Tag: Sagittarius A*

  • Ieškodami ateivių signalų Paukščių Take mokslininkai aptiko mįslingą pulsaro kandidatą

    Programa „Breakthrough Listen“, skirta ieškoti protingos gyvybės ženklų už Žemės ribų, šįkart užfiksavo visai kitokį, bet ne mažiau intriguojantį signalą. Analizuodami radijo stebėjimų duomenis astronomai aptiko galimą pulsarą – itin greitai besisukančią „negyvą“ žvaigždę – netoli Paukščių Tako centro.

    Signalas pasirodė tik vieną kartą ir pulsavo stebėtinai pastoviu ritmu: kas 8,19 milisekundės, tai yra apie 122 kartus per sekundę. Tačiau vėlesniuose stebėjimuose to paties signalo aptikti nepavyko, todėl kol kas jis laikomas nepatvirtintu kandidatiniu radiniu.

    Kaip rašoma „The Astrophysical Journal“ publikuotame tyrime, signalas išryškėjo peržiūrint daugiau nei 20 valandų duomenų, surinktų 2021–2023 metais. Iš 5 282 kandidatų vienas atrodė išskirtinis – tyrėjai jį praminė BLPSR (angl. „Breakthrough Listen Pulsar“).

    Tokio tipo objektai – milisekundiniai pulsarai – yra neutroninės žvaigždės, kurių masė didesnė nei Saulės, bet suspausta į maždaug miesto dydžio kūną. Kai kurios jų įsisuka iki įspūdingų greičių „pasiskolindamos“ medžiagos iš kaimyninės žvaigždės, tačiau vienkartinis aptikimas kelia klausimų: tai gali būti ir triukšmo svyravimas ar techninis trikdis.

    Signalo paieškos vyko „SETI“ duomenyse

    Kandidatą pavyko aptikti peržiūrint radijo teleskopo „Green Bank“ (Vakarų Virdžinija, JAV) stebėjimus, rinktus vykdant „Breakthrough Listen“ projektą. Nors programa pirmiausia orientuota į galimų technologinių nežemiškos kilmės signalų paiešką, šįkart tyrėjai tikslingai ieškojo pulsarų.

    Vienas iš svarbiausių niuansų – signalas užfiksuotas tik maždaug vienos valandos duomenų atkarpoje ir vėliau nebeatsikartojo. Dalis statistinių patikrų rodė, kad kandidatas gali būti realus, tačiau kitos nebuvo pakankamai įtikinamos, todėl galutinės išvados kol kas nedaromos.

    Kodėl Paukščių Tako centrą tirti taip sudėtinga

    Astronomai tikisi, kad Paukščių Tako centrinėje dalyje turėtų būti nemažai neutroninių žvaigždžių, tačiau realiai aptiktų pulsarų ten – labai mažai. Šis neatitikimas kartais vadinamas „trūkstamų pulsarų problema“.

    Viena galimų priežasčių – milžiniški jonizuotų dujų kiekiai tarp Žemės ir galaktikos centro. Per šią „audringą“ terpę sklindančios radijo bangos išsisklaido: impulsai išsitampo ir jų ritmą tampa sunku atskirti, net jei šaltinis iš tiesų egzistuoja.

    Siekiant sumažinti šį efektą, stebėjimai buvo atliekami palyginti aukštais radijo dažniais – 8–12 gigahercų intervale, kuriame sklaida mažesnė. Tyrėjai iš viso skyrė 11 valandų stebėjimų pačiam vidiniam galaktikos centro regionui, tačiau, nepaisant jautraus tyrimo, rado tik vieną intriguojantį, bet nepatvirtintą kandidatą.

    Pasak autorių, ir toks rezultatas moksliškai svarbus: jis leidžia manyti, kad pulsarus galaktikos centre aptikti gali būti sunkiau, nei rodo modeliai. Tai gali reikšti, jog signalo sklaida ten stipresnė, arba kad sudėtinga aplinka ir orbitos apsunkina patikimą registraciją.

    Kas bus daroma toliau

    Pulsaro kandidatas dar nereiškia patvirtinto atradimo – tam reikės pakartotinių stebėjimų, geriausia keliais skirtingais instrumentais ir per kelias sesijas. Astronomams svarbu įsitikinti, kad periodinis signalas yra realus, stabilus ir atitinka besisukančios neutroninės žvaigždės požymius, o ne instrumentinį artefaktą ar atsitiktinį triukšmą.

    Jei pulsaras būtų patvirtintas, jis papildytų labai nedidelį žinomų pulsarų prie Paukščių Tako centro sąrašą. Tokie objektai mokslininkams ypač vertingi, nes padeda tirti gravitacinę aplinką šalia Sagittarius A* – supermasyvios juodosios skylės Paukščių Tako centre – ir tikrinti bendrosios reliatyvumo teorijos prognozes ekstremaliomis sąlygomis.

    Kol kas vienas aišku: net kai ieškoma vieno tipo reiškinio, dideli jautrūs radijo stebėjimų archyvai gali atnešti netikėtų radinių. Šiuo atveju ateivių paieškai skirti duomenys galbūt atvėrė kelią dar vienai užuominai apie tai, kas slepiasi sudėtingiausiame Paukščių Tako regione.

  • JWST aptiko vandenį pavojingai arti Paukščių Tako juodosios skylės: kas ten vyksta?

    JWST aptiko vandenį pavojingai arti Paukščių Tako juodosios skylės: kas ten vyksta?

    Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) užfiksavo vandens ir deguonies chemijos junginių pėdsakus itin arti Paukščių Tako centro, kur dominuoja supermasyvi juodoji skylė Sagittarius A*. Astronomams tai netikėta, nes tokioje aplinkoje intensyvi spinduliuotė ir dinaminis chaosas paprastai greitai ardo molekules.

    Stebėjimų dėmesio centre atsidūrė evoliucionavusi, mirštanti žvaigždė IRS 3. Ji yra vėlyvos raidos asimptotinės milžinių šakos žvaigždė, kuri galingais žvaigždiniais vėjais nuolat išmeta savo išorinius sluoksnius ir taip praturtina aplinkinę erdvę dulkėmis bei dujomis.

    JWST vidutinio infraraudonojo spektro matavimai leido aiškiai atskirti silikatinių dulkių požymius ir identifikuoti vandens buvimą dujose. Tokie spektriniai „pirštų atspaudai“ svarbūs todėl, kad jie parodo ne tik tai, kas yra aplink žvaigždę, bet ir kaip ilgai medžiaga gali išlikti nepalankiomis sąlygomis.

    Mokslininkų vertinimu, IRS 3 nuo galaktikos centro nutolusi maždaug 0,55 šviesmečio ir yra apsupta didžiuliu dulkių apvalkalu, nusidriekiančiu iki maždaug 10 000 astronominių vienetų. Žvaigždės vėjų greitis siekia apie 15 kilometrų per sekundę, o judėdama per tankesnę terpę ji sukuria smūginę bangą, padedančią aiškinti matomą struktūrą.

    Modeliavimas leidžia spėti, kad ši žvaigždė galėjo susiformuoti toliau nuo centro ir vėliau migruoti į vidinį regioną. Kai kuriuose scenarijuose jos masė siekia apie šešias Saulės mases, o amžius gali būti apie 72 mln. metų, tai yra palyginti jauna, lyginant su Saulės evoliucijos trukme.

    Didžiausia šio rezultato reikšmė yra platesnė nei viena žvaigždė: jei vanduo ir kitos molekulės gali išgyventi šalia supermasyvios juodosios skylės, vadinasi, galaktikų centrai gali būti chemiškai aktyvesni, nei manyta. Tai svarbu aiškinantis, kaip dulkės ir molekulinė medžiaga maitina naujų žvaigždžių formavimąsi ir kaip bėgant laikui kinta galaktikų branduolių aplinka.

    „Vandens aptikimas ypač jaudina, nes jis rodo, kad molekulinė medžiaga gali išlikti net aplinkoje, kurioje vyrauja intensyvi spinduliuotė“, – sakė ESA mokslininkė Macarena Garcia Marin.

    „Galaktikų centrai yra vienos ekstremaliausių aplinkų, todėl klausimas, ar žvaigždės ten gali toliau praturtinti savo aplinką, yra labai svarbus“, – sakė pagrindinis darbo autorius Florianas Peißkeris.

    Šis tyrimas dar kartą parodo, kodėl JWST laikomas vienu svarbiausių pastarojo dešimtmečio mokslo įrankių: jis leidžia ne tik fotografuoti, bet ir „išskaityti“ cheminę sudėtį ten, kur anksčiau trūko jautrumo ir raiškos. Astronomai tikisi, kad panašūs stebėjimai padės nustatyti, kiek paplitusi tokia cheminė „atsparumo zona“ prie galaktikų centrų ir kaip ji susijusi su dulkių, vandens bei organinių molekulių ciklu Visatoje.