijos pakrančių. Šiose vietovėse nuo 1980-ųjų fiksuojamas vienas stačiausių žiemos jūros ledo mažėjimų visoje Arktyje.

    Tyrime akcentuojama, kad vasaros sausros Europoje tampa vis svarbesne problema šylant klimatui. Pastaraisiais metais karščio bangos ir kritulių stygius daugelyje regionų didino šilumos stresą, o didžiųjų upių vandens lygis kai kur pasiekė rekordines žemumas.

    Kur gali formuotis „sausros koridorius“

    Tyrėjai nustatė, kad ryšys tarp mažesnio žiemos ledo kiekio ir vasaros sausros gali apimti plačią Eurazijos juostą. Ji driekiasi nuo rytinės Rumunijos, Moldovos ir Ukrainos per šiaurinę Juodosios ir Kaspijos jūrų regiono dalį iki vakarų Kazachstano.

    Sausros sąlygos tyrime vertintos pagal gegužės–rugsėjo laikotarpį, kai fiksuojamas mažesnis nei įprasta kritulių kiekis arba didesnis atmosferos „drėgmės poreikis“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra paprasta prognozė pagal vieną rodiklį. Jūros ledo kaita ir sausrų dažnėjimas abu susiję su klimato šiltėjimu, todėl komanda stengėsi įvertinti, ar ryšys nėra tik statistinė sutaptis, kylanti dėl ilgalaikio CO₂ koncentracijos augimo.

    Kaip tai aiškinama: Rosbio bangos ir „vingiuojanti“ cirkuliacija

    Pagrindinė siūloma grandinė – atmosferos cirkuliacijos pokyčiai. Pagrindinis tyrimo autorius dr. Petru C. Vaideanu iš Bukarešto universiteto Klimato ir visuomenės pokyčių centro teigia, kad žiemos su mažiau ledo Barenco ir Karos jūrose dažniau būdavo sekamos „vingiuotesnio“ cirkuliacijos rašto virš Šiaurės Atlanto ir Eurazijos.

    Tai siejama su vadinamosiomis Rosbio (planetinėmis) bangomis – didelio masto atmosferos ar vandenyno „banguojančiais“ judėjimais, galinčiais keisti reaktyvinės srovės kryptį ir skatinti ilgiau užsitęsiančius orų režimus.

    Pasak tyrėjų, tokia cirkuliacija gali atnešti santykinai šiltesnį ir sausesnį orą į identifikuotą sausrų zoną, taip pat lemti „stovinčius“ orus, kai lietaus debesys formuojasi rečiau.

    Dar vienas galimas mechanizmas – mažesnis debesuotumas. Tyrime nurodoma, kad esant mažiau debesų daugiau saulės spinduliuotės pasiekia žemės paviršių, o tai gali dar labiau sustiprinti sausros sąlygas.

    Kokie duomenys naudoti ir ką tai gali reikšti

    Hipotezei patikrinti mokslininkai naudojo istorinius jūros ledo įrašus spalio–kovo mėnesiais ir juos lygino su atmosferos rodikliais. Tam pasitelkta ERA5 – Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro (ECMWF) duomenų bazė, apjungianti stebėjimus ir meteorologinį modelį, leidžianti įvertinti mėnesinius vidurkius nuo 1940 metų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad efektyvesnės sausrų prognozės galėtų padėti priimti sprendimus anksčiau – planuojant vandens išteklių valdymą, žemės ūkio priemones ar pasiruošimą didesnei gaisrų rizikai.

    Kartu primenama, kad ilgalaikė rizika didėja dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) prognozuoja, kad jei emisijos nebus mažinamos, šio šimtmečio pabaigoje jūros paviršiaus temperatūra Barenco ir Karos jūrų regione galėtų pakilti 4–5 laipsniais Celsijaus.

    Mokslininkai akcentuoja: nustatytas ryšys gali tapti papildomu įrankiu, padedančiu geriau suprasti, kaip Arkties pokyčiai persiduoda į žemesnes platumas ir kokius signalus verta stebėti, siekiant pasirengti vasaros sausroms Europoje.

  • Kodėl po Antrojo pasaulinio karo iš Vidurio ir Rytų Europos buvo išvaryta apie 12 mln. vokiečių

    Po Antrojo pasaulinio karo Vidurio ir Rytų Europos valstybės ėmėsi masinių etninių vokiečių išvarymų – per kelis metus iš savo gyvenamųjų vietų buvo priversti pasitraukti milijonai žmonių.

    1944–1950 metais vokiečių bendruomenės buvo deportuojamos ar stumiamos iš Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos kontroliuojamų teritorijų, o bendrai perkeltųjų skaičius siekė apie 12 milijonų.

    Dalis šių žmonių buvo neseniai atsikėlę nacių okupacijos metais, tačiau nemažai šeimų tose vietovėse gyveno šimtmečius. Vis dėlto karo pabaiga ir nacių nusikaltimų patirtis vietos visuomenėse sukėlė keršto nuotaikas bei siekį „išspręsti“ tautinių mažumų klausimą.

    Sąjungininkams planuojant pokarinę Europos tvarką, šie procesai buvo ne tik spontaniški. 1945 metų Potsdamo konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai sutarė, kad vokiečių gyventojų „perkėlimas“ iš kai kurių šalių turi vykti, siekiant sumažinti būsimų teritorinių pretenzijų ir konfliktų riziką.

    Ilga vokiečių gyvenviečių istorija rytuose

    Vokiečių bendruomenės į rytus nuo Oderio–Neisės upių atsikėlė dar viduramžiais, kai kolonizacija į rytus (vadinamoji Ostsiedlung) skatino naujų gyvenviečių kūrimą ir prekybą.

    Vėlesniais amžiais Prūsija, Austrija ir Rusija taip pat rėmė vokiečių apgyvendinimą mišriuose regionuose, tikėdamosi taip sustiprinti imperinę kontrolę. Dėl to iki XX amžiaus pradžios vokiečių mažumos buvo tapusios įprasta daugelio regionų demografijos dalimi.

    Tarpukariu ši diaspora Vidurio ir Rytų Europoje sudarė milijonus žmonių. Nors dauguma buvo įprasti vietos valstybių piliečiai, dalis bendruomenių liko politiškai jautrios sienų klausimams, o nacistinė Vokietija vėliau tuo pasinaudojo propagandoje.

    Kaip karas pavertė mažumas taikiniu

    Vokietijai okupavus didelę Europos dalį, okupacinė valdžia daug kur išskyrė etninius vokiečius, sudarinėjo specialius sąrašus, o šimtai tūkstančių buvo mobilizuoti į Wehrmachtą ir SS. Tai dar labiau supriešino vietos gyventojus su kaimynystėje gyvenusiomis vokiečių bendruomenėmis.

    Karo pabaigoje, Raudonajai armijai stumiantis į vakarus, prasidėjo masinis bėgimas. Žmonės traukėsi bijodami smurto, o dalis jų buvo sulaikomi, įkalinami ar žudomi.

    Vienu chaotiškiausių etapų tapo vadinamieji „laukiniai“ išvarymai, kai vietos partizanų grupės ir minios, neretai padedant sovietų pajėgoms, varydavo civilius link Vokietijos ar Austrijos sienų. Kai kur žmonės buvo apiplėšiami, mušami, o bandę priešintis – nušaunami.

    Šiame etape dalis vokiečių pateko į buvusias karo belaisvių stovyklas ar internavimo vietas, o žinios apie smurtą ir mirčių mastą paskatino Vakarų sąjungininkus siekti labiau kontroliuojamų perkėlimų.

    Potsdamo sprendimai ir trys išvarymų bangos

    Potsdamo susitarimo XII straipsnyje buvo pabrėžta, kad iškeldinimai turi vykti „tvarkingai ir humaniškai“, tačiau realybėje tai dažnai liko nepasiekiamas tikslas. Vakarų sąjungininkai prašė pristabdyti išvarymus, kol bus įvertintas mastas, tačiau SSRS vadovas Josifas Stalinas spaudė procesus spartinti.

    Iš esmės išskiriamos trys bangos: pabėgimas nuo fronto ir artėjančių pajėgų, chaotiški vietos keršto veiksmais grįsti išvarymai ir vėlesni, labiau organizuoti perkėlimai traukiniais į sąjungininkų okupacines zonas Vokietijoje.

    Organizuotų deportacijų metu žmonės buvo kraunami į vagonus, dažnai labai ankštai, o atvykusieji nukreipiami į jiems numatytas teritorijas. Iki 1950 metų didžioji šių perkėlimų dalis buvo užbaigta.

    Aukų skaičius ir ilgalaikės pasekmės

    Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra nustatytas, tačiau istorikai mini platų intervalą – nuo maždaug 600 tūkstančių iki 2 milijonų žmonių. Prie mirčių prisidėjo smurtas, ligos, badas, žiemos sąlygos, taip pat nelaimės evakuacijų metu.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1945 metais sovietų povandeniniam laivui nuskandinus laivą „Wilhelm Gustloff“ žuvo tūkstančiai evakuojamų žmonių. Tai laikoma viena didžiausių jūrų katastrofų istorijoje.

    Atvykę į nuniokotą Vokietiją daugelis pabėgėlių neturėjo nei turto, nei pastogės, o daliai jų tai buvo svetima šalis – jie kalbėjo skirtingais dialektais, buvo kilę iš regionų, kurių niekada nelaikė „tikrąja“ Vokietija. Be to, teko konkuruoti dėl darbo ir būsto su kitais nuo karo nukentėjusiais gyventojais.

    Vėliau, ypač Vakarų Vokietijoje, atvykėliai tapo svarbia darbo jėgos dalimi ir prisidėjo prie ekonomikos atsigavimo. Pokariu taip pat atsirado politinių organizacijų, atstovavusių išvarytųjų interesams, tačiau jos stengėsi vengti revanšistinių teritorinių pretenzijų.

    Ši istorija iki šiol vertinama nevienareikšmiškai: vienoje pusėje – nacių agresijos ir okupacijos palikta trauma, kitoje – masinis civilių prievartinis perkėlimas, kurio mastas prilygo didžiausiems XX amžiaus etniniams valymams.

  • Europos turtų žemėlapis pribloškia: kur suaugusieji turtingiausi, o kur skurdžiausi?

    Europos turtų žemėlapis pribloškia: kur suaugusieji turtingiausi, o kur skurdžiausi?

    Europa dalijasi į dvi stovyklas

    Europoje ryškėja didžiulė turto nelygybė: vienose šalyse suaugusieji sukaupia kelis kartus daugiau turto nei kitose. Tai lemia ne tik atlyginimai, bet ir būsto nuosavybė, skolos, paveldėjimas bei finansų rinkų išsivystymas.

    Vertinant suaugusiojo grynąjį turtą, skaičiuojama viso turimo turto vertė atėmus įsipareigojimus. Į šį rodiklį įeina finansinis turtas ir realus turtas, dažniausiai būstas, o skolos iš bendros sumos atimamos.

    Vidurkiai: nuo Turkijos iki Šveicarijos

    Remiantis UBS Global Wealth Report 2025 ir papildomais duomenimis, 2024 metais vidutinis suaugusiojo turtas 31 Europos šalyje svyravo itin plačiai. Mažiausias jis fiksuotas Turkijoje ir siekė 29 923 eurus, o didžiausias Šveicarijoje – 634 584 eurus.

    Europos Sąjungoje skirtumai kiek mažesni, bet vis tiek dideli: nuo 44 568 eurų Rumunijoje iki 523 591 euro Liuksemburge. Daugiau nei 500 000 eurų vidurkį peržengė tik Šveicarija ir Liuksemburgas, trečioje vietoje – Danija su 444 898 eurais.

    Tarp šalių, kur vidutinis turtas viršija 300 000 eurų, minimi Nyderlandai, Norvegija, Belgija, Jungtinė Karalystė ir Švedija. Didžiųjų Europos ekonomikų penketuke pagal šį rodiklį pirmauja Jungtinė Karalystė, o mažiausią vidurkį iš jų turi Italija – 198 321 eurą.

    Daugiau nei trečdalis šalių nesiekia 100 000

    Daugiau nei trečdalyje Europos šalių vidutinis suaugusiojo turtas nesiekia 100 000 eurų. Į šią grupę patenka Latvija, Čekija, Kroatija, Estija, Lietuva, Slovakija, Lenkija, Vengrija, Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

    Lietuvoje vidutinis suaugusiojo turtas vertinamas 63 189 eurais, o tai išryškina bendrą regiono tendenciją: Rytų Europoje sukaupto turto lygis dažniausiai mažesnis. Tam įtakos turi istoriniai turto kaupimo skirtumai, vėlesnė kapitalo rinkų raida ir mažesnė finansinio turto dalis namų ūkių balansuose.

    Kodėl mediana atskleidžia kitą realybę?

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad vidurkis ir mediana gali nupiešti visiškai skirtingą vaizdą. Mediana rodo vidurinę reikšmę turto pasiskirstyme, todėl dažnai geriau atspindi tipinio gyventojo padėtį, nes jos mažiau nepaveikia labai turtingų asmenų sukauptos sumos.

    „Vidutiniai rodikliai dažnai yra iškreipiami į viršų nedidelės dalies asmenų, turinčių neproporcingai didelį turtą, o medianos rodikliai leidžia tiksliau suprasti turto lygį pasiskirstymo viduryje“, – teigiama ataskaitoje.

    Skirtumas gali būti įspūdingas: Šveicarijoje vidutinis suaugusiojo turtas siekia 634 584 eurus, tačiau medianinis – 168 374 eurus. Visoje Europoje medianinis turtas svyruoja nuo 7 765 eurų Turkijoje iki 365 244 eurų Liuksemburge.

    ES ribose medianos amplitudė taip pat plati – nuo 22 257 eurų Lenkijoje iki 365 244 eurų Liuksemburge. Pagal medianą aukštai rikiuojasi Belgija, Danija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė, o tarp didžiųjų ekonomikų žemiausią medianą turi Vokietija – 69 949 eurus.

    Vakarai ir Šiaurė lenkia Rytus

    Duomenys rodo aiškų Vakarų ir Šiaurės Europos pranašumą, o Rytų Europos šalys dažniausiai atsiduria sąrašo apačioje. Lyderių pozicijas stiprina finansų centrai, aukštesnės pajamos, didesnės investicijos ir ilgesnė turto kaupimo tradicija.

    Skirtumai tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių pagal vidutinį turtą Europoje viršija 20 kartų, o ES – daugiau nei 10 kartų. Pagal medianą bendrai skirtumai dažnai atrodo kiek mažesni, tačiau kraštutinėse reikšmėse atotrūkis išlieka labai ryškus.

    Svarbu atskirti ir kitą dimensiją – turto pasiskirstymą šalies viduje. Net ir turtingose valstybėse vidurkį gali kilstelėti siauras labai turtingų asmenų sluoksnis, todėl realų daugumos namų ūkių pajėgumą geriau parodo mediana.