CP v2

Tag: Šakniastiebiai

  • Bergenijos dauginimas dalijant: kada tai daryti ir kaip iš vieno kerelio gauti 3–6 sodinukus

    Bergenijos dauginimas dalijant: kada tai daryti ir kaip iš vieno kerelio gauti 3–6 sodinukus

    Bergenija – ištvermingas daugiametis augalas, kilęs iš Azijos, vertinamas dėl didelių, širdiškų lapų ir pavasarį iškeliamų žiedynų. Ji gerai auga saulėje, pusiau pavėsyje ir pavėsyje, pakelia trumpas sausras, todėl dažnai pasirenkama gėlynams ir kapams. Tačiau laikui bėgant kerai sutankėja, o žydėjimas gali silpnėti.

    Vienas patikimiausių būdų atjauninti bergeniją ir kartu gauti naujų augalų – kerą padalyti. Tai paprasta net pradedantiesiems, nes bergenija dauginasi požeminiais šakniastiebiais, kurie lengvai suformuoja naujas šaknis. Dalijimas taip pat padeda suvaldyti augalo plitimą vienoje vietoje.

    Kada geriausia dalyti bergeniją?

    Tinkamiausias laikas dalyti bergeniją yra nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos. Ankstyvą rudenį dirva dar būna šilta po vasaros, o karščiai jau atslūgę, todėl naujos dalys spėja gerai įsišaknyti iki žiemos. Vėlinti nereikėtų, nes šaltesnėmis savaitėmis šaknys formuojasi lėčiau.

    Alternatyva – ankstyvas pavasaris, maždaug kovo ir balandžio sandūra, kol augalas dar nepradėjo intensyviai augti. Vis dėlto rudenį dalyti dažnai patogiau, nes bergenija jau būna po žydėjimo ir daugiau energijos gali skirti šaknų sistemai. Pavasarį dalijamas augalas vienu metu turi ir įsišaknyti, ir ruoštis vegetacijai.

    Kaip padalyti šakniastiebius?

    Dieną prieš darbą kerą gausiai palaistykite, kad žemė būtų drėgnesnė ir šaknys lengviau išsiimtų. Tada kastuvu ar aštriu kastuvėliu atsargiai atkelkite kerą ir iškaskite jį su kuo didesniu žemės gumulu. Nupurčius žemes, aiškiau matysis stori šakniastiebiai ir sveikos šaknys.

    Pašalinkite pažeistas ar apipuvusias dalis, nes jos prasčiau prigyja ir gali tapti ligų židiniu. Keras dalijamas aštriu, švariu įrankiu, o iš vienos bergenijos dažniausiai pavyksta gauti apie 3–6 sodinukus. Kiekviena dalis turėtų turėti 2–3 gerai išsivysčiusius lapus, kelias sveikas šaknis ir 5–10 cm šakniastiebio atkarpą.

    Rudenį dalijant lapų trumpinti nerekomenduojama, nes jie dar dalyvauja fotosintezėje ir padeda greičiau atkurti šaknyną. Jei oras labai sausas, po padalijimo kelias dienas augalus verta pridengti nuo kaitrios saulės, ypač jei sodinami atviroje vietoje. Svarbiausia – neperlaistyti, kad šaknys nepradėtų pūti.

    Dirvos paruošimas ir priežiūra po pasodinimo

    Bergenija nėra lepi, bet greičiausiai prigyja derlingoje, humusingoje ir vidutiniškai drėgnoje dirvoje. Esminė sąlyga – vengti užmirkimo, nes nuolat šlapioje dirvoje šakniastiebiai gali pradėti pūti. Sunkiame molyje padeda įmaišytas smėlis ar smulkus žvyras, pagerinantis pralaidumą.

    Vietą prieš sodinimą išravėkite ir perkaskite maždaug 20–25 cm gyliu, dirvą galima pagerinti subrendusiu kompostu. Naujas dalis sodinkite tokiame pačiame gylyje, kaip jos augo iki dalijimo, neįkasant šakniastiebių per giliai. Tarp augalų palikite 30–40 cm, nes per 2–3 sezonus bergenijos greitai suformuoja tankius kerus.

    Po pasodinimo dirvą lengvai suspauskite ir gausiai palaistykite, kad neliktų oro tarpų prie šaknų. Pirmosiomis savaitėmis svarbiausia palaikyti tolygią, vidutinę drėgmę: žemė neturi perdžiūti, bet ir negali būti nuolat šlapia. Naudinga mulčiuoti plonu komposto ar smulkintos žievės sluoksniu, kad drėgmė išsilaikytų ilgiau ir mažiau dygdytų piktžolės.

    Pirmą sezoną intensyvaus tręšimo dažniausiai nereikia, ypač jei sodinant įmaišyta komposto. Per daug trąšų gali paskatinti lapų augimą, bet sulėtinti įsišaknijimą. Prieš žiemą bergenija dažniausiai papildomos apsaugos nereikalauja, tačiau besniegių šalčių vietovėse mulčio sluoksnis padeda apsaugoti šaknis nuo temperatūros svyravimų.

  • Vilkdalgiai nebežydi, o šakniastiebiai kyšo į viršų? Štai kada juos būtina atjauninti

    Vilkdalgiai nebežydi, o šakniastiebiai kyšo į viršų? Štai kada juos būtina atjauninti

    Jei vilkdalgiai staiga nustojo gausiai žydėti, o šakniastiebiai ima „lipti“ į dirvos paviršių, tai dažniausiai reiškia viena: augalas per daug sutankėjo ir jam trūksta erdvės. Tokiose keruose seniausia dalis viduryje pamažu nunyksta, o maisto medžiagų ir šviesos nebeužtenka žiedynams formuoti.

    Praktikoje tai yra vienas dažniausių signalų, kad vilkdalgius metas dalyti ir atjauninti. Tinkamai atliktas atnaujinimas ne tik sugrąžina žydėjimą, bet ir sumažina ligų riziką, ypač jei dirva yra sunkesnė ir ilgiau užlaiko drėgmę.

    Kada geriausia dalyti vilkdalgius?

    Barzdotuosius vilkdalgius dažniausiai patariama dalyti praėjus maždaug 6 savaitėms po žydėjimo, todėl daugeliu atvejų tinkamiausias laikas yra liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Tuomet augalas jau būna užbaigęs intensyviausią augimą, o persodinti gabalai dar spėja įsišaknyti iki šaltmečio.

    Per ankstyvas dalijimas, kai augalas dar nepadaręs naujų prieaugių, gali baigtis silpnu prigijimu ir prastesniu kitų metų žydėjimu. Daugeliui vilkdalgių kerų atjauninimas reikalingas kas 3–5 metus, tačiau tai priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų.

    Kodėl vilkdalgiai nustoja žydėti?

    Dažniausia priežastis yra per tankus keras: šakniastiebiai ima konkuruoti dėl vietos, o senoji kerelio šerdis „apnuogėja“ ir nyksta. Tokiu atveju dalijimas yra tiesioginis sprendimas, nes augalas atgauna erdvę, o maisto medžiagos nukreipiamos į naujus, gyvybingus prieaugius.

    Vis dėlto žydėjimą gali slopinti ir kiti veiksniai, kurių dalijimas neišspręs. Per giliai pasodinti šakniastiebiai dažniau pūva, o per daug pavėsio turinčioje vietoje vilkdalgiai dažnai formuoja lapus, bet ne žiedus; svarbus ir per didelis azoto kiekis, kai „užauginama“ žaluma žiedų sąskaita.

    Kaip dalyti ir pasodinti teisingai?

    Atjauninimą verta atlikti per vieną dieną, kad iškasti šakniastiebiai neperdžiūtų. Patogiau kasti, kai dirva šiek tiek drėgna, todėl per sausras pravartu plotą palaistyti iš vakaro, o kastuvą ar šakes smeigti kerelio pakraščiuose, kad kuo mažiau sužalotumėte šakniastiebius.

    Persodinimui tinka tvirti, jauni pakraščio šakniastiebiai su sveikomis šaknimis ir lapų vėduokle, o senos, suminkštėjusios, nemaloniai kvepiančios ar tuščiavidurės dalys turėtų būti atmetamos. Lapus įprasta patrumpinti maždaug iki trečdalio, kad sumažėtų garinimas ir vėjas neišjudintų ką tik pasodinto augalo.

    Sodinant galioja paprasta taisyklė: barzdotųjų vilkdalgių šakniastiebis neturėtų būti giliai užkastas. Dažniausiai sodinama taip, kad šaknys būtų užžertos, o šakniastiebio viršus liktų arti paviršiaus, nes storas žemių sluoksnis skatina puvinį ir silpnina žydėjimą.

    Vietą verta rinktis saulėtą, su geru drenažu, nes užmirkimas yra viena pagrindinių šakniastiebių problemų. Pasodinus rekomenduojama palaistyti vieną kartą, kad dirva susigulėtų, o vėliau laistyti tik per sausras ir neapkrauti storu mulčio sluoksniu, kuris ilgiau laiko drėgmę prie šakniastiebio.

    Svarbu nepainioti skirtingų vilkdalgių grupių: pavyzdžiui, sibiriniai vilkdalgiai dažniau sudaro tankius kerus be stambių šakniastiebių, todėl jų dalijimas ir sodinimo gylis paprastai būna kitoks. Tokiais atvejais saugiau atskirti jaunesnes kerelio dalis ir sodinti panašiame gylyje, kaip augo iki tol.