Laukinės gamtos fotografo Mohammedo Almuntasiro 2017 metais paviešintas 18 sekundžių vaizdo įrašas, kuriame matyti blyškios spalvos katė, ilgą laiką buvo laikytas tik atsitiktine akimirka iš Libijos dykumos. Tačiau vėliau jis tapo vienu svarbiausių praktinių įrodymų, kad Libijoje iš tiesų gyvena smėlio katė Felis margarita – itin retai žmogaus akiai pasirodantis plėšrūnas.
Smėlio katė yra vienintelė kačių šeimos rūšis, ypač prisitaikiusi prie tikrų dykumų sąlygų: ji geriau toleruoja karštį, gali ilgiau išsiversti be vandens, o smėlinė kailio spalva leidžia beveik susilieti su aplinka. Dėl šio gebėjimo ji neretai vadinama dykumos šmėkla, nes net ir esant netoli jos buvimo vietos gyvūną pastebėti sudėtinga.
Pasak fotografo, iš pradžių įrašu netikėjo net dalis stebėtojų, teigusių, kad tokia rūšis Libijoje nebuvo patikimai patvirtinta. Jis tikino matęs šiuos gyvūnus ne vienoje vietoje, įskaitant teritorijas netoli Zintano, kur gyvena pats.
„Kai paskelbiau įrašą, daugelis netikėjo, kad jis nufilmuotas Libijoje. Tačiau aš vis kartojau, kad ši katė čia gyvena keliose vietose“, – sakė Mohammedas Almuntasiras.
Vėlesniais metais įrašas sulaukė mokslininkų dėmesio ir paskatino platesnį domėjimąsi pietvakarių Libijos dykumomis. Zoologas Firas Haideris, tyrinėjantis smulkius plėšrūnus, atkreipė dėmesį, kad ši Šiaurės Afrikos dalis yra viena mažiausiai ištirtų sausumos teritorijų, o ankstesniuose moksliniuose šaltiniuose trūko koordinatėmis ar aiškiais duomenimis pagrįstų patvirtinimų.
Tyrėjų teigimu, situaciją apsunkina ir infrastruktūros stoka: daugelyje vietovių nėra saugomų teritorijų tinklo, trūksta galimybių diegti fotospąstus, dirbti nuolatinėms lauko komandoms, o institucinis tyrimų koordinavimas fragmentiškas. Prie rizikos prisideda ir saugumo veiksniai, nes per porėtas sienas su Alžyru, Nigeriu ir Čadu veikia kontrabandos maršrutai, todėl ekspedicijos gali būti fiziškai pavojingos.
„Kai kuriuose pietvakarių regionuose nesaugu. Kartą mūsų kelionės metu į mus šaudė, todėl turėjome greitai pasitraukti“, – pasakojo Mohammedas Almuntasiras.
Po kontakto su F. Haideriu prasidėjo ilgametis bendradarbiavimas, didžiąja dalimi vykęs nuotoliniu būdu. Zoologas mokė, kaip tiksliai fiksuoti GPS koordinates, kaip dokumentuoti stebėjimus vaizdu ir kaip kiekvieną radinį pagrįsti patikrinamais duomenimis, kad jis būtų naudingas mokslui.
Šiame darbe svarbus vaidmuo teko ir vietos bendruomenėms, ypač tuaregams, puikiai pažįstantiems atokias dykumų teritorijas. Remiantis jų liudijimais, buvo planuojamos tikslingos išvykos, ieškoma pėdsakų ir urvų, o stebėjimai papildomi vaizdo medžiaga.
Rezultatai galiausiai sugulė į recenzuotą mokslinį tyrimą, 2026 metų vasarį paskelbtą žurnale „Journal of Arid Environments“. Jame nurodoma, kad smėlio katės buvimas patvirtintas 13 vietų Libijos Sacharoje, o dar vienas retas plėšrūnas – Sacharos dryžuotasis šeškas – užfiksuotas aštuoniose naujose vietovėse, dalis jų už iki tol pripažintų arealų ribų.
Tyrime išskiriama ir viena ryškesnių teritorijų – Vadi Armet, izoliuotas slėnis maždaug 1 000 km į pietvakarius nuo Tripolio. Remiantis publikacija, būtent čia sutelkta didelė dalis stebėjimų, kas leidžia manyti, kad pietvakarių Libija gali būti iki šiol nepakankamai įvertinta šios rūšies buveinė.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie atvejai rodo, kaip net trumpas ir, atrodytų, atsitiktinis įrašas gali tapti reikšmingu impulsu gamtosaugai ir tyrimams. Kartu tai primena, jog mažai ištirtose teritorijose biologinė įvairovė gali būti didesnė, nei manyta, o patikimi įrodymai neretai atsiranda ten, kur juos surenka vietos žmonės ir lauko stebėtojai.
