CP v2

Tag: Sakara

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: dvi koplyčios ir reljefai, išlaikę ryškias spalvas

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: dvi koplyčios ir reljefai, išlaikę ryškias spalvas

    Radiniui vadovavo ispanų ir egiptiečių misija

    Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo esančiame senoviniame nekropolyje, ispanų ir egiptiečių archeologų komanda aptiko išskirtinį V dinastijos pabaigos laikotarpio kapą. Tyrėjai pabrėžia ne tik radinio mastą, bet ir neįprastai gerą išlikimą, įskaitant reljefų spalvas.

    Kasinėjimus vykdė tarptautinė misija, kuriai vadovavo Egiptologas Josepas Cervelló, o darbai siejami su Barselonos autonominiu universitetu ir Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto Turizmo ir senienų ministerija patvirtino, kad kapas datuojamas Senojo Egipto laikotarpiu.

    Kam priklausė kapas ir kuo jis išsiskiria

    Pranešama, kad tai mastaba su dviem laidojimo koplyčiomis, susieta su aukšto rango pareigūnu Yunmenu, tarnavusiu faraono Džedkarės Isesio valdymo metu. Šaltiniuose taip pat nurodoma, kad čia turėjo būti palaidotas ir jo tėvas Itis, laikomas žemesnio rango pareigūnu.

    Kapavietė aptikta vadinamojoje Marietto nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakaroje. Egipto institucijos akcentuoja, kad dviejų koplyčių struktūra ir užrašai suteikia naujų duomenų apie administracinį elitą V dinastijos pabaigoje.

    Reljefai su kasdienybės scenomis ir spalvomis

    Tarp ryškiausių radinio elementų minimi kokybiškai iškalti architravo fragmentai ir laidojimo tekstai, pritaikyti konkrečiam asmeniui bei jo pareigoms. Archeologų teigimu, tokia detalė leidžia tiksliau atkurti tuometinių titulų ir pareigybių sistemą.

    Reljefuose vaizduojamos žemdirbystės veiklos, aukų nešimo procesijos, taip pat asilai ir kiti gyvūnai. Egipto ministerija pabrėžia, kad dalis scenų išsaugojo originalias spalvas, o tai tokiam senam laikotarpiui yra itin retas ir moksliškai vertingas atvejis.

    Ką šis atradimas gali pakeisti Sakaroje

    Tyrėjai šį dvigubą kapą sieja ir su socialinės padėties kaita, kai provincijos pareigūno sūnus galėjo pakilti karališkosios administracijos hierarchijoje. Manoma, kad noras dalytis laidojimo erdve su tėvu gali atspindėti tiek šeimos statusą, tiek to meto religines bei socialines nuostatas.

    Ta pati Sakaroje esanti teritorija žinoma nuo XIX amžiaus archeologinių darbų, tačiau, kaip nurodo misija, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai tyrimai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip aktyviai veikusią erdvę, kurioje vyko kulto ritualai ir nuolatinės statybos.

    Komanda praneša, kad analizuojant žemėlapius ir atstatant vietovės planą pavyko identifikuoti iki šiol nežinotą mastabą, o šalia aptikta užuominų apie dar dvi galimas kapavietes. Archeologai tikisi prie jų grįžti per būsimus kasinėjimų sezonus.

  • Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Dar gerokai prieš Kleopatros laikus Egipte galėjo valdyti moteris, kurios statusas mokslininkams ilgai kėlė ginčų. Kalbama apie Meret-Neitę, gyvenusią I dinastijos laikotarpiu, maždaug apie 3 000 metus prieš mūsų erą, kai formavosi ankstyvoji Egipto valstybė.

    Meret-Neitės vardas ir jos vieta rūmuose žinomi seniai, tačiau klausimas, ar ji buvo tik įtakinga karaliaus šeimos narė, ar tikra valdovė, išliko atviras. Jos kapas Abidose išsiskiria mastu ir įranga, kuri dažnai siejama su valdovų laidojimo tradicijomis, o tai leido įtarti ypatingą politinį vaidmenį.

    Nedidelis radinys pakeitė diskusiją

    Diskusijai naują impulsą suteikė mažas molinis antspaudas, rastas Sakaroje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Ant jo užfiksuoti keturi serechai, tai ankstyvieji rėmeliai su ženklais, kuriais buvo rašomi Egipto valdovų vardai.

    Ankstesnė antspaudo interpretacija ilgai rėmėsi prastos kokybės vienintele nuotrauka, todėl dalis ženklų buvo neįskaitomi. Dėl to nebuvo tvirtai sutariama, ar du ginčijami serechai tikrai susiję su Meret-Neite, ar tai vėlesnių tyrėjų prielaida.

    Skaitmeninis apdorojimas išryškino ženklus

    Naujausiame tyrime mokslininkės iš naujo įvertino tą pačią istorinę nuotrauką, pasitelkusios skaitmeninį vaizdo apdorojimą. Buvo izoliuoti hieroglifai, keistos spalvos, stiprintas kontrastas, o ženklai perkelti į vektorinius kontūrus, kad būtų aiškiau matoma jų forma.

    Tyrėjos teigia, kad ginčijamuose serechuose matyti ženklai, atitinkantys pagrindinį hieroglifą, naudotą Meret-Neitės vardui. Jei šis perskaitymas teisingas, tai reikštų, kad antspaude jos vardas pateiktas valdovams būdingu formatu, o tai būtų svarbus argumentas, jog ji galėjo valdyti pati.

    Kapas ir administraciniai pėdsakai

    Papildomą kontekstą suteikia Abidose esantis Meret-Neitės laidojimo kompleksas karališkojoje nekropolijoje. Jis pasižymi ne tik dydžiu, bet ir struktūra, greta pagrindinio kapo aptinkami lydintys palaidojimai bei patalpos, būdingos ankstyviesiems elitiniams laidojimams.

    Jos vardas randamas ir su valstybės administravimu siejamuose kontekstuose, todėl keliami scenarijai, kad skirtingais gyvenimo etapais ji galėjo atlikti bendravaldės, regentės ar karaliaus motinos vaidmenį. Naujausio tyrimo autorės svarsto, jog politinė karjera galėjo tęstis iki 30 metų.

    „Jei antspaudo ženklų interpretacijai pritars platesnė egiptologų bendruomenė, Meret-Neitė gali tapti vienu ankstyviausių žinomų pavyzdžių, kai Egipte aukščiausią valdžią turėjo moteris“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vienas radinys dar neužbaigia ilgalaikės diskusijos, tačiau papildo įrodymų visumą ir skatina iš naujo vertinti I dinastijos laikotarpio valdžios struktūrą. Ankstyvojo Egipto istorijoje rašytinių šaltinių mažai, todėl net ir senos fotografijos peržiūra, pasitelkus šiuolaikines technologijas, gali lemti reikšmingas išvadas.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinę vėlyvosios Penktosios dinastijos laikotarpio kapavietę, kurios reljefai ir piešiniai išlaikė ryškias originalias spalvas. Radinys datuojamas maždaug 4 400 metų senumu ir priskiriamas Senosios karalystės epochai.

    Kasdienybės scenas ir aukojimo procesijas vaizduojantis kapas rastas šios vasaros kasinėjimų metu, kuriuos vykdė Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto turizmo ir senienų institucijos patvirtino, kad kapas yra vadinamojoje Mariette nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakros zonoje.

    Pasak tyrėjų, tai mastaba tipo kapas su dviem laidojimo koplyčiomis, priklausiusiomis aukštesnio rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui. Nurodoma, kad Junmenas tarnavo faraono Džedkarės Isesio valdymo laikotarpiu, o tėvas užėmė kuklesnes pareigas, tačiau abu buvo palaidoti viename komplekse.

    Ypatingas dėmesys skiriamas išlikusioms sienų dekoracijoms: reljefuose matomos žemės ūkio veiklos, gyvulių vaizdiniai, taip pat aukų nešimo procesijos. Egipto institucijų vertinimu, dalis scenų išsaugojo autentišką spalvinį sluoksnį, o tai Senosios karalystės paminkluose pasitaiko retai dėl laiko, drėgmės ir ankstesnių kasinėjimų poveikio.

    Komanda taip pat mini kokybiškai iškaltą architravą ir laidotuvių tekstus, pritaikytus kapo savininko pareigoms bei titulams, kas leidžia tiksliau rekonstruoti administracinį to meto gyvenimą. Tokie įrašai archeologams svarbūs ne tik dėl religinių formulių, bet ir dėl vardų, titulų bei socialinių ryšių, kurie padeda tikslinti Senosios karalystės valdžios struktūrą.

    Tyrėjų teigimu, dviguba kapavietė gali atspindėti Junmeno socialinį kilimą ir siekį savo laidotuvių likimą susieti su tėvu. Ši interpretacija dera su platesne Senosios karalystės tradicija pabrėžti šeimos tęstinumą ir statusą per monumentalią kapų architektūrą, ypač didžiųjų nekropolių, tokių kaip Sakara, aplinkoje.

    Sakara nuo XIX amžiaus buvo ne kartą tyrinėta, tačiau konkreti teritorija, kurioje aptiktas kapas, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai darbai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip gyvą erdvę, kurioje vyko ritualai, buvo nešamos aukos ir nuolat vykdytos statybos bei priežiūros veiklos.

    Analizuodami žemėlapius ir reljefo duomenis archeologai aptiko ne tik šią mastabą, bet ir požymių, kad netoliese gali būti dar bent dvi neatrastos kapavietės. Komanda tikisi jas patikrinti būsimuose sezonuose, o naujas radinys jau dabar laikomas svarbiu papildymu žinioms apie Penktosios dinastijos pabaigos architektūrą, meną ir administracinę kasdienybę.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų senumo kapas: reljefai ir spalvos išliko beveik nepakitę

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų senumo kapas: reljefai ir spalvos išliko beveik nepakitę

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinį V Senosios karalystės dinastijos laikų kapą, datuojamą maždaug prieš 4 400 metų. Mokslininkai pabrėžia ne tik radinio mastą, bet ir neįprastai gerą dekoracijų būklę, nes dalis reljefų išlaikė originalias spalvas.

    Kasimus koordinavo Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba, o apie atradimą informavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija. Kapo kompleksas priskiriamas vėlyvajam V dinastijos laikotarpiui, faraono Džedkarės Isesio valdymo metams.

    Archeologų teigimu, tai mastaba su dviem laidojimo koplyčiomis, skirta aukšto rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui, kuris ėjo kuklesnes pareigas. Tokia dviguba struktūra, pasak tyrėjų, gali atspindėti socialinį kilimą, kai sūnus, pakilęs centrinėje administracijoje, siekė bendro laidojimo likimo su tėvu.

    Kas išliko kape?

    Ministerijos ir universiteto pateikta informacija rodo, kad kape išliko aukštos kokybės architravas bei laidotuvių tekstai, pritaikyti konkretiems savininkų titulams ir pareigoms. Ypatingai išskiriamos sienų scenos, kuriose vaizduojami žemės ūkio darbai ir aukojimo procesijos.

    Reljefuose aptinkami ir gyvūnų atvaizdai, įskaitant asilus, o ikonografija leidžia tiksliau rekonstruoti to meto kasdienybę. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios detalės suteikia papildomų duomenų apie V dinastijos pabaigos meną, architektūrą ir administracinį gyvenimą.

    Kodėl Sakara vėl stebina?

    Sakara laikoma viena svarbiausių Egipto nekropolių, kur skirtingais laikotarpiais buvo statomi laidojimo kompleksai, vyko ritualai ir nuolat dirbo amatininkai. Nors teritorija žinoma nuo XIX amžiaus tyrimų, dalis plotų iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuoti, todėl nauji radiniai vis dar atsiranda ten, kur, atrodytų, viskas jau ištirta.

    Šio sezono tyrimai buvo nukreipti į platesnį nekropolio „miesto“ supratimą, atkuriant gatvių, aikščių ir judėjimo maršrutų logiką. Analizuojant žemėlapius ir reljefą, komanda aptiko anksčiau nežinotą mastabą, o netoliese identifikavo požymių, galinčių rodyti dar mažiausiai du galimus objektus ateities kasinėjimams.

    „Didžiausia staigmena buvo ne pats kapas, o jo puošybos turtingumas ir tai, kiek daug scenų išliko taip aiškiai, lyg jos būtų sukurtos vakar“, – sakė ekspedicijos vadovas egiptologas Josepas Cervelló.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni tyrimai padės tiksliau įvertinti šios Sakaroje esančios zonos topografiją ir suprasti, kaip nekropolis veikė kaip gyva erdvė, kur žmonės lankė artimųjų kapus, nešė aukas ir ilgus metus tęsė statybos darbus.

  • Sakaroje aptiko 4 000 metų senumo kapą: viduje – paslaptingos „durys“, stebinančios archeologus

    Sakaroje, vienoje svarbiausių senovės Egipto nekropolių į pietus nuo Kairo, egiptiečių archeologai pranešė aptikę Senojoje karalystėje datuojamą, maždaug 4 000 metų senumo kapą. Ši vietovė tūkstantmečius buvo naudojama Egipto elitui laidoti, todėl nauji radiniai dažnai siejami su aukšto rango pareigūnais ar šventyklų administracija.

    Didžiausią dėmesį šįkart patraukė kape esantis elementas, viešojoje erdvėje įvardijamas kaip „paslėptos durys“. Iš tiesų tai vadinamosios netikros durys – ne praėjimas į kitą patalpą, o ritualinė, simbolinė konstrukcija, plačiai paplitusi elitiniuose kapuose.

    Senovės egiptiečių tikėjime netikros durys žymėjo ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Buvo manoma, kad per šią simbolinę „angą“ mirusiojo dvasia gali priimti aukas, o gyvieji palaikyti ryšį su protėviu per atliekamus ritualus.

    Tokie objektai archeologams vertingi ne tik dėl religinių prasmių. Netikrų durų paviršiuje dažnai iškalamos inskripcijos, titulai, mirusiojo vardas, pareigos ir ikonografiniai siužetai, kurie leidžia tiksliau rekonstruoti to meto socialinę hierarchiją ir valstybės administracijos veikimą.

    Egipto institucijos nurodo, kad šio kapo architektūra ir dekoras padės geriau suprasti, kaip Senojoje karalystėje buvo planuojami elito laidojimo kompleksai ir kokiomis priemonėmis žmonės ruošėsi pomirtiniam gyvenimui. Paprastai tokie kapai atskleidžia ir praktines detales: patalpų paskirtį, aukojimo vietas, užrašų formules, taip pat dailės ir rašto raidos ypatumus.

    Sakara pastaraisiais metais išlieka vienu aktyviausių archeologinių tyrimų taškų Egipte. Čia esantis platus kompleksas, apimantis skirtingų laikotarpių kapavietes, šventyklas ir statinius, nuolat papildo žinias apie laidojimo papročius, religines praktikas ir elitų kasdienybę.

    Specialistai pabrėžia, kad panašiuose atradimuose svarbus ne vien pats objektas, bet ir jo kontekstas: kur tiksliai jis įrengtas, kaip susijęs su kitais kapo elementais ir kokią informaciją suteikia užrašai. Tolesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą, išsamiau interpretuoti inskripcijas ir galbūt atskleisti daugiau duomenų apie kape palaidotą asmenį.

  • Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Egipto archeologai Sakaroje aptiko tris uoloje iškaltus Naujosios karalystės laikotarpio kapus, datuojamus maždaug prieš 3 000 metų. Radiniai išsiskiria gerai išlikusiomis sienų dekoracijomis ir hieroglifiniais įrašais, kurie leidžia tiksliau atkurti to meto administracinio elito gyvenimą ir socialinius ryšius.

    Kapavietės rastos Bubastejono nekropolio rytinėje dalyje, priklausančioje plačiam Sakaro archeologiniam kompleksui. Ši vieta tūkstantmečius buvo viena svarbiausių Egipto laidojimo erdvių, o Naujosios karalystės epochoje ji veikė kaip Memfio aukštų pareigūnų nekropolis.

    Ką pasakoja užrašai ir vardai

    Vienas kapas siejamas su aukšto rango pareigūnu Amun-em-Ipetu, kuris, sprendžiant iš įrašų, buvo susijęs su dievo Amono šventyklos ar valdų priežiūra. Ant sienų išliko šeimos narių atvaizdai ir tekstai, nurodantys pareigas, giminystės ryšius bei titulų hierarchiją.

    Didelio dėmesio sulaukė ir kitas kapas, priskiriamas pareigūnui Baki, ėjusiam grūdų sandėlių prievaizdo pareigas. Įrašai leidžia manyti, kad jo sutuoktinės vardas buvo semitinės kilmės, o tai stiprina prielaidą apie glaudžius ryšius su Levanto regionu ir mišrias santuokas Egipto elito aplinkoje.

    Trečiasis kapas, kaip rodo ikonografija ir titulų užuominos, priklausė asmeniui, atsakingam už karališkąją dokumentaciją ir administracinius reikalus. Reljefuose vaizduojamos aukojimo scenos, laidotuvių procesijos bei tradiciniai pomirtinio pasaulio simboliai, būdingi Naujosios karalystės laidojimo menui.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Tyrėjų vertinimu, tokie radiniai padeda geriau suprasti vėlyvojo bronzos amžiaus Rytų Viduržemio jūros regiono politinę ir kultūrinę sąveiką. Naujoji karalystė palaikė intensyvius kontaktus su kaimyninėmis teritorijomis, o administraciniame sluoksnyje atsispindintys vardai ir šeimų ryšiai gali būti papildomas šios dinamikos įrodymas.

    Sakara ir anksčiau pateikė sensacingų atradimų, keitusių mokslininkų žinias apie senovės Egipto visuomenę, religiją ir valdžios mechanizmus. Naujausi kapai dar kartą parodo, kad gerai išlikę užrašai ir dekoracijos yra vienas tiesiausių kelių į konkrečių žmonių biografijas, jų karjeras ir tarpkultūrinius ryšius.

    Tolesni tyrimai Sakaroje

    Specialistai tikisi, kad išskirtinai geras dekoro ir tekstų išlikimas leis atlikti detalesnes epigrafines bei menotyrines analizes. Tokie tyrimai paprastai apima hieroglifų perrašymą, titulų palyginimą su kitais šaltiniais ir ikonografijos kontekstualizavimą platesniame laikotarpio laidojimo tradicijų lauke.

    Egipto institucijos pastaraisiais metais aktyviai skelbia apie naujus atradimus, o Sakara išlieka viena produktyviausių vietų, kur nuoseklūs kasinėjimai atveria vis naujus sluoksnius. Kuo daugiau duomenų pavyksta surinkti iš tokių kapų, tuo tiksliau galima rekonstruoti, kaip veikė valstybės administracija ir kaip Egiptas buvo susijęs su aplinkiniais Artimųjų Rytų regionais.

  • Po Sacharos smėliu rado milžiniškus 100 tonų sarkofagus: jų turinys pribloškė archeologus

    Po Sacharos smėliu rado milžiniškus 100 tonų sarkofagus: jų turinys pribloškė archeologus

    Egipto Sakaros nekropolyje esantis Serapeumas laikomas vienu įspūdingiausių požeminių kompleksų šalyje. Jį 1850 metais aptiko prancūzų archeologas Auguste’as Mariette’as, pastebėjęs smėliu užpustytą sfinksų alėją, vedusią į tunelių ir kamerų sistemą giliai uoloje.

    Po žeme tyrėjai rado masyvias granito „dėžes“ su idealiai prigludusiais dangčiais. Dalis jų iškalta iš vieno akmens luito, o atskirose šoninėse patalpose išrikiuoti sarkofagai kai kuriais vertinimais gali sverti apie 100 tonų.

    Pagal vyraujantį aiškinimą Serapeumas buvo skirtas šventiesiems Apio jaučiams laidoti. Senovės egiptiečiai šiuos gyvūnus laikė dieviškos galios įsikūnijimu, o po mirties jų kultas siejosi su Ozyriu ir Serapiu, todėl laidotuvės buvo iškilmingos ir brangios.

    Kultas tęsėsi daugiau kaip 1 400 metų: nuo XVIII dinastijos laikų iki romėnų valdymo periodo. Toks tęstinumas paaiškina, kodėl kompleksas plėstas etapais, o požeminių koridorių tinklas tapo itin didelis ir struktūriškai sudėtingas.

    Kas stebina inžinierius?

    Didžiausia mįslė iki šiol yra akmens apdirbimo ir logistikos mastas. Dalis sarkofagų pagaminti iš raudonojo granito, kuris dažnai siejamas su Asuano apylinkėmis, esančiomis šimtais kilometrų nuo Sakaros.

    Įspūdį daro ir tikslumas: vidus išskobtas tolygiai, paviršiai lygūs, o dangčiai prie korpusų priglunda itin tiksliai. Šiuolaikiniams akmens apdirbimo specialistams tai primena aukštos kvalifikacijos meistrystę ir kruopščiai organizuotą darbą, o ne atsitiktinę sėkmę.

    Dėl tokio preciziškumo periodiškai atgimsta sensacingos prielaidos apie neva nežemišką įsikišimą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad įrodymų tokioms versijoms nėra, o senovės Egipto statybos tradicijos rodo ilgalaikę inžinerinę raidą ir gebėjimą mobilizuoti dideles darbo jėgas.

    Kodėl dalis sarkofagų tušti?

    Papildomų klausimų kelia tai, kad nemaža dalis sarkofagų buvo rasti be pilnų jaučių mumijų. Kai kuriems tai tapo argumentu abejoti laidotuvių paskirtimi, tačiau egiptologai dažniausiai tai aiškina kapaviečių plėšimu ir perlaidojimais.

    Istoriniai šaltiniai ir radinių kontekstas leidžia manyti, kad kapai buvo niokojami dar senovėje, o organinės medžiagos per šimtmečius galėjo suirti arba būti išneštos. Kai kuriose vietose fiksuoti atidarymo pėdsakai ir vėlesnis užvertimas nuolaužomis, kas rodo, jog požeminės patalpos buvo judinamos dar iki modernių tyrimų.

    Šiandien Serapeumas išlieka reikšmingas ne tik dėl paslaptingos atmosferos, bet ir kaip pavyzdys, kiek daug technologinių ir organizacinių sprendimų galėjo pasiekti senovės civilizacija. Tyrimai tęsiasi, o diskusijos dėl kai kurių komplekso detalių, ypač dėl konkrečių laidojimo praktikų skirtingais laikotarpiais, vis dar atviros.

  • Sakaroje 15 metrų šachtoje aptikta užantspauduota kapavietė: auksu dengta 4 300 metų mumija

    Egipto archeologai Sakaro nekropolyje, netoli Kairo, pranešė radę retą atradimą: užantspauduotą kapavietę su auksu dengta mumija, kuri, kaip teigiama, išliko nepaliesta daugiau kaip 4 300 metų. Sakara laikoma vienu svarbiausių senovės Egipto laidojimo kompleksų, kuriame šimtmečiais buvo laidojami aukšto rango pareigūnai ir įtakingi visuomenės nariai.

    Radavietėje tyrėjai nusileido į maždaug 15 metrų gylio šachtą ir aptiko kalkakmenio sarkofagą, dar užsandarintą senoviniu skiediniu. Pagal kapavietės užrašus identifikuotas palaidotas asmuo vardu Heka-šepesas, o pati mumija, archeologų teigimu, išsiskiria tuo, kad jos veidas ir dalis apvijų padengtos aukso sluoksniais.

    „Pažvelgiau į vidų, kad pamatyčiau, kas yra sarkofage: graži mumija, visiškai padengta aukso sluoksniais“, – sakė archeologas Zahi Hawassas.

    Specialistai pabrėžia, kad Sakaroje tokio nepaliesto laidojimo atvejai yra reti, nes didelė dalis kapų buvo apiplėšti dar prieš šimtmečius. Būtent todėl aukso detalės, kurios įprastai būdavo pirmasis grobikų taikinys, šį kartą vertinamos kaip itin reikšmingas išlikimo ir konteksto išsaugojimo ženklas.

    Senovės Egipto religijoje auksas nebuvo vien puošmena. Jis sietas su dieviškumu ir amžinybe, todėl laidotuvių praktikoje aukso lakštai ar danga galėjo simbolizuoti perėjimą į pomirtinį gyvenimą ir mirusiojo statusą, o tokio tipo laidojimas buvo prieinamas tik siauram elitui.

    Greta aptikta ir daugiau radinių, padedančių geriau suprasti to meto visuomenę: skulptūros iš kalkakmenio ir medžio, taip pat smulkesni objektai, tokie kaip amuletai, keramika ir akmeniniai indai. Archeologų vertinimu, būtent šis kontekstas leidžia ne tik išryškinti vienos mumijos išskirtinumą, bet ir tiksliau atkurti, kaip buvo organizuojamos laidojimo apeigos, kuo tikėjo žmonės ir kaip buvo kuriamas ryšys su valdžios aplinka Senosios karalystės laikotarpiu.