Tag: Sacharos dykuma

  • Kinija dykumą apjuosė 3 046 km „žaliąja siena“ – Afrika kuria dar ilgesnę

    Kinija beveik pusę amžiaus įgyvendina vieną didžiausių pasaulyje kovos su dykumėjimu projektų – vadinamąją „žaliąją sieną“, sudarytą iš miškų ir apsauginių želdinių.

    Šios iniciatyvos tikslas – stabdyti dykumų plėtrą, apsaugoti žemės ūkio plotus ir gyvenvietes nuo smėlio audrų. Apie projektą rašo Rumunijos portalas Antena3.

    Programa pradėta 1978 metais ir, kaip nurodoma, apima 13 Kinijos provincijų. Ją planuojama užbaigti iki 2050 metų, o darbai apima ne tik medžių sodinimą, bet ir smėlio tvirtinimą bei dirvožemio atkūrimą.

    Vienas ryškiausių rezultatų – 3 046 kilometrų ilgio žalias barjeras aplink Takla-Makano dykumą: šio želdinių žiedo įrengimas baigtas 2024 metų lapkritį.

    Kas sudaro Kinijos „žaliąją sieną“

    Aplink dykumą suformuotą juostą sudaro skirtingi augalai, tarp jų – tuopos, saksaualai ir tamariskai. Šie želdiniai, kaip teigiama, padeda sulaikyti smėlį, silpnina vėjo poveikį ir saugo oazes bei dirbamus laukus.

    Kinijos valdžios duomenimis, šalies mastu priemonės prieš dykumėjimą jau pritaikytos maždaug 53 proc. žemių, kurias dar įmanoma atkurti. Vis dėlto išlieka rimtos kliūtys – sausros ir vandens trūkumas.

    Afrika įgyvendina savo „žaliosios sienos“ planą

    2007 metais Afrikos Sąjunga pradėjo panašią iniciatyvą, skirtą žemių atkūrimui palei pietinę Sacharos ribą. Projektas numato maždaug 7 000 kilometrų ilgio teritoriją nuo vakarinės iki rytinės žemyno dalies.

    Pabrėžiama, kad tai nėra vientisas miškas – planuojamas priemonių kompleksas: medžių ir krūmų sodinimas, ganyklų atkūrimas, vandens išsaugojimas bei žemės ūkio stiprinimas.

    Vienu bendradarbiavimo su Kinija pavyzdžiu įvardijama Mauritanija. Nuo 2017 metų Kinijos specialistai, kaip nurodoma, padeda vietos institucijoms tvirtinti smėlynus ir diegti aplinkos stebėsenos technologijas.

    Iki 2025 metų birželio bendra programa, teigiama, stabilizavo 100 hektarų smėlingų teritorijų, 4 hektarai buvo paversti oazėmis. Taip pat apmokyti 45 vietos specialistai ir sukurta 120 darbo vietų.

    Technologijos: nuo saulės siurblių iki tinklų nuo smėlio

    Mauritanijoje bandomos ir technologinės priemonės: išmanios drėkinimo sistemos, saulės energija varomi vandens siurbliai bei specialūs nailoniniai tinklai, skirti stabdyti smėlio judėjimą.

    Šalies aplinkos ministerijos duomenimis, naudojant saulės energija pagrįstą laistymą technologijų parke sodinukų prigijimas viršijo 90 proc.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad Kinijos modelio tiesiogiai nukopijuoti neįmanoma: skiriasi klimatas, dirvožemis ir vandens ištekliai. Specialistai įspėja, jog masinis medžių sodinimas be racionalaus vandens naudojimo gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

  • Sacharos dulkės kasmet maitina Amazoniją fosforu: kodėl šis ryšys svarbus visam klimatui

    Kasmet didžiuliai Sacharos dykumos dulkių debesys pasiekia kitą Atlanto vandenyno pusę ir nusėda Amazonės baseine. Mokslininkų skaičiavimais, per metus iki Amazonijos atkeliauja apie 27,7 mln. tonų dulkių, o kartu atgabenama ir maždaug 22 000 tonų fosforo.

    Šis fosforas Amazonijos atogrąžų miškams yra itin svarbus, nes vietinės dirvos yra senos, stipriai išplautos ir natūraliai skurdžios fosforo. Gausūs tropikų lietūs maistines medžiagas nuolat išplauna, todėl be išorinio papildymo miško produktyvumas ilgainiui mažėtų.

    Fosforas yra vienas pagrindinių elementų, be kurio augalai negali normaliai augti: jis reikalingas energijos apykaitai, šaknų sistemai, sėkloms ir fotosintezės procesams. Amazonijos dirvose šio elemento atsargos menkos, todėl net palyginti nedidelis, bet pastovus fosforo „pristatymas“ iš Afrikos tampa reikšmingas.

    Didžioji dalis Sacharos dulkių sudaryta iš silicio junginių ir molio mineralų, kurie patys savaime miškui nėra maistinga „trąša“. Tačiau mažesnė dalis dulkių neša būtent fosforo turinčias daleles, kurios ir padeda palaikyti pusiausvyrą tarp to, ką miškas praranda su nuotėkiu, ir to, ką gauna iš atmosferos.

    Anksčiau dažnai buvo manoma, kad itin reikšmingas fosforo šaltinis yra Bodėlės įduba šiaurės Čade, kur kadaise tyvuliavo didelis ežeras, o jam išdžiūvus liko fosforu turtingos nuosėdos. Tokios teritorijos gali būti ypač „dulkėtos“, nes vėjai lengvai pakelia smulkias daleles į atmosferą.

    Vis dėlto vėlesni tyrimai parodė, kad didelė dalis dulkių, kurios pasiekia Amazoniją, kyla ir iš kitų Sacharos regionų. Pavyzdžiui, reikšmingu šaltiniu įvardijamas El Džiufo dykumų plotas, besidriekiantis per Mauritaniją, Malį ir šiaurinį Alžyrą.

    Šis transatlantinis ryšys primena, kad Amazonija nėra visiškai uždara, savarankiškai besilaikanti sistema: jos „maistinių medžiagų biudžetas“ priklauso ir nuo procesų, vykstančių už tūkstančių kilometrų. Dulkių pernašą lemia pasatai, audros, sausros, dirvos būklė ir kiti atmosferos veiksniai.

    Didžiausias neatsakytas klausimas yra tai, kaip dulkių srautai keisis šylant klimatui ir kintant kritulių režimui Afrikoje bei virš Atlanto. Modeliai dar ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, ar per artimiausią šimtmetį fosforo „tiltas“ tarp Sacharos ir Amazonijos išliks toks pat stabilus.