Šafyrės pavasarį dažnai atrodo kukliai, kai pasodinama vos viena kita svogūnėlė, tačiau tikras efektas atsiranda sodinant didesnėmis grupėmis. Tuomet žydėjimo metu jos suformuoja vientisesnes spalvos dėmes, kurios sode primena mažus mėlynus kilimus ir iš tolo traukia akį.
Norint natūralesnio vaizdo, šafyres verta sodinti ne lygiomis eilėmis, o netaisyklingais kuokštais. Jos ypač gražiai atrodo po lapuočiais medžiais ir krūmais, gėlynų pakraščiuose arba vejos salelėse, kur pavasarį norisi ryškesnio akcento.
Šių gėlių žydėjimas planuojamas iš anksto, nes svogūnėlės sodinamos rudenį, kol žemė dar neįšalusi. Geriausiai tinka saulėta ar lengvai pritemdyta vieta ir dirva, kurioje nesikaupia vanduo, nes užmirkimas didina puvinio riziką.
Sodinimo gylis paprastai parenkamas pagal svogūnėlio dydį, įleidžiant maždaug per du ar tris jo aukščius, o smailiąja dalimi nukreipiant į viršų. Jei siekiate kilimo efekto, didelių tarpų palikti neverta, nes tankesnės grupės atrodo įspūdingiau.
Šafyrės vertinamos ir dėl to, kad jų nereikia kasmet iškasti: paliktos dirvoje jos dažnai sėkmingai atželia ir pražysta kitą sezoną. Palankiomis sąlygomis kereliai natūraliai tankėja, todėl po kelių metų tas pats plotas gali atrodyti dar sodresnis.
Po žydėjimo svarbu neskubėti nupjauti lapų, net jei jie nebeatrodo dekoratyviai. Lapai leidžia svogūnėliui sukaupti maisto medžiagų kitų metų žydėjimui, todėl geriausia palaukti, kol jie natūraliai pagels ir pradės džiūti.
Nors pavadinimas daugeliui asocijuojasi su ryškia mėlyna spalva, šafyrės turi ir kitų atspalvių. Be klasikinės mėlynos, galima rasti šviesesnių, baltų ar net dviejų spalvų veislių, o stipresniam įspūdžiui dažnai pasirenkama sodinti vieną veislę didesniame plote.