CP v2

Tag: Sakalai

  • Odesos srityje nufilmuotas mažasis sakalas kobiukas: jo vardu pavadintas dronas perėmėjas

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo mažą sakalą kobiuką, medžiojantį driežus. Vaizdo įrašu pasidalijo biologijos mokslų daktaras, parko darbuotojas Ivanas Rusevas, atkreipęs dėmesį į šio paukščio elgseną prieš migraciją.

    Pasak jo, vasarą kobiukai parke laikosi kolonijomis, o artėjant skrydžiui į žiemojimo vietas pradeda burtis į didesnius būrius. Tyrėjas teigia, kad šiuo metu paukščiai iš plačių apylinkių renkasi nakvoti parko teritorijoje ir ruošiasi kelionei į Afriką.

    Kobiukas, dar vadinamas raudonkoju sakalu, yra nedidelis sakalinių šeimos plėšrusis paukštis. Ši rūšis paplitusi Eurazijos miškastepėse nuo Rytų Europos ir Balkanų iki tolimų rytinių regionų, o Ukrainoje peri daugelyje vietovių, išskyrus kalnų zonas.

    Ornitologų duomenimis, kobiukas yra tolimasis migrantas: dauguma paukščių žiemoja pietų Afrikoje, dalis populiacijų pasiekia ir Pietų Aziją. Skirtingai nei nemažai kitų sakalų, kobiukai dažnai migruoja būriais, o priešmigraciniai susitelkimai gali būti labai gausūs.

    Pastaruoju metu kobiuko pavadinimas minimas ne tik gamtininkų įrašuose. Ukrainos gynybos poreikiams pristatytas modulinis dronas perėmėjas, pavadintas kobiuko vardu, skirtas kovai su priešo bepiločiais orlaiviais, įskaitant „Shahed“ tipo dronus.

    Gamintojo skelbiamomis charakteristikomis, perėmėjas gali pasiekti iki 420 kilometrų per valandą greitį, o įprastas skrydžio greitis siekia apie 250 kilometrų per valandą. Nurodoma, kad taktinis veikimo nuotolis gali siekti iki 20 kilometrų, skrydžio trukmė apie 10 minučių, o maksimalus aukštis iki 6 800 metrų.

    Gamtininkai pažymi, kad Tuzlų limanų parkas yra svarbi vieta migruojantiems paukščiams dėl atvirų teritorijų, maisto išteklių ir tinkamų nakvynės vietų. Kobiukai čia pastebimi ne pirmą kartą, o jų būriavimasis prieš migraciją laikomas natūraliu sezonišku reiškiniu.

    Anksčiau tame pačiame regione buvo fiksuojami ir masiškesni medžioklės epizodai, kai ore vienu metu veikė kelios dešimtys kobiukų. Tokie susibūrimai dažniausiai aktyviausi anksti ryte ir vakarais, kai smulkūs grobio gyvūnai yra lengviau pasiekiami.

  • Retas vaizdas Odesos stepėse: vienu metu medžiojo apie 50 mažųjų sakalų – kuo jie minta?

    Odesos srityje, nacionalinio parko Tuzlovskije limany teritorijoje, mokslininkai užfiksavo neįprastą reiškinį: virš stepių vienu metu medžiojo maždaug pusšimtis mažųjų sakalų. Toks būriavimasis laikomas retu, nes plėšrieji paukščiai dažniau medžioja pavieniui arba mažesnėmis grupėmis.

    Stebėjimą aprašė parko mokslinio skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, mažasis sakalas yra vienas mažiausių ir grakščiausių sakalų, Ukrainoje perintis šiltuoju metų laiku, o žiemai migruojantis į Afriką.

    Pasak tyrėjo, paukščiai skraidė maždaug 50–70 metrų aukštyje ir intensyviai ieškojo grobio virš natūralių stepių plotų. Jų racioną šiuo metu daugiausia sudaro vabzdžiai, taip pat smulkūs stuburiniai, pavyzdžiui, driežai ar pelėnai, kurių stepių ekosistemose netrūksta.

    Aktyviausias medžioklės laikas, kaip nurodo mokslininkai, dažniausiai būna ankstyvą rytą ir vėlėjant popietei, artėjant saulėlydžiui. Būtent tada grobis yra lengviau pastebimas, o oro sąlygos skrydžiui palankios.

    Stebėtas būrys maitinosi maždaug 50 hektarų ploto stepių atkarpoje, kurią parko darbuotojai vadina Tuzlovska Amazonija. Tokios natūralios teritorijos su įvairiais augalais ir gyvūnais sukuria stabilų maisto šaltinį, todėl plėšrūnai gali telktis vienoje vietoje.

    Tuo pat metu greta esančiuose intensyviai dirbamuose žemės ūkio plotuose sakalų, anot I. Rusevo, beveik nematyti. Vienarūšiai pasėliai ir mažesnė bestuburių bei smulkių žinduolių įvairovė reiškia ir gerokai skurdesnę mitybinę bazę plėšriesiems paukščiams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad natūralios stepės yra svarbios ne tik atskiroms rūšims, bet ir visai biologinei įvairovei. Jos veikia kaip buferis tarp laukinės gamtos ir intensyviai naudojamų žemdirbystės teritorijų, mažindamos neigiamą žmogaus veiklos poveikį aplinkinėms buveinėms.

    „Jei nebeliktų laukinių stepių, sakalams neliktų kur maitintis ir jie imtų nykti kaip rūšis“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Jis atkreipė dėmesį, kad dideli Ukrainos pirmykščių stepių plotai yra itin pažeidžiami: dalis jų patiria karo ir okupacijos pasekmes, o kitur jau daugelį metų keliama idėja steigti naujas saugomas teritorijas. Mažojo sakalo būrio stebėjimas, pasak mokslininkų, tampa dar vienu argumentu, kodėl natūralias stepes būtina išsaugoti.