Tag: Šaldytas maistas

  • 11 patiekalų, kuriuos 6-ajame dešimtmetyje dažnai valgė JAV vidurinioji klasė

    JAV 6-ajame dešimtmetyje virtuvės sparčiai keitėsi: po karo gerėjant ekonomikai, maistas tapo lengviau prieinamas, o į namus atėjo šaldikliai, maišytuvai ir kiti buitiniai prietaisai. Kartu įsigalėjo ir patogumo kultūra – vis daugiau patiekalų pradėta ruošti greitai, naudojant konservuotus ar šaldytus produktus.

    Tą laikotarpį bene geriausiai apibūdina sotūs apkepai, mėsos kepiniai, želė formose sustingdyti užkandžiai ir pirmosios masiškai išpopuliarėjusios šaldytos vakarienės. Apie tai rašoma portale „Tasting Table“, apžvelgiančiame tipiškus viduriniosios klasės valgiaraščius anuometinėje Amerikoje.

    Šiandien dalis tokių patiekalų atrodytų keistai, o kai kurie – tiesiog pasenę. Vis dėlto tuo metu jie simbolizavo modernumą: jei gali greitai paruošti vakarienę iš kelių ingredientų, vadinasi, virtuvė „dirba“ tau, o ne tu – virtuvei.

    Kai kurie receptai išliko iki šių dienų, tik pasikeitė jų „statusas“: tai, kas anuomet buvo šventiška ar net prabangu, dabar dažnai laikoma paprastu kasdieniu maistu. Štai 11 patiekalų, kurie 6-ajame dešimtmetyje buvo itin būdingi JAV viduriniajai klasei.

    Jautiena, veršiena ir sotūs apkepai

    Vienas ryškiausių patiekalų – jautienos stroganovas. Nors šiandien jis dažnai siejamas su paprastomis, net dėžutėse parduodamomis versijomis, anuomet stroganovas buvo laikomas ypatingesne vakariene, neretai skirta progoms.

    Klasikinėje versijoje būdavo naudojami švieži ingredientai – jautiena ir grybai, o padažas gaminamas su grietine ir garstyčiomis. Vis dėlto populiarios buvo ir „greitos“ modifikacijos, kai į pagalbą ateidavo konservuoti grybai ar net pomidorų sriuba.

    Dar vienas to meto hitas – vadinamasis „hamburgerio pyragas“. Tai sotus, daugeliui pamaitinti tinkamas patiekalas, dažnai kepamas su malta jautiena, daržovėmis ir pomidorų sriuba, kartais – su paruoštu pyrago pagrindu.

    Prie šios kategorijos priskiriama ir veršiena: 6-ajame dešimtmetyje ji JAV buvo gerokai įprastesnė nei šiandien. Tekste pabrėžiama, kad tuo metu vištiena dažnai laikyta prabangesniu pasirinkimu, todėl veršienos receptų netrūko.

    Dešrainiai, kepiniai ir netikėti deriniai

    Patogumo virtuvę puikiai iliustruoja neįprastai skambantis patiekalas – „frankfurter cornbread shortcake“ apkepas. Iš esmės tai orkaitėje kepamas patiekalas, kuriame dešrelės ir daržovės „paskandinamos“ kukurūzų duonos tešloje, o viršus dar papildomai papuošiamas dešrelių gabalėliais.

    Kitas pavyzdys – kumpio „kepalas“ (ham loaf). Jis priminė klasikinį mėsos kepalą, tik gaminamas iš smulkinto kumpio, krekerių, pieno, kečupo, rudojo cukraus ir garstyčių, o paviršius aptepamas padažu.

    Tokie patiekalai buvo vertinami dėl paprastumo ir kainos – jie padėdavo panaudoti likučius, o vakarienę pagaminti be brangesnių produktų. Prie jų neretai derėdavo bulvės, žirneliai, marinuoti burokėliai ar bandelės.

    Dar vienas tuo metu stebinęs sprendimas – „šerkšnu“ padengtas sumuštinių „pyragas“. Iš kelių sluoksnių sumuštinių su skirtingais įdarais suformuojamas kepalo pavidalo „tortas“, kuris aptepamas kreminiu sūriu ir dekoruojamas, dažnai patiekiamas šventėse ar kūdikių sutiktuvėse.

    Šaldytas maistas ir želė „mados“

    6-ajame dešimtmetyje itin išpopuliarėjo žuvies piršteliai: jie buvo reklamuojami kaip patogus, be kaulų ir be rūpesčių paruošiamas patiekalas. Tokie produktai natūraliai tapo namų vakarienių dalimi ir net buvo naudojami apkepuose su ryžiais, daržovėmis bei pomidorų padažu.

    Šaldyti vištienos pyragaičiai su įdaru (chicken pot pie) taip pat laikomi vienu ryškiausių to meto pigių ir patogių patiekalų. Jie tiko greitam pietų ar vakarienės variantui, ypač kai norėjosi tiesiog įdėti į orkaitę ir laukti.

    Dar didesniu reiškiniu tapo vadinamosios TV vakarienės – šaldyti patiekalų rinkiniai, kuriuos tereikėdavo pašildyti. Tekste minima, kad jų populiarumą skatino ne tik patogumas, bet ir didėjantis dirbančių moterų skaičius, todėl tradicinei vakarienei virtuvėje likdavo mažiau laiko.

    O jei reikėtų išrinkti vieną „retro“ patiekalą, kuris geriausiai simbolizuoja laikmetį, tai būtų įvairios „Jell-O“ želė salotos. Į spalvotą želė masę būdavo dedama visko – nuo vaisių iki sūrių ingredientų, pavyzdžiui, tuno ar alyvuogių, o toks patiekalas dažnai tapdavo vakarėlių ar bendruomenės susibūrimų „puošmena“.

  • Šviežios ar šaldytos uogos kokteiliui? Testas atskleidė vieną svarbų kriterijų

    Vaisių kokteilis daugeliui yra greičiausias būdas suvalgyti daugiau uogų, tačiau klausimas kartojasi kasmet: ar geriau rinktis šviežias, ar šaldytas? Šalia sudėjus skirtingas uogas ir laikantis tos pačios receptūros paaiškėjo, kad vieno universalaus atsakymo nėra.

    Bandymuose buvo lyginamos šviežios ir šaldytos braškės, avietės bei mėlynės, o taip pat atskirai vertintas bananas. Kad skirtumai būtų aiškūs, naudotas vienodas santykis: 50 gramų vaisių ir 25 gramai vandens, masė plakta iki vientisos konsistencijos apie 30–60 sekundžių.

    Tekstūra beveik visada laimi šaldytos

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: šaldytos uogos dažniausiai duoda tirštesnį, kremiškesnį kokteilį. Tai lemia ne vien temperatūra, o ir tai, kad užšalus ląstelėse susidarę ledo kristalai pažeidžia struktūrą, todėl uogos lengviau susmulkinamos ir sukuria tirštesnę, pusiau šerbetinę masę.

    Šviežios uogos, susmulkinus, iš karto išleidžia daugiau skysčio, todėl gėrimas tampa plonesnis, ypač jei papildomai nenaudojami tirštikliai. Dėl to daugelis į kokteilius deda ledo, tačiau jis, tirpdamas, praskiedžia ir skonį.

    Skonis priklauso nuo sezono

    Skonio kategorijoje rezultatai buvo gerokai labiau nevienareikšmiai. Šaldytos uogos neretai būna patikimesnės už prasto sezono šviežias, nes dažnai apdorojamos prinokusios ir greitai užšaldomos, todėl geriau išsaugo aromatą ir saldumą.

    Vis dėlto tikrai prinokusios, sezono pike nuskintos šviežios uogos gali ryškiai aplenkti šaldytas. Tai ypač pasijunta, kai šviežios uogos yra saldžios, kvapnios ir mažiau vandeningos, o šaldytos partija pasitaiko rūgštesnė ar blankesnė.

    Bananas suteikia kremiškumo, bet turi minusą

    Bandymuose atskirai įvertintas bananas parodė dar vieną svarbų niuansą: jis pagerina saldumą ir sušvelnina uogų rūgštumą, tačiau skatina parudavimą. Taip yra todėl, kad bananuose gausu fermentų, kurie, kontaktuojant su deguonimi, spartina oksidaciją.

    Pastebėta, kad su šaldytu bananu parudavimas prasideda lėčiau, nes žemesnė temperatūra sulėtina reakcijas. Praktikoje tai reiškia, kad kokteilį, kurį planuojate išgerti vėliau, verta plakti su šaldytu bananu arba laikyti vėsiai.

    Pagrindinė išvada paprasta: jei norite tiršto kokteilio be papildomo ledo, šaldytos uogos beveik visada bus saugesnis pasirinkimas. O jei turite išskirtinai skanių, sezono metu prinokusių uogų, verta jas panaudoti iš karto arba užšaldyti namuose, kad išlaikytumėte skonį ir gautumėte gerą tekstūrą.