Tag: Šaldiklis

  • Ar galima šaldyti pieną kartoninėje pakuotėje? Taip, bet tik laikantis vienos sąlygos

    Ar galima šaldyti pieną kartoninėje pakuotėje? Taip, bet tik laikantis vienos sąlygos

    Pieną galima užšaldyti, tačiau vien tik įdėjus į šaldiklį kartoninį pakelį galima prisidaryti bėdos. Šąlant skystis plečiasi, todėl pakuotė gali pratrūkti ir netvarkingai išsilieti šaldiklyje.

    Dėl to svarbiausia taisyklė paprasta: pieno nereikėtų šaldyti originaliame kartone. Prieš šaldant jį geriau perpilti į kitą, šalčiui tinkamą tarą.

    Patogiausia rinktis sandarų plastikinį indą, paliekant šiek tiek laisvos vietos pienui išsiplėsti. Kitas variantas – šaldymui skirti užspaudžiami maišeliai, o mažesniems kiekiams tinka ir ledukų formelės.

    Dar vienas esminis momentas – šaldyti galima tik šviežią pieną. Jei produktas jau arti galiojimo pabaigos, užšaldymas problemos neišspręs.

    Kiek laiko laikyti ir kaip teisingai atšildyti

    Užšaldytą pieną šaldiklyje galima laikyti iki trijų mėnesių. Kad produktas patirtų kuo mažiau temperatūros šoko, atitirpinti rekomenduojama lėtai – pirmiausia perkeliant į šaldytuvą.

    Kambario temperatūroje pieno atšildyti nereikėtų. Staigūs temperatūros pokyčiai gali pabloginti produkto savybes.

    Kas pasikeičia po atitirpinimo

    Atitirpinus gali atsiskirti riebalų dalis – tai normalu. Tokiu atveju pieną pakanka gerai suplakti arba trumpai permaišyti (pavyzdžiui, su trintuvu), kad konsistencija vėl taptų tolygi.

    Atšildytą pieną rekomenduojama suvartoti kuo greičiau. Nors užšaldymas maistinės vertės iš esmės neatima, gali pakisti skonis ir tekstūra.

    Dėl šios priežasties toks pienas ne visada būna malonus gerti vienas, tačiau dažnai puikiai tinka receptams. Jį galima panaudoti gaminant įvairius patiekalus, kur konsistencijos pokyčiai nėra tokie svarbūs.

  • Triukas balandėliams: kopūstą neplikykite, o užšaldykite – lapai suminkštėja patys

    Tradicinis kopūsto plikymas balandėliams daugeliui kelia rūpesčių: reikia didelio puodo, verdančio vandens, o karšti lapai dažnai plyšta arba nudegina rankas. Vis dažniau pasirenkamas paprastesnis metodas, kai kopūstas suminkštinamas ne karščiu, o šalčiu. Tokiu būdu lapai tampa elastingi ir lengviau susukami, o virtuvėje išvengiama garų ir netvarkos.

    Metodas paprastas: tvirtą, sveiką kopūsto gūžę, nenuėmus lapų ir neišpjovus koto, įdėkite į šaldiklį. Dažniausiai pakanka 3–4 dienų, kad gūžė peršaltų iki vidurio. Vėliau kopūstą perkelkite į šaldytuvą atitirpti, nes atitirpdamas jis išleidžia nemažai vandens.

    Šio triuko esmė paremta augalinių audinių pokyčiais šąlant. Ląstelėse esantis vanduo virsta ledu, plečiasi ir pažeidžia struktūrą, todėl atitirpę lapai praranda standumą. Rezultatas primena trumpą nuplikymą, tik be verdančio vandens ir nuolatinio lapų traukimo iš puodo.

    Kai kopūstas visiškai atitirpsta, lapus reikėtų atskirti lėtai ir atsargiai, nes jie tampa trapesni nei švieži. Tuomet išpjaunamas kietesnis kotas, o nuo didesnių lapų galima nupjauti storiausią gyslos dalį, kad būtų lengviau sukti. Paruošti lapai iškart tinka įdarui, nes geriau priglunda ir rečiau skyla.

    Šis būdas ypač patogus tiems, kurie nori darbus išskaidyti per kelias dienas. Pavyzdžiui, jei vakarienę planuojate savaitgalį, kopūstą į šaldiklį verta dėti keliomis dienomis anksčiau, o iš vakaro perkelti į šaldytuvą lėtam atitirpinimui. Tada beliks paruošti įdarą ir sukti balandėlius, o galutinį minkštumą kopūstas vis tiek įgaus troškinant padaže ar sultinyje.

  • Paprastas šaldiklio triukas: faršas atitirps daugiau nei dvigubai greičiau – užteks vieno veiksmo

    Situacija pažįstama daugeliui: vakare planuojate vakarienę, tačiau faršas šaldiklyje dar kietas kaip akmuo. Skubus atitirpinimas dažnai baigiasi nelygiai atšilusiu gabalu arba rizika laikyti mėsą nesaugioje temperatūroje. Kulinarijos ekspertai pabrėžia, kad greitis prasideda ne nuo atitirpinimo, o nuo to, kaip mėsą užšaldote.

    Pagrindinis triukas paprastas: faršą verta šaldyti ne storu bloku, o plokščiu, tolygiu sluoksniu. Taip padidinamas paviršiaus ploto ir tūrio santykis, todėl šaltis ir vėliau šiluma pasiskirsto greičiau ir tolygiau. Būtent dėl to plonai užšaldytas faršas gali atitirpti daugiau nei du kartus sparčiau nei tas pats kiekis sušaldytas storu gabalu.

    Kulinarinių bandymų praktikoje skirtumas akivaizdus: plokščiai supakuotas faršas šaltame vandenyje gali suminkštėti maždaug per 30 minučių, kai tuo metu storas faršo blokas gali užtrukti apie 75 minutes. Tai vyksta todėl, kad šilumai reikia įveikti trumpesnį atstumą iki faršo centro, o vanduo šilumą perduoda efektyviau nei oras.

    Kaip teisingai užšaldyti faršą

    Patogiausia faršą dėti į šaldymui skirtą sandarų maišelį ir prieš užšaldant jį suplokštinti. Maišelį verta užspausti beveik iki galo, išstumti kuo daugiau oro ir tuomet uždaryti visiškai. Galiausiai faršą prispauskite į ploną, vienodo storio lakštą ir šaldiklyje laikykite paguldytą.

    Dar viena nauda – plonas faršo lakštas užima mažiau vietos ir vėliau lengviau atskirti porcijas. Jei mėsą planuojate naudoti dažnai, pravartu ant pakuotės užrašyti datą ir kiekį, kad šaldiklyje būtų paprasčiau sekti atsargas.

    Saugus greitas atitirpinimas

    Greitam atitirpinimui saugiausia rinktis šaltą vandenį, o ne kambario temperatūrą. Mėsa turėtų būti sandariai supakuota, o vandenį verta pakeisti kas maždaug 30 minučių, kad jis išliktų šaltas. Atitirpus faršą rekomenduojama gaminti iš karto, nes greito atitirpinimo metu svarbu nepalikti mėsos ilgai temperatūrų zonoje, kur bakterijos dauginasi sparčiausiai.

    Jei faršą atitirpinate šaldytuve, procesas užtruks ilgiau, tačiau tai išlieka vienas patikimiausių būdų planuojant iš anksto. Vis dėlto, kai laikas spaudžia, plokščiai užšaldytas faršas yra praktiškas sprendimas, leidžiantis vakarienę pasigaminti greičiau ir su mažesne rizika.

  • Kaip teisingai šaldyti grybus: nedarykite šios klaidos, kitaip praras kvapą ir skonį

    Grybų šaldymas atrodo paprastas, tačiau būtent skubėjimas dažniausiai lemia prastą rezultatą: po atitirpinimo jie tampa vandeningi, sukrenta ir praranda aromatą. Specialistai pabrėžia, kad į šaldiklį turėtų keliauti tik tikrai atpažinti, valgomi grybai, o ne bet kas iš krepšio.

    Pirmiausia grybus būtina kruopščiai perrinkti: atmesti sukirmijusius, peraugusius, apgadintus ar su įtartinomis dėmėmis. Geriausia tuo užsiimti tą pačią dieną po grįžimo iš miško, nes laikui bėgant jie greitai netenka tvirtumo ir kvapo.

    Dažna klaida yra grybų plovimas po tekančiu vandeniu. Grybai sugeria drėgmę kaip kempinė, todėl vėliau, atšildyti, tampa minkšti ir prėskesni; purvą, smėlį, spyglius ar samanas patikimiau nuvalyti peiliuku, šepetėliu ar vos drėgna šluoste.

    Jei nuplauti vis dėlto reikia, tai reikėtų daryti greitai ir iš karto labai gerai nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Į šaldiklį dedami grybai turi būti kuo sausesni, nes būtent drėgmės perteklius virsta ledu ir gadina tekstūrą.

    Didelius grybus verta supjaustyti gabalėliais, kad jie greičiau sušaltų ir vėliau būtų patogiau naudoti. Tvirtus grybus dažnai galima šaldyti žalius, tačiau trapesniems ar gleivesnės tekstūros grybams dažnai labiau tinka trumpas apvirimas ar apkepimas, nes tai padeda išlaikyti skonį ir sumažina vandeningumą po atitirpinimo.

    Dar viena praktinė taisyklė yra porcijos: vienas didelis maišas vėliau tampa problema, kai reikia tik saujos padažui ar sriubai. Patogiau grybus iškart padalyti mažesnėmis porcijomis, sudėti į sandarius maišelius ar dėžutes, pašalinti kuo daugiau oro ir užrašyti datą.

    Įprastai šaldiklyje, kuris palaiko maždaug minus 18 laipsnių temperatūrą, grybus rekomenduojama sunaudoti per 6–8 mėnesius. Svarbu vengti pakartotinio užšaldymo, todėl atitirpintus grybus geriausia iškart panaudoti termiškai apdorojant.

    „Saugiausia rinkti ir vartoti tik tuos grybus, kuriuos tikrai atpažįstate, o kilus menkiausiai abejonei pasitarti su specialistais“, – pabrėžia visuomenės sveikatos specialistai.

  • Taip užšaldykite kopūstų ir grybų koldūnus: verdant neplyš ir nesulips net po kelių savaičių

    Kopūstų ir grybų koldūnai yra vienas tų patiekalų, kuriuos patogu pasigaminti iš anksto: vėliau užtenka vos kelių minučių ir vakarienė paruošta. Vis dėlto netinkamai užšaldyti koldūnai verdant neretai plyšta, praranda formą arba sulimpa į vieną gabalą.

    Geras rezultatas prasideda dar prieš šaldymą: svarbu įdaro drėgnumas, tešlos kraštų suklijavimas ir pats šaldymo etapas. Jei įdaras per šlapias, tešla nuo vidaus suminkštėja, o vėliau verdant lengviau trūkinėja.

    Svarbiausia taisyklė: sausas įdaras

    Kopūstų ir grybų įdaras turi būti tvirtas, gerai nugarintas ir neleidžiantis skysčio. Raugintus kopūstus verta kruopščiai nuspausti, o jei jie itin rūgštūs, galima trumpai perplauti ir vėl gerai nusausinti.

    Džiovintus grybus pirmiausia reikia išmirkyti, tuomet išvirti ir ypač atidžiai nusunkti. Smulkintus grybus sumaišykite su kopūstais ir pakepintu svogūnu, o masę dar kelias minutes pakaitinkite keptuvėje, kad išgaruotų drėgmės perteklius.

    Prieš dedant įdarą ant tešlos jis turi visiškai atvėsti. Šiltas įdaras greičiau minkština tešlą, be to, sunkiau sandariai suklijuoti kraštus, ypač jei įdaro patenka ant tešlos sujungimo vietos.

    Šaldymas: iš pradžių po vieną

    Patikimiausias būdas, kad koldūnai nesuliptų, yra pradinio šaldymo etapas vienu sluoksniu. Šviežiai nulipdytus koldūnus išdėliokite ant lentelės ar padėklo taip, kad nesiliestų tarpusavyje, paviršių lengvai pabarstykite miltais arba išklokite kepimo popieriumi.

    Koldūnus dėkite į šaldiklį, kol visiškai sukietės, ir tik tada perkelkite į sandarų maišelį ar dėžutę. Toks šaldymas sumažina riziką, kad vėliau bandant atskirti porcijas koldūnai bus pažeisti.

    Galima šaldyti ir virtus koldūnus, tačiau tuomet ypač svarbu juos gerai nusunkti, visiškai atvėsinti ir taip pat išdėlioti atskirai ant padėklo. Kad mažiau suliptų, galima lengvai patepti aliejumi, o tik po to sudėti į talpą.

    Virimas: neatitirpinti ir nepervirti

    Užšaldytų koldūnų prieš verdant atitirpinti nereikia. Išimkite norimą porciją ir iškart dėkite į didelį puodą su verdančiu, lengvai pasūdytu vandeniu.

    Virti geriausia dalimis, kad vanduo staigiai neatvėstų ir koldūnai nepradėtų lipti prie dugno. Įdėjus koldūnus vandenį švelniai pamaišykite mediniu šaukštu, o kai vanduo vėl užvirs, kaitrą sumažinkite, kad virimas būtų ramus, be smarkaus burbuliavimo.

    Dažniausiai užtenka maždaug 2–3 minučių nuo momento, kai koldūnai iškyla į paviršių. Tikslesnis laikas priklauso nuo dydžio ir tešlos storio, todėl didesniems koldūnams gali prireikti dar apie minutės.

    Išvirtus koldūnus patogiausia išgriebti kiaurasamčiu ir trumpai nuvarvinti. Jei įdaras buvo pakankamai sausas, kraštai sandariai suklijuoti, o koldūnai prieš sudedant į pakuotę užšaldyti po vieną, jie išlaikys formą ir verdant nesubyrės.

  • Kiek iš tikrųjų galima laikyti žalią mėsą šaldiklyje: terminas nustebins ne vieną

    Žalią mėsą šaldiklyje teoriškai galima laikyti labai ilgai, nes žema temperatūra sustabdo bakterijų dauginimąsi. Tačiau tai nereiškia, kad po kelerių metų ištrauktas kepsnys išliks sultingas ir skanus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad šaldymas labiausiai „saugo“ nuo gedimo, bet ne nuo kokybės prastėjimo. Laikui bėgant mėsa praranda drėgmę, keičiasi tekstūra, o riebalai gali įgyti nemalonų prieskonį, ypač jei pakuotė nėra sandari.

    Kiek laiko laikyti, kad būtų skanu?

    Optimaliam skoniui ir konsistencijai svarbu laikytis rekomenduojamų terminų, nes kuo ilgiau mėsa guli šaldiklyje, tuo didesnė vadinamojo šaldiklio nudegimo rizika. Tai atsitinka, kai drėgmė iš mėsos „ištraukiama“ šalčio ir oro, o paviršius tampa sausas, pilkšvas.

    Dauguma žalių mėsos rūšių geriausią kokybę išlaiko nuo kelių mėnesių iki maždaug vienų metų. Ilgiausiai paprastai laikosi dideli gabalai, o trumpiausiai – malta mėsa ir riebesni, labiau apdoroti gaminiai.

    Kiaulienos kepsniai ar karbonadai dažniausiai rekomenduojami suvartoti per 4–6 mėnesius, o neapdorotas žalias kumpis gerą kokybę paprastai išlaiko apie 6 mėnesius. Šviežia jautiena dažnai gali išlikti tinkama kokybei apie 6–12 mėnesių, o aviena – apie 6–9 mėnesius.

    Maltai mėsai rekomenduojamas trumpesnis laikotarpis, dažniausiai apie 3–4 mėnesius, nes didesnis paviršiaus plotas greičiau praranda drėgmę ir sugeria kvapus. Bekonas bei dešros šaldiklyje paprastai kokybę išlaiko trumpiau, dažnai apie 1–2 mėnesius.

    Paukštienos gabalai dažnai rekomenduojami iki maždaug 9 mėnesių, o visa višta ar kalakutas gali išlaikyti gerą kokybę iki maždaug 12 mėnesių. Vis dėlto labai svarbu, kaip mėsa supakuota ir ar šaldiklyje palaikoma stabili temperatūra.

    Žuvis ir jūros gėrybės: terminai trumpesni

    Žuvies kokybė šaldiklyje krenta greičiau nei daugelio mėsų, ypač jei žuvis riebi. Riebios žuvys dažnai rekomenduojamos suvartoti per 2–3 mėnesius, o liesesnės, baltos žuvys – maždaug per 4–8 mėnesius.

    Krevetės ir vėžiai, priklausomai nuo rūšies ir paruošimo, gali išlaikyti kokybę ilgiau, tačiau kitų moliuskų ir dalies vėžiagyvių terminas dažnai trumpesnis, apie 2–4 mėnesius. Čia didžiausią įtaką daro riebalų oksidacija ir pakuotės sandarumas.

    Kaip užšaldyti teisingai?

    Jei mėsa šaldytuve jau artėja prie gedimo ribos, šaldymas nepadarys jos „šviežesnės“. Geriausiam rezultatui rekomenduojama mėsą užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo, dažnai per 24 valandas, kad šaltyje „užfiksuotumėte“ geriausią kokybę.

    Kad mėsa neprarastų drėgmės, verta papildomai apsaugoti originalią pakuotę, sandariai apvyniojant plėvele ar folija, o tuomet įdėti į šaldymo maišelį ir išspausti kuo daugiau oro. Ant pakuotės pravartu užrašyti mėnesį ir metus, o šaldiklyje laikyti giliausiai, kur temperatūra stabiliausia.

    Maisto saugos rekomendacijose dažniausiai akcentuojama, kad šaldiklyje turėtų būti palaikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra. Kuo dažniau varstomos durelės ir kuo labiau svyruoja temperatūra, tuo greičiau prastėja produktų kokybė, net jei jie formaliai išlieka saugūs.

  • Liofilizuoti vaisiai namuose be brangios įrangos: triukas su šaldikliu ir orkaitės režimu

    Liofilizacija laikoma vienu pažangiausių maisto konservavimo būdų, nes vanduo iš produkto pašalinamas ne kaitinant, o pirmiausia jį užšaldžius, o vėliau esant sumažintam slėgiui ledą paverčiant garais. Dėl to geriau išsaugoma vaisių forma, aromatas ir dalis jautrių maistinių medžiagų.

    Vis dėlto namuose tikroji liofilizacija beveik neįmanoma, nes jai reikalingas liofilizatorius, kuris tiksliai valdo temperatūrą ir vakuumą. Tokia įranga dažniausiai naudojama pramonėje ir laboratorijose, o buitinis bandymas paprastai virsta pažangiu džiovinimu, kuris tik iš dalies primena liofilizacijos rezultatą.

    Kas iš tiesų išlieka po džiovinimo?

    Internetiniuose patarimuose dažnai žadama, kad vaisiai išlaiko 100 proc. vitaminų, tačiau tai nėra tikslu. Net ir liofilizuojant dalis vitaminų mažėja dėl oksidacijos ir laikymo, o džiovinant šiluma jautrios medžiagos, ypač vitaminas C, prarandamos dar greičiau.

    Kita svarbi detalė – pašalinus vandenį, vaisiuose esantys natūralūs cukrūs tampa labiau koncentruoti. Dėl to džiovinti ar liofilizuoti vaisiai yra patogus užkandis, tačiau dažniausiai geriausiai tinka kaip priedas prie jogurto, košės ar granolos, o ne kaip didelė atskira porcija.

    Kaip namuose išgauti panašų efektą?

    Jei norite rezultato, kuris primintų liofilizuotus vaisius, dažniausiai siūloma dviejų etapų schema: ilgesnis užšaldymas ir labai švelnus džiovinimas. Ji neveikia kaip vakuuminė liofilizacija, bet gali padėti išgauti lengvesnę, trapesnę tekstūrą ir sumažinti sugedimo riziką.

    Pirmiausia atrinkite tvirtus, nesugedusius vaisius, juos nuplaukite ir kruopščiai nusausinkite. Didesnius vaisius supjaustykite plonesniais gabalėliais, kad šaltis ir vėlesnis džiovinimas pasiektų vidų, o uogoms to dažniausiai nereikia.

    Vaisius vienu sluoksniu sudėkite ant skardos ar padėklo ir laikykite šaldiklyje 24–48 valandas. Tuomet perkelkite į elektrinę džiovyklę arba orkaitę, pasirinkę žemą temperatūrą, dažniausiai apie 30–40 laipsnių, nes kuo karščiau, tuo greičiau prarandamos jautrios maistinės medžiagos.

    Džiovinant verta kas kelias valandas patikrinti, ar gabalėliai džiūsta tolygiai, ir prireikus juos apversti. Paruošti vaisiai turi būti sausi, elastingi arba lengvai traškūs, o laikyti juos geriausia sandariame inde, tamsioje ir sausoje vietoje.

    Dažniausios klaidos ir saugus laikymas

    Dažna nesėkmės priežastis – per aukšta temperatūra arba per trumpas džiovinimas, kai viduje lieka drėgmės. Tokie vaisiai greičiau pelija, todėl prieš sandėliuojant svarbu įsitikinti, kad tekstūra vienoda, o gabalėliai nelimpa ir neturi drėgnų vietų.

    Taip pat verta prisiminti, kad net ir gerai išdžiovinti vaisiai jautrūs oro drėgmei, todėl indas turi būti sandarus. Jei vaisius planuojate laikyti ilgiau, laikymo vieta turėtų būti vėsi, be tiesioginių saulės spindulių, o atidarius indą geriau jo turinį suvartoti per trumpesnį laiką.

  • Ar galima šaldyti sūrį? Ekspertai įspėja: ne visos rūšys atlaiko šaltį ir praranda tekstūrą

    Ar galima šaldyti sūrį? Ekspertai įspėja: ne visos rūšys atlaiko šaltį ir praranda tekstūrą

    Šaldiklis gali padėti išvengti maisto švaistymo, tačiau sūris – ne tas produktas, kuris visada gerai pakelia žemą temperatūrą. Pagrindinė taisyklė paprasta: kuo sūryje mažiau drėgmės, tuo didesnė tikimybė, kad po atšildymo jis išliks skanus ir nepraras konsistencijos.

    Geriausiai šaldymą pakelia kietieji ir pusiau kietieji sūriai, kurių struktūra tanki ir tvirta. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad tokie sūriai paprastai išlieka tinkami vartoti, tačiau po atšildymo neretai tampa trapesni, labiau byrantys, o jų pjūvis – mažiau elastingas.

    Praktikoje patogiausia šaldyti jau sutarkuotą arba porcijomis supjaustytą sūrį, kurį vėliau planuojama naudoti karštuose patiekaluose. Duomenys, pateikiami „FoodKeeper“, rodo, kad sutarkuotas čederis ar mocarela šaldiklyje dažniausiai išlaiko gerą kokybę apie 3–4 mėnesius, ypač jei laikomi sandariai.

    Mocarela nusipelno atskiros pastabos: jei ji vėliau keliaus ant picos, į apkepą ar makaronus, šaldymas dažnai pasiteisina, ypač kai sūris iš anksto sutarkuojamas ar supjaustomas. Tačiau salotoms, pavyzdžiui, caprese, atšildyta mocarela dažnai nuvilia – praranda švelnumą, tampa vandeningesnė arba, priešingai, grūdėta.

    Kas nukenčia labiausiai?

    Žema temperatūra pailgina laikymo laiką, bet beveik visada kainuoja kokybę: keičiasi drėgmės pasiskirstymas, tekstūra ir bendras pojūtis valgant. Dėl ledo kristalų, susidarančių šaldant, sūris po atšildymo gali tapti sausesnis, labiau trupantis ir mažiau vientisas, ypač jei tai drėgnesnė rūšis.

    Svarbu suprasti, kad šaldymas daugumos bakterijų nesunaikina – jis tik sustabdo jų dauginimąsi. JAV Maisto ir vaistų administracija nurodo, kad produktai, laikomi pastovioje minus 18 laipsnių temperatūroje, išlieka saugūs vartoti labai ilgai, tačiau laikui bėgant prastėja jų skonis ir tekstūra.

    Kada šaldyti verta?

    Šaldymas geriausiai tinka tuomet, kai sūris bus naudojamas gaminant: lydomas, kepamas ar troškinamas, kur tekstūros pokyčiai mažiau pastebimi. Jei planuojate sūrį valgyti vieną, dėti ant sumuštinių ar patiekti sūrių lentoje, rezultatas po atšildymo dažniau nuvilia.

    Norint sumažinti kokybės praradimą, verta šaldyti mažesnėmis porcijomis ir laikyti sandariai, kad produktas neprisigertų šaldiklio kvapų. Taip pat pravartu iš anksto įsivertinti, kam tiksliai sūris bus naudojamas, ir šaldyti tik tą kiekį, kurį realiai sunaudosite per kelis mėnesius.

  • Įdėkite šaukštelį į šaldiklį: paprastas triukas gali išgelbėti akis ir makiažą pjaustant svogūną

    Įdėkite šaukštelį į šaldiklį: paprastas triukas gali išgelbėti akis ir makiažą pjaustant svogūną

    Svogūno pjaustymas daugeliui baigiasi tuo pačiu: akys ima perštėti, kaupiasi ašaros, o makiažas gali nubėgti per kelias minutes. Taip nutinka todėl, kad pjaunant svogūną išsiskiria lakios sieros junginių dujos, kurios ore virsta dirginančiomis dalelėmis ir pasiekia akis. Nors svogūnas virtuvėje beveik nepakeičiamas, yra keli paprasti būdai sumažinti nemalonų poveikį.

    Vienas greičiausių „gelbėjimo“ triukų yra atšaldytas metalinis šaukštelis. Jį pakanka kelioms minutėms įdėti į šaldiklį, o kai akys pradeda ašaroti, šaltą šaukštelio nugarėlę trumpai priglausti po akimis arba prie užmerktų vokų. Vėsinimas gali sumažinti perštėjimą ir patinimą, tačiau spausti stipriai ar laikyti ilgai nereikėtų, nes paakių oda yra labai jautri.

    Dar veiksmingiau problemai užbėgti už akių padeda paties svogūno atšaldymas. Palaikius svogūną šaldytuve, jis dažnai išskiria mažiau dirginančių garų, todėl ašarojimas gali būti silpnesnis. Praktikoje geriausią rezultatą dažniausiai duoda kelių mažų įpročių derinys, o ne vienas stebuklingas metodas.

    Didelę reikšmę turi ir peilio aštrumas. Aštrus peilis svogūną pjauna švariau, o bukas labiau traiško ląsteles, todėl į orą patenka daugiau dirginančių medžiagų. Jei pjaustant akys pradeda ašaroti, svarbu jų netrinti rankomis, ypač ką tik lietus svogūną, nes dirgikliai gali patekti dar arčiau akių.

    Reikia turėti omenyje, kad vienodai veikiančio sprendimo nėra: vieni į svogūną reaguoja itin jautriai, kiti beveik nejaučia poveikio. Vis dėlto šaltas šaukštelis gali tapti greitu būdu „susitvarkyti“ prieš išeinant iš namų, o atšaldytas svogūnas, aštrus peilis ir vėdinama virtuvė dažnai pastebimai sumažina ašarojimą. Pabaigus pjaustyti, verta kruopščiai nusiplauti rankas ir tik tada tvarkyti makiažo zoną aplink akis.

  • Žalią cukiniją į šaldiklį? Po atitirpinimo laukia košė – štai kaip išsaugoti tvirtumą

    Kodėl cukinija po atitirpinimo sukrenta?

    Cukinija turi daug vandens, todėl užšaldžius žalią daržovę jos ląstelių struktūrą pažeidžia ledo kristalai. Atitirpinus vanduo išteka, o gabalėliai tampa minkšti, vandeningi ir primena košę.

    Tai ypač pastebima, jei cukinija laikyta šaldiklyje ilgiau arba buvo užšaldyta dideliais gabalais. Kad rezultatas būtų geresnis, svarbiausia yra tinkamas paruošimas prieš šaldymą.

    Paruošimas prieš šaldymą

    Pirmiausia cukiniją nuplaukite, nupjaukite galus ir gerai nusausinkite. Jei daržovė peraugusi, verta nuimti kietesnę odelę ir išskobti sėklų minkštimą, nes jis po atitirpinimo būna vandeningiausias.

    Tada supjaustykite pagal tai, kaip vėliau naudosite: kubeliais sriuboms ar troškiniams, riekelėmis apkepams, o juostelėmis kepimui orkaitėje. Patogu šaldyti porcijomis atskiruose maišeliuose ar dėžutėse, kad nereikėtų atitirpinti viso kiekio.

    Blanširavimas: paprastas žingsnis, kuris keičia viską

    Kad atitirpinta cukinija išlaikytų tvirtesnę tekstūrą, prieš šaldymą ją verta blanširuoti. Trumpas kaitinimas sustabdo fermentų veiklą, dėl kurios ilgiau laikant prastėja skonis, spalva ir konsistencija.

    Paruoškite puodą verdančio vandens ir atskirą indą su labai šaltu vandeniu, geriausia su ledukais. Pjaustytą cukiniją įmeskite į verdantį vandenį maždaug 1,5 minutės, tuomet iškart perkelkite į ledinį vandenį dar apie 1,5 minutės.

    Po to daržovę gerai nusunkite ir kruopščiai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Kuo mažiau drėgmės liks ant paviršiaus, tuo mažiau susidarys ledo, o gabalėliai neprilips vienas prie kito.

    Jei cukiniją planuojate naudoti blyneliams ar trintoms sriuboms, ją galima sutarkuoti ir šaldyti porcijomis. Atitirpinus tarkį patogiausia laikyti sietelyje šaldytuve ir prieš gaminant gerai nuspausti skysčio perteklių.

    Šaldytą cukiniją rekomenduojama sunaudoti per 3 mėnesius, jei ji šaldyta žalia, o blanširuota dažnai išlaiko geresnę kokybę apie 6–8 mėnesius. Kartą atitirpintos cukinijos pakartotinai nebeužšaldykite.

    Gaminant sriubas, troškinius ar daržovių padažus, cukinijos dažnai net nereikia atitirpinti atskirai, ją galima berti tiesiai į puodą. Venkite greito atitirpinimo šiltame vandenyje, nes taip daržovė dar labiau sukrenta ir praranda skonį.